„G.Landsbergis yra pateikęs savo programą, kurią skaitant man norisi paklausti, kur jis buvo iki šiol, jei įvardija problemas, kurias reikia spręsti, bet jos išliko tiek A. Kubiliaus, tiek jo valdymo laikotarpiu“, – sako P. Saudargas.
Savo šansus laimėti pirmininko rinkimus politikas teigė vertinantis pozityviai. Maža to, P.Saudargas įsitikinęs, kad yra labiausiai pasiruošęs iš visų penkių kandidatų, kurie sieks tapti TS-LKD pirmininku.
– Kodėl apsisprendėte mesti iššūkį dabartiniam partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui? Juk jis ką tik patvirtintas?
– Kodėl ką tik? Jis jau dvejus metus pirmininkas, praėjo visa kadencija. Jis ją sutrumpino savo iniciatyva, pats paprašė išankstinių rinkimų. Aš dar prieš šventes apsisprendžiau kandidatuoti, sutikau būti keliamas ir galiu patvirtinti, kad mano pavardę rinkėjai galės rasti biuleteniuose.
Manau, partija turi keletą problemų, kurias mato ir nariai, skyriai. Nepakeitus vadovavimo stiliaus, mes tų problemų neišspręsime. Viena problemų – ideologinis nebeaiškumas. Dar 2008-aisiais susijungė Lietuvos krikščionys demokratai ir Tėvynės sąjunga. Aiškiai apibrėžėme visas vertybines gaires, sukūrėme įstatus. Europos liaudies partijos pagrindu sukūrėme plataus spektro, bet konservatyvią partiją. Galime net pavadinti, kad esame tradicionalistai, ir būtent liberalus požiūris šiai partijai visiškai netinka prie veido. Jei lyderiai bando kreipti viešą partijos retoriką liberaliu keliu, man kyla klausimas, ar šie dalykai dera tarpusavyje. Yra liberalų partija ir aš linkiu jiems nepaskęsti korupcijos skandaluose, dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime. Bet aš ne į tokią partiją stojau 2000-aisiais, ne tokią partiją kūrėme. Manau, turiu teisę išsakyti savo nuomonę ir padaryti viską, kad ši partija liktų prie savo programos ir ideologijos.
Be to, nuo pat krizės kartojame, kad partija susikoncentravo į didžiuosius miestus, o tiesiai šviesiai pasakius – į Vilnių, nes Kaune pozicijų irgi nelabai jau turime. Buvo norima suformuluoti, kad esame didžiųjų miestų partija ir tuo didžiuojamės, džiaugiamės. Visada sakiau, kad tai – akligatvis, nes didžiuosiuose miestuose palaikymą turės liberalai, jei jie atsigaus ir bus stiprūs. Mums rasti savo nišą ir konkuruoti dėl netgi nedidelės rinkėjų grupės turbūt nėra logiška, apleidžiant regionus. Jei mes būtume stiprūs regionuose, laimėtume vienmandatėse ir turėtume daugumą merų, tada galėtume sakyti, kad laikas atsikovoti miestus. Bet jei mes vieną po kito prarandame regionus, manau, pirmiausia reikia skirti dėmesį ten. Tai yra mūsų politinio veikimo, priimamų sprendimų, retorikos ir partinės vadybos klausimas. Mūsų rinkimų kampanija visada būna prabangi ir dažniausiai orientuota į nacionalinę kampaniją, mūsų pagrindinių lyderių reklamą. Manau, tai klaida, nes, vykstant rinkimams, lyderiai ir taip pakankamai nušviečiami debatų metu, turi pakankamai progų išsakyti savo poziciją. Gali sukišti šimtus tūkstančių į vaizdo klipą, bet vieni debatai eteryje nuneša viską. Daug svarbiau, kaip atrodai, su kokiomis idėjomis eini, kaip atsakinėji į žurnalistų ar konkurentų klausimus.
– G.Landsbergis skaičiuoja per Seimo rinkimus išplėtęs konservatorių partijos elektoratą iki 275 tūkst. rinkėjų. Dalis jų galėjo ateiti iš Liberalų sąjūdžio (LS). Jums tokie rinkėjai – nereikalingi? Jūs galite juos prarasti.
– Mes juos jau praradome. Antrajame Seimo rinkimų ture jie nebalsavo už mūsų kandidatus. Tai rodo, kad jie – ne visai mūsų rinkėjai. LS rinkėjas rinkosi, kam atiduoti savo balsą, nes tuo metu Eligijaus Masiulio partija išgyveno skandalą. Atsukime laiką atgal ir pažiūrėkime, kokie buvo LS reitingai ir jų dinamika, likus keliems mėnesiams iki tų įvykių – jie keliavo į viršų, ir mes tuo metu sprendėme mažojo ir didžiojo brolio dilemą, kurie bus mažieji, o kurie – didieji. Taigi natūralu, kad tas rinkėjas, kuris ieškojo, kam atiduoti balsą dešinėje, tokioje situacijoje atidavė balsą mums. Palaikė pirmajame ture, balsuodamas už partiją, bet netgi ne už visus kandidatus balsavo, nes vienmandatininkų atsilikimas nuo partijos pirmajame ture taip pat ryškus, o antrajame ture buvo patirtas visiškas fiasko.
Taigi dar viena mūsų problema yra antrojo pasirinkimo nebuvimas. Tai mums ypač kerta per Seimo rinkimus antrajame ture. Balsuojant dėl mero ar savivaldybėse žmonės žiūri, kokiai partijai tas žmogus atstovauja, ir partijos šleifas veikia rinkėjo apsisprendimą, nepriklausomai nuo to, kokia yra mūsų rinkimų programa ar kokie priimami sprendimai.
Žmonės mus mato kaip žinančius, išmanančius, bet galbūt ar nesugebančius paaiškinti tam tikrų dalykų ar sprendimų, ar tiesiog nejautrius. Mes turime politinės valios atlikti vieną ar kitą sprendimą, bet visuomenė kartais mus kaltina, kad ne visada atsižvelgiame į visos visuomenės lūkesčius. Mums visada primena 2008–2012 m. kadenciją, kai valstybę teko gelbėti nuo finansinės krizės ir finansų tvarumas buvo prioritetas. Bet klausimas, ar mums pavyko išlaikyti savo ideologinę tapatybę, būnant su trimis, iš esmės liberaliomis, partijomis koalicijoje. Jie visada lenkdavo į savo ideologinę pusę, priimant vieną ar kitą praktinį sprendimą dėl pensijų, algų ir pan.
– Jūs norėtumėte, kad partija būtų labiau krikdemiška?
– Nemanau, kad konservatizmas labai skiriasi nuo krikščioniškosios demokratijos, ypač Lietuvoje. Pats esu krikščionis demokratas, konservatorius, tradicionalistas. Man be galo svarbi istorinė atmintis, aš gerbiu tai, ką mes turime – politinių kalinių, tremtinių palikimą, istorinį paveldą. Čia galime ir dėti tašką. Tai turėtų būti mūsų partijos veidas. 2008-aisiais rinkimus laimėjome su savo ideologija, kalbėdami apie savo vertybes, primindami žmonėms istoriją, kad esame ta partija, kuri visada stovi valstybingumo, tautiškumo, krikščioniškųjų vertybių sargyboje. Manau, to užtenka. Aš nelabai suprantu, kodėl mes turime plėstis ir patys nebesuprasti, kas mes esame. Taip, aš nesu liberalas ir nenoriu, kad partija vykdytų tam tikrą dreifą liberalizmo link.
– Kaip pats sakėte, nuo 2000-ųjų esate partijos narys krikdemas. 2000 m. krikdemai pralaimėjo Seimo rinkimus ir prarado parlamentinės partijos statusą. 2004 m. krikdemams nepavyko atgauti parlamentinės partijos statuso, vėl pralaimėjo Seimo rinkimus, neperžengę 5 proc. barjero. Ar krikdemiškos tapatybės link pasukusi Tėvynės sąjunga nepakartos krikdemų partijos nesėkmių?
– Nemanau, kad viską lemia ideologija. Daug ką lemia žmonės, ir ideologija gali būti gera, idėjos gali būti patrauklios, bet jų pozicionavimas gali būti netinkamas. Krikščionių demokratų populiarumas krito ne todėl, kad jie turėjo neteisingą ideologiją ar idėjas, bet tiesiog išgyveno lyderystės krizę, susijungimą su Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, Vadovaujama Kazio Bobelio. Ji tikrai nepridėjo vienybės ir politinio tvarumo mūsų partijoje. Taip pat matome, kur nuėjo Petras Gražulis – į partiją „Tvarka ir teisingumas“. Tuomet aš dar nebuvau stiprus politikos veikėjas, politikoje žengiau pirmuosius žingsnius, todėl negaliu prisiimti už tuos laikus atsakomybės. Bet krikščionys demokratai išgyveno sudėtingą laikotarpį tikrai ne dėl to, kad turėtų prastas idėjas ar būtų neįdomūs. Juolab kad krikščioniškosios demokratijos tradicija Lietuvoje skaičiuoja daugiau kaip šimtmetį. 80 proc. lietuvių save priskiria krikščionims.
– Jei įvyktų toks scenarijus, kad partija perrenka pirmininku G.Landsbergį, o jūs štai sakote, kad partija turi problemų. Kas toliau, ar jūs liekate partijoje ir susitaikote su pralaimėjimu, ar krikdemai turi kitų planų?
– Kaip bus, matysime tik vasario 12 d. Bet aš tikiu jungtinės partijos projektu, tikiu mūsų vienybe ir esu pasiryžęs suremti pečius su bet kuriuo pirmininku, kuris bus išrinktas. Bet, kaip ir iki šiol, niekada netylėsiu. Jei manysiu, kad partija daro klaidų ir vienas ar kitas sprendimas netinka pagal mūsų programą, tikrai žadu kalbėtis. Ne tik nuo vieno pirmininko priklauso visos partijos kryptis.
– Kaip įsivaizduojate TS-LKD darbą opozicijoje, ar reikėtų ieškoti bendros kalbos su LS, ar šiek tiek atsiriboti? Čia galime prisiminti ir nesutarimus dėl opozicijos lyderio, ir liberalų nenorą su jumis eiti derėtis dėl valdančiosios koalicijos.
– Liberalai sprendžia savo problemą ir nori eiti savo keliu. Matyt, šiame gyvenimo etape jiems nėra pakeliui. Bendradarbiavimą ar bendrystę su liberalais aš įsivaizduoju kaip galimą koaliciją Seime, savivaldybėse, tačiau kalbėti apie kažkokią platesnę idėjinę ar ideologinę bendrystę nematau jokio pagrindo. Jei mes esame opozicijoje, aš nematau jokio poreikio kažkokios didesnės integracijos ar veiksmų derinimo. Mes turime rūpintis ne kaip mums elgtis opozicijoje, o Seime. Mums daug svarbesni santykiai su valdančiąja dauguma, kuri priima sprendimus. Mes turime galvoti, kaip juos įtikinti bendradarbiauti, kad tie sprendimai būtų atliepiantys ir mūsų programą, ir mūsų idėjas. Šiemet ėjome į rinkimus su labai rimtu planu Lietuvai. Jame buvo išsakyta daug idėjų dėl pagrindinių Lietuvos problemų. Mes atidžiai sekame valdančiųjų projektus, teikiame savo pataisas. Jei projektai reikalingi Lietuvai, mes privalome juos palaikyti ir nebūti opozicija tik dėl to, kad esame opozicijoje.
– Kaip vertinate savo šansus pirmininko rinkimuose? Parama G.Landsbergiui turbūt yra didžiausia, ir jums laimėti nėra daug galimybių?
– Aš savo šansus vertinu pakankamai pozityviai. Taip, yra tam tikra inercija. Galbūt G.Landsbergis kaip pirmininkas turi geresnes startines pozicijas, tačiau aš praleidau daug laiko, diskutuodamas su bendrapartiečiais. Važiuojame per Lietuvą, susitinkame skyriuose, regionuose, atsakome į visus rūpimus klausimus. Laukia ne vieni debatai, susitikimai. Manau, kad man pavyks įtikinti daugelį partijos narių, kad galime būti kitokie, pasirinkti kitokią kryptį ir kitokią retoriką. Pats G.Landsbergis yra pateikęs savo programą, kurią skaitant man norisi paklausti, kur buvo iki šiol, jei teigia, kad yra viena ar kita problema, kurią reikia spręsti. Bet tiek Andriaus Kubiliaus, tiek G.Landsbergio vadovaujamu laikotarpiu tos problemos išliko ir jų niekaip nepavyko išspręsti. Manau, be pasikeitimų partijos viršūnėse mes nepašalinsime partijos ydų.
– Ar jūs turite visišką krikdemų paramą? Jūs busite vienintelis jų kandidatas?
– Krikščionys demokratai yra iškėlę visus kandidatus, kuriuos buvo iškėlę kiti skyriai. Taip mes parodome, kad, jei skyrius yra iškėlęs tam tikrą kandidatą, jis turi teisę dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose, išsakyti savo nuomonę, pateikti programą. Aš esu vienas iš tų kandidatų ir tikrai pateiksiu stiprią programą. Aš labai gerai išmanau partijos aparatą, žinau, kuo gyvena kiekvienas skyrius, esu ne kartą lankęsis ir bendravęs su žmonėmis tiesiogiai. Pažįstu kone visus asmeniškai ir žinau problemas, kurias jie kelia. Nesu teoretikas, kuris ima ir užrašo, kaip jam atrodo. Esu tas, kuris pirmiausia kalbasi, gilinasi ir tik tada pateikia receptus, kaip tai spręsti. Mano programa išplaukia iš to, ką išgirdau važiuodamas per Lietuvą, todėl, manau, ji bus patraukli daugeliui partijos narių.
– Antrajame pirmininko rinkimų ture matote save ir G.Landsbergį?
– Gal užteks ir pirmojo turo.
– Jums ar jam?
– Aš, aišku, kalbu apie save. Visi kandidatai turi pakankamai galimybių patekti į antrąjį turą, ir galime matyti visokių netikėtumų. Dar yra mėnuo, ir aš nesiimsiu nieko prognozuoti dėl rezultatų.
– TS-LKD pirmininko rinkimai turėjo įvykti pavasarį. Ar jums buvo netikėta, kad G.Landsbergis juos paankstino?
– Taip, man tai buvo netikėta. Sėdėjau tarybos posėdyje ir, kaip ir daugelis tarybos narių, nustebau išgirdęs G.Landsbergio siūlymą, kad rinkimai turėtų būti keliais mėnesiais paankstinti. Man nepatiko viena aplinkybė – kad skyriai turėjo kelti kandidatus šventiniu laikotarpiu tarp Kalėdų, Naujųjų ir Trijų karalių. Tikrai nebuvo lengva suorganizuoti po papildomą susirinkimą kandidatų iškėlimui. Dauguma skyrių to tiesiog nepadarė.
– Planus dėl kandidatavimo į partijos pirmininko postą dėliojotės pavasariui?
– Politika yra operatyvus laukas, kuriame kiekvieną dieną turi būti pasiruošęs. Manau, esu labiausiai pasirengęs iš visų penkių kandidatų. Mano politinio ir partinio darbo patirtis leidžia man taip sakyti. Gal nesu vyriausias iš visų kandidatų, bet tai, kuo gyvena partija ir ko jai reikia, tikrai žinau.
– Kodėl G.Landsbergis paankstino rinkimus?
– Čia reikėtų klausti jo. Jo teigimu, norėjo, kad partija jam atnaujintų mandatą.
– O kodėl iš tikrųjų paankstino?
– Kiekvienas kandidatas turi savo taktiką. Jei priima tokius sprendimus, matyt, mano, kad taip jam palankiau. Mažesnė laiko atkarpa kitiems kandidatams pasiruošti.
– Jei būtumėte išrinktas partijos pirmininku, kaip ji pasikeistų ir atrodytų? Nuo ko pradėtumėte?
– Partijos gyvenimas turi pasikeisti iš esmės. Mes turime nebijoti vieni kitų, partijoje turi būti daugiau atvirumo, diskusijos, labiau įsiklausoma į žmones. Išgyvenę sudėtingą laikotarpį su K.Bobeliu ir P.Gražuliu, krikščionys demokratai, vadovaujami V.Stundžio, buvo įėję į tam tikrą subalansuotą veikimo laikotarpį, kai mes diskutuodavome dėl sprendimų valdymo organuose, valdyboje, taryboje, konferencijoje. Jei žmonės reikalaudavo, balsuodavome, norėdavo diskusijos – diskutuodavome. Ir kažkaip išmokome gyventi kaip darni bendruomenė, kuri remia vienas kitą dėl to, kad mums yra gerai kartu, tikime vienodais dalykais. Mūsų partijoje yra pakankamai idėjinių ir ideologinių klijų. Atėjome iš Sąjūdžio, tikime valstybingumo vertybėmis, mus vienija idėjos, o ne interesai, nesame vienadienis projektas.
– Praėjusiais metais, remdamasis „Deutsche Welle“ straipsniu, LRT.lt portalas rašė, kad Europos dešinieji skyla į tuos, kurie palaiko Vokietijos kanclerės Angelos Merkel migracijos politiką, ir tuos, kurie nepalaiko. G.Landsbergis sakė, kad jis solidarizuojasi su A.Merkel. Ar jūs taip pat palaikytumėte A.Merkel, ar būtumėte veikiau jos oponentas?
– Ko gero, aš veikiau būčiau oponentas. Nemanau, kad mes turime plačiai atidaryti duris neaišku kam. Matome, kad tas projektas sukėlė tam tikrą sumaištį, tapo nebevaldomas visoje Europoje, matome skaudžius incidentus, kurie atsitinka ne be šio proceso. Galime tik patyliukais pasidžiaugti, kad Lietuva galbūt nėra ta patraukli valstybė, į kurią visi plūstų, bet, jei mes būtume šiek tiek ekonomiškai stipresni, oras būtų šiltesnis, išgyventume lygiai tas pačias problemas, kaip ir kitos Europos valstybės.
– Jei G.Landsbergis laimėtų šiuos rinkimus ir būtų pirmininku dar ketverius metus, 2020 m. vestų partiją į rinkimus. Kaip jūs manote, ar partija veikiau pasiektų geresnių rezultatų nei pernai, ar vis tik pasirodytų blogiau nei pastaruosiuose Seimo rinkimuose?
– Mes turime kažką iš esmės pakeisti, kad pasirodytume geriau. Turime grindis ir lubas – kad ir ką darysi, vis tiek ateis dalis elektorato, nes jis paveldėtas iš Sąjūdžio. Bet jis po truputį byra, ir jei mes nusigręžiame nuo tradicinių vertybių, jis gali dar labiau nubyrėti. Ar pavyks pritraukti kitokio tipo rinkėjų, priklausys ne nuo mūsų, o nuo to, kaip atrodys liberalai. Norint išplėsti tradicinio elektorato bazę, pritraukti vidutinio amžiaus, regionuose gyvenančius žmones, reikia kardinaliai pasikeisti. Ir aš bijau, kad, nieko nekeisdami lyderystės atžvilgiu, mes neturime galimybių pasirodyti iš esmės kitaip, Nes nieko iš esmės naujo nebus – mes jau matėme šiuos rinkimus. Taip, pritrauktas neapsisprendęs jaunas elektoratas, kuris balsavo už mus pirmajame ture, bet, kaip matome, tokia sėkmė gali nepasikartoti dėl objektyvių priežasčių.
