Povilas – pasiuntinukas
Rinkimų rezultatai jau buvo paskelbti, Andrius Kubilius nominuotas premjeru, tačiau vis dar jautėsi laisvas bendrauti, su kuo nori ir kada nori. Kartu su būsimąja krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene jis sukviečia grupelę žurnalistų alaus į restoraną Vilniaus centre (Gedimino prospekte) „Pas Rudolfą“.
Niekas iš to susitikimo dalyvių neneigia ten buvęs. „Su „vanagais“? Taip, buvau“, – nešyptelėdamas patvirtina susitikimo faktą Vladas Laučius. Audrius Bačiulis, Darius Kuolys, Valdas Vasiliauskas, V.Laučius, Virgis Valentinavičius ir dar keli – visi jie neneigia. Toks susitikimas buvo.
Kompanija prie alaus dalijosi nuomonėmis, ginčijosi dėl naujosios koalicijos planų kelti mokesčius. Žurnalistams smalsu, kieno spaudžiamas būsimasis premjeras užsienio reikalų ministru pasirinko vienai iš vadinamųjų valstybininkų grupuočių priskiriamą Vygaudą Ušacką. „Kas – Landsbergis, saugumiečiai?“ – spėlioja. Pasak V.Valentinavičiaus, išgirsta, kad „abu“. „Tokių pokalbių jau yra buvę apie dešimt“, – nieko išskirtinio apie tą vakarą neprisimena V.Laučius.
O kas tie „vanagai“ nepriklausomoje Lietuvoje? Tai – publicistai, politologai, kurie visuomet palaikė glaudžius ryšius su dešiniuoju politiniu sparnu, kartais net pereidami iš publicistikos į aktyvią politiką, todėl gerai išmanantys politikos povandenines sroves, turintys ryšių.Išskirtinė buvo kita diena, kai informacija apie šį susitikimą – kas buvo, kas ir ką kalbėjo – gulė ant kelių ypač įtakingų politikų stalo. „Paklausykite, profesoriau, ką jie apie jus kalba!“ A.Kubilius įspėjamas daugiau su šia kompanija nebendrauti, nes tai esą „vanagai“, kurie kasasi po Lietuvos nepriklausomybės pamatais.
„Vanagai“? Koks asociacijomis ausį rėžiantis pavadinimas. Sovietmečiu KGB leido brošiūrėlių seriją apie ideologinius priešus „Vanagai iš anapus“. O kas tie „vanagai“ nepriklausomoje Lietuvoje? Tai – publicistai, politologai, kurie visuomet palaikė glaudžius ryšius su dešiniuoju politiniu sparnu, kartais net pereidami iš publicistikos į aktyvią politiką, todėl gerai išmanantys politikos povandenines sroves, turintys ryšių. Jų nuomonė A.Kubiliui svarbi. Iki vieno įvykio šituos „vanagus“ netgi buvo galima supainioti su vadinamaisiais valstybininkais.
Tačiau Vytauto Pociūno, VSD karininko, sąjūdininko, mirtis įkalė pleištą tarp „valstybininkų“ ir tų žmonių, kuriuos VSD pasiuntinys įvardys kaip „vanagus“. Takoskyra dar pagilėjo, kai VSD veiklos tyrimas Seime pateikė šokiruojančias V.Pociūno persekiojimo ir paslaptingos mirties aplinkybes. Prieš mirtį šis žmogus kartu su keliais kolegomis atskleidė valstybės užvaldymo sąmokslą. Tarp sąmokslininkų – aukšti VSD pareigūnai, socialdemokratų šulai, diplomatai ir dujų tarpininkės „Dujotekanos“ akcininkai bei vadovas Rimandas Stonys. Kartu veikdami, jie keitė premjerus, įstatymus, milijoninėmis sumomis šėrė su jais bendradarbiaujančią žiniasklaidą.
VSD, užuot atsikratęs ją kompromituojančių dujininkų pakalikų, užsitikrino tuomet valdančiųjų socialdemokratų paramą ir ėmė gintis visa jam valstybės patikėta jėga. R.Juknevičienės, vienos iš VSD veiklos tyrėjų, atkaklumas tyrimo metu opoziciniams konservatoriams užtraukė "teroristų" dėmę.
„VSD buvo skyrius, kurio vadovas rašė disertaciją apie terorizmą ir jo pavojus Lietuvoje. Vieną skyrių paskyrė konservatoriams kaip teroristams“, – dalijasi žiniomis apie „terorizmo“ šaknis V.Valentinavičius. Kastytis Braziulis, kontržvalgybininkas, liudijęs Seime apie dujininkų ir valstybininkų suregztą valstybės užvaldymo planą, dėl to „terorizmo juokauti nelinkęs. Anot jo, toks įvardijimas suteikė saugumiečiams pretekstą sekti gausų būrį Lietuvos intelektualų, palaikančių ryšius su „teroristais“ konservatoriais: „Vadinasi, ši struktūra pradėjo veikti prieš savo visuomenę, ir ypač – prieš tuos aktyvius narius, kurie nesutinka su tokia politika, kurie sako, kad tai yra negerai!“
V.Vasiliauskas sako, kad sąmokslininkus ypač turėjo išgąsdinti akivaizdus jiems nepritariančių jėgų konsolidavimasis: „Mūsų pusė, jinai konsolidavosi ir sustiprėjo. Kažkam kilo mintis, kad jinai yra organizuota. Tai jie dabar ir įsitikinę, kad tą tariamą organizaciją reikia išskaidyti ir supjudyti.“
Lojalūs sistemai žmonės gauna gero materialaus gyvenimo garantijų. Gali daug skolintis, pirkti namus, tačiau mainais turi ginti sistemą. P.Malakauskas labai greitai ėmėsi būtent šio darbo.
Viskas galutinai komplikavosi po rinkimų, kuriuos laimėję „teroristai“ ėmė formuoti naują valdžią.
Vienintelis VSD, kuris galėjo toliau tęsti intrigą, nesukeldamas įtarimų, buvo jo direktorius Povilas Malakauskas, prieš paskyrimą į šį postą deklaravęs, jog „mąsto dešiniuoju pusrutuliu“. Konservatoriai tuomet patikėjo, kad P.Malakauskas yra jų žmogus...
Būtent P.Malakauskas įvardijamas kaip žmogus, kuris po rinkimų ėmė skleisti žinią apie „vanagus“ ir ėmė lankyti A.Kubilių, Vytautą Landsbergį, Valdą Adamkų, nešinas grupės dešiniųjų žurnalistų, politologų bei politinių aktyvistų telefoninių pokalbių įrašais.
Intrigos? Tik monopolininkų kova dėl A.Kubiliaus sielos
Galima lengvai numanyti, kad yra ir dar viena priežastis, kodėl pats P.Malakauskas ėmėsi tokios keistos misijos, anot tapatybės neslepiančių pašnekovų – nešioti paskalas ir kiršinti politikus su jiems simpatizuojančiais žurnalistais. Tai – kraštutinės savigynos veiksmas.
„Jie sėja nepasitikėjimą tarp politikų, tarp politikų ir žurnalistų, tarp žurnalistų ir žurnalistų“, – tvirtina V.Vasiliauskas.
„Jie sako prezidentui, kad koks nors žurnalistas Tomas apie tave pasakė tą ir tą pokalbyje su tuo ir tuo. Prezidentas susinervina ir pradeda rimtai tikėti, kad šitas žurnalistas yra valstybės priešas“, – mintimis apie keistą saugumiečių veiklą dalijasi V.Valentinavičius.
K.Braziulis tą veiklą sieja su korupcija trenkiančiais socialdemokratų sandėriais – „Leo LT“ sukūrimu bei visišku Lietuvos energetinės rinkos pajungimu bendrovei „Gazprom“. Buvęs kotržvalgybininkas primena, kad nueinantis Seimas dar mėgino inicijuoti komisiją, kuri kartu su saugumiečiais būtų atlikusi tyrimą, nukreiptą prieš žmones, prieštaravusius „Leo LT“ aferai.
V.Valentinavičius jam antrina ir siūlo neišleisti iš akių „Gazprom“ interesus Lietuvoje puoselėjusios politikų ir valdininkų grupuotės veiksmų. „Seime, VSD tyrimo komisijos medžiagoje yra liudijimų, kad VSD tiesiogiai dalyvavo perimant Kauno termofikacinę elektrinę. Jie padėjo „Dujotekanai“. Liudijama, kad Stonys kreipėsi į VSD. Ir per D.Dabašinską (P.Malakausko, anksčiau – A.Pociaus pavaduotoją – R.G.), VSD Kauno skyriaus pagalba buvo suteikta. Termofikacinė elektrinė atiduota „Dujotekanai“ su saugumo agentų pagalba“, – sako V.Valentinavičius.
Šitaip Lietuvoje buvo baigta kurti „Gazprom“ monopolija.
Virgilijus Poderys, Kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovas, sako: „Tai, kad monopolijos įgyja didžiulę jėgą, ir ne tik ekonominę, tai yra faktas. Mes – šitie vadinamieji reguliatoriai – pasikalbam savo susitikimuose.“ O kontroliuoti monopolijas yra sudėtinga? „Na, taip. Juk monopolijų vadai turbūt ar golfą žaidžia, ar vyną geria su aukščiausiais politikais“, – sako V.Poderys.
Nupirkti galima visus? Tik kai kuriuos
Absurdiška, tačiau tiesa: krautuvininkams („kruopininkams“, kaip juos pašaipiai vadina energetikos profesionalai), užvaldžiusiems energetiką, ir „Dujotekanai“ kuriamas Lietuvos patriotų įvaizdis, o jų kritikai yra persekiojami, prieš juos rezgamos intrigos.
„Esu pastebėjęs tokį dėsningumą. Telefonu pajuokavęs apie savo tikrai gerbiamus žmones – politikus, pirmuosius asmenis, po poros dienų jau žinodavau, kad tie mano juokai būdavo pateikiami tiems garbingiems žmonėms, ir mūsų santykiai atvėsdavo...“ – pasakoja V.Vasiliauskas.
Be paskalų ir telefoninių pokalbių išklotinių nešiojimo, dar vyksta ir žurnalistų verbavimas. V.Valentinavičius ir V.Laučius buvo liudininkai, kaip VSD voratinklyje kepurnėjosi jauna žurnalistė. Ji kolegoms pasipasakojo, jog buvo užverbuota ir verčiama kurti neigiamas publikacijas apie aktyviausius politikus – VSD veiklos tyrėjus.
Kitas, kuris pasakoja panašią istoriją, yra Kęstutis Girnius. Jo keistų kontaktų su VSD istorija turėjo platų atgarsį.
K.Girnius pasakojo, jog buvo labai nustebęs, kai jo namuose apsilankęs jaunuolis iš VSD įspėjo, esą K.Girnius gali būti verbuojamas nedraugiškos valstybės agentų, bet neliepė pasirašyti dėl tokios, valstybės paslaptį sudarančios (operatyvinė medžiaga turi tokį statusą) informacijos paviešinimo.
„Slaptosiose tarnybose tokie dalykai yra daromi norint sukelti kokį nors žmogaus veiksmą“, – aiškina buvusių kolegų minčių eigą K.Braziulis. Šiuo atveju K.Girnius buvo skatinamas ieškoti tolesnių kontaktų su VSD – jis tai ir padarė. Pareikalavo P.Malakausko audiencijos, o iš jos grįžo su gerai ištrinktomis smegenimis. Esą jeigu jis ir toliau blogai rašysiąs apie prezidentą ir Konstitucinį Teismą, tai būsiąs nupirktas, užverbuotas.
„Atsiprašau – aš visą savo gyvenimą sąmoningai rinkausi būti lietuviu. Nutautėti emigracijoje yra lengva, Lietuva domėtis – sudėtinga, – piktinasi iš JAV į Tėvynę sugrįžęs K.Girnius. – Kodėl jie tiki, kad esu taip lengvai užverbuojamas? Tai yra absurdas, bet rodo tą jų mentalitetą... VSD tokia mąstysena, kad pinigais tu gali nupirkti ištikimybę. Arba – jeigu kas siūlys pinigus, tai visi automatiškai pasiduos. Tai yra rimta problema, kaip jie supranta žmones – ir Lietuvoje gyvenančius, ir savo darbuotojus, ir apskritai piliečius“, – samprotauja K.Girnius.
Va čia, mūsų galva, prisiliesta prie esmės. Ar galime kaltinti dujininkų grupuotę VSD sąmoningu Lietuvos interesų išdavimu svetimos, Lietuvai priešiškos valstybės naudai? Tikriausiai ne. Labiau tikėtina, kad viską lemia paprastesni dalykai. Pirmiausia vulgarios materialios gerovės siekimas.
Nieko asmeniška, – tiesiog „dujininkai“ pirmi susitarė, todėl jų įtaka saugumiečiams didžiausia. O tas, su kuriuo susitarė, stengiasi išgyventi. Todėl visus, kuriems nepatinka užkulisiniai sandėriai, reikia naikinti. Kaip K.Braziulį su Vytautu Damuliu, kuriam buvę kolegos įtaisė „vilko bilietą“ – žmogus bijo prarasti net taksisto duoną. Apie teisingumą, moralę čia jau nekalbama. Čia jau – kas ką...
Vienas iš „kai kurių“
Nuolat turtėjantys, jokių krizių nejuntantys aukštieji valdininkai trokšta tik „stabilumo“. Tai rodo kad ir P.Malakausko asmeninio turtėjimo istorija.
Nuo keliasdešimt tūkstančių 2000-aisiais iki milijoninės nekilnojamojo turto kolekcijos šiandien.
Paskutinis pirkinys – kotedžas prestižiniame sostinės Žvėryno rajone – dar parodo ir VSD vadovo požiūrį į teisėtumą. V.Vasiliauskas stebisi: „Man labai keista, kodėl Lietuvos saugumo pareigūnai taip pamėgo kotedžus. Prieš tai kotedžus Turniškėse įsigijo Rytis Muraška ir Dainius Dabašinskas, dabar – P.Malakauskas. Vadinasi, jie neturi jokios vaizduotės, jokio išradingumo. Ką nors kita galėtų sugalvoti...“
Kotedžas buvo pradėtas statyti neturint leidimo. Savavališkai. Tačiau apie tai sužinojusios valstybės institucijos statybos nenugriovė, bet ją įteisino.
Pamėginus gauti P.Malakausko paaiškinimą, jo atstovas spaudai atrašė, kad „generalinio direktoriaus šeimos butas įsigytas pagal pirkimo- pardavimo sutartį, kurioje pažymima, jog „priimti visi būtini sprendimai, gauti visi leidimai bei sutikimai, reikalingi sutarties pasirašymui“. Neteisėta šeimos būsto pradžia direktoriaus netrikdo.
Lojalūs sistemai žmonės gauna gero materialaus gyvenimo garantijų. Gali daug skolintis, pirkti namus, tačiau mainais turi ginti sistemą. P.Malakauskas labai greitai ėmėsi būtent šio darbo. Jis neatidavė Seimui dokumentų, liudijančių korupcinius dujininkų ir vadinamųjų valstybininkų ryšius, neatsikratė susikompromitavusių pavaduotojų ir pradėjo kovą su tais, kurie mano kitaip.
Per Kūčias prezidentas pasirašė buvusios Seimo socialdemokratų daugumos priimtą įstatymą, kuris dar sustiprino VSD veikėjų materialią gerovę – suteikė jiems karinius laipsnius. Generolui P.Malakauskui ir pulkininkui D.Dabašinskui beliko prisijaukinti A.Kubilių.
