Kaip avys nuo paežerės nuvarė žmones
Prieš tris šimtus metų Anglijoje buvo labai populiarus posakis: „Avys suėdė žmones“. Be abejo, jokia kraugeriška avių rūšis tuometėje feodalinėje Anglijoje išvesta nebuvo. Tačiau atsirandantys kapitalistiniai santykiai pakoregavo, atrodytų, „amžinai“ nusistovėjusius santykius kaime. Būtent avininkystė XVIII amžiuje tapo pelningu verslu (Australija dar tik laukė savo eilės), todėl smulkieji žemdirbiai be gailesčio buvo nustumiami nuo žemės. Argi ne kažką panašaus šiuo metu (tiksliau, šiltuoju metų laiku) išgyvena ir mūsų šalis? Juk patekti prie prieš keletą metų lankytos poilsiavietės paežerėje ar upės pakrantėje gali tapti problemiška. Mat kelias prie aikštelės palapinei statyti gali būti užtvertas užkardu, ant kurio puikuosis žemės savininkų dievinamas plakatėlis: „Privati valda“. Pavyzdžių gali rasti beveik kiekvienas lietuvis kiekviename rajone.
Štai keliuką, vedantį prie vieno iš didžiausių ir gražiausių Dzūkijoje – Obelijos – ežero „puošia“ tradicinis žemvaldžių plakatas: „Įvažiavimas tik Palubinskų šeimos ūkio reikalais“. Už užkardo abipus kelio ir ant jo, kaip ir, beje, pačioje ežero pakrantėje, ganosi šeimininko avys. Tai jos ir „suėdė“ čia atvykstančius poilsiautojus. O kaip kitaip: mat šeimininkas prie ežero leidžia prisiartinti tik pėstiesiems, kurie nebaido iš aptvarų išleistų ir laisvai besiganančių avių. Dviračius liepiama palikti prie užkardo. Tačiau iki ežero – dar keli šimtai metrų, tad grįžęs jo gali ir neberasti. Dėl automobilio – ne mažesnė problema. Paliksi ant kelio – užtversi buvusiam Seimo nariui, o nūnai – stambiam ūkininkui, ūkio reikmėms naudojamą kelią. Šalikelėje taip pat mašinos nepaliksi: anapus užkardo, abipus kelio, auga javai – kito ūkininko nuosavybė. Norintieji pasimaudyti nueis tuos kelis šimtus metrų iki ežero, o ką daryti tiems, kurie priekaboje atsivežė baidares ar valtis?
Štai keliuką, vedantį prie vieno iš didžiausių ir gražiausių Dzūkijoje – Obelijos – ežero „puošia“ tradicinis žemvaldžių plakatas: „Įvažiavimas tik Palubinskų šeimos ūkio reikalais“.
Taip „nejučia“ (dėl užkardų ir užrašų) paežerės žemių savininkas tampa ir pačios paežerės, ir dalies ežero savininku. Tačiau neleisdamas ir šalia Obelijos ežero gyvenantiems žmonėms, ir besilankantiems Metelių regioniniame parke lankytojams per jo žemes laisvai patekti prie ežero, buvęs Seimo narys persistengia. Mat Metelių regioninio parko apsaugos reglamento 18.3. punktas teigia: „…neleidžiama užtverti paežerių, paupių, apžvalgos aikštelių ir pravažiavimų bei praėjimų į juos, pažintinių takų ir kelių, saugomų atvirų kraštovaizdžio erdvių, užstatyti ar kitaip riboti regioninio parko lankymą“. Tačiau, kaip pas mus įprasta, įstatymai – sau, o gyvenimas – sau. O kiek tokių paežerių ar paupių yra šalyje?
Nemunas kaip privatus upelis
Netikite? Nesistebėkite, nes Kauno apskrities žemėtvarkininkai dar prieš keletą metų spėjo išdalinti net 96 proc. mūsų didžiausios upės pakrančių. Ką ten pakrančių – privačiose rankose atsidūrė net ir privažiavimo keliai prie upės ar archeologijos paminklai. Tad, norėdami prieiti prie Nemuno tarp Kulautuvos ir Vilkijos (kur, beje, yra vienos iš gražiausių pakrančių) jūs atsiremsite į privatizuotą kaimo keliuką su užrašu „Privati valda“. Tik nepulkite smerkti žemėtvarkininkų – juk jie kilniai paliko „net“ 5 metrų pakrantės ruožą visuomeniniam naudojimui. Tai daug ar mažai? Jei tai būtų ežero ar upelio pakrantė, būtų pusė bėdos (turint omenyje užkardais nukarstytus kaimo keliukus, vedančius vandens telkinių link). Tačiau juk mūsų upių tėvas mėgsta tekėti plačiai, o per potvynius ar po smarkesnio lietaus, žiūrėk, upė ima koreguoti savo vagą. Tad tikėtina, kad lietingomis dienomis ar kitu metų laiku (išskyrus vasarą) nei vietiniai, nei atvykusieji negalės prieiti prie vandens. Poilsiautojai – dar pusė bėdos, o kaip prie Nemuno prieis ugniagesiai pasipildyti vandens talpų, jei sklypai bus „įrėminti“ tvoromis, o keliai – užarti?
Tiesa, spaudoje kilus triukšmui dėl Nemuno pakrantės nebepriklausymo valstybei, šiek tiek sujudo ir kai kurie praeitos kadencijos Seimo nariai. Tačiau viskas baigėsi tik grėsmingu pagrūmojimu. Net neišsiaiškinta, kokiais kriterijais vadovaujantis, buvo keičiamos draustinių, regioninių parkų bei kitų saugomų teritorijų ribos ir kas inicijavo tų ribų pakeitimą.
O juk Panemunės kelias laikomas vienu iš gražiausių šalyje, nuo jo atsiveria A. Žmuidzinavičiaus peizažuose užfiksuotos nuostabios pakrančių panoramos. Tad ir mes, ir užsienio turistai neturėtų nenustebti išvydę Panemunės kelio pakraščiuose tokius užrašus: „Nemuno pakrantė – privati. Grožėtis tik iš tolo“. Įsivaizduojate, kokia „gūdi“ egzotika tai būtų šveicarams ar prancūzams: niekur kitur Europoje taip neperlenkiama kaip pas mus.
Nusibodo kuopti atvykėlių šiukšles...
Ne tik jas, taip pat ir rinkti nukirstus bei nebaigtus kūrenti pakrančių medžius ar iš naujo virinti nupjautą valties grandinę. Pažiūrėkime į šią problemą paežerių ar paupių savininkų akimis: jei jie nesiimtų panašių priemonių, mūsų poilsiautojai automobiliais visas pievas išmaltų, nes norima privažiuoti kuo arčiau pakrantės. Juk dauguma mūsų, užaugusių ant asfalto ir niekada neturėjusių jokios nuosavybės, jos ir negerbia. Juo labiau – svetimos.
Arba kitas pavyzdys. Pažįstami laiku spėjo nebrangiai įsigyti sodybą prie ežero. Atrodytų – laimingi žmonės, bet, pasirodo, toje pakrantėje prie jų sodybos kelių aplinkinių kaimų gyventojai nuo seno renkasi maudytis. Jei jie tik maudytųsi ir drybsotų – problemos nebūtų. Tačiau girti kaimiečiai nuolat važinėja prakiurusiais duslintuvais, įlekia beveik į ežerą, pridaužo butelių, visu garsu leidžia muziką ir t. t. Tad ar turi žmogus teisę į žemę, kurią nusipirko ir už kurią sumokėjo daug dar ir dėl to, kad ši yra prie ežero?
Tad, nepaisant buvusio prezidento (gamtosaugininko!) viešų paverkšlenimų, savininkiški „instinktai“ bando klestėti ir toliau. Pakrančių žemių savininkai, neretai sumerkę tvoras net į patį vandenį, linkę susimokėti baudas, tačiau tvorų negriauti.
Lengva pastatyti ir sunku nugriauti
Redakcijai atsiųstame Aplinkos ministerijos atsakyme akcentuojama, kad savavališkai ar kitais neteisėtais būdais iškilusių statinių, tarp jų ir tvorų, griovimas yra ilgai trunkantis procesas, neretai nepriklausantis nuo priežiūros institucijų veiksmų. Mat paežerės savininkui beveik per dieną užsitvėrus tvorą, sprendimus dėl tokių statinių nugriovimo gali priimti tik teismas, kuris įvyksta, jeigu pažeidėjas nevykdo pareigūnų reikalavimų. Žinia, teisminiai ginčai pas mus gali vykti labai ilgai. Ir kuo storesnė atsakovo piniginė, tuo ilgiau tęsiasi teismų posėdžiai dėl kelių ar keliolikos metrų tvoros.
Be to, Aplinkos ministerija primena, kad pastaruoju metu saugomose teritorijose neteisėtų statybų, drastiškų gamtos niokojimo atvejų gerokai mažiau: 2006–2007 m. valstybinių parkų direkcijos saugomose teritorijose kasmet užfiksuodavo daugiau nei po 100 neteisėtų statybų, o pernai – tik 45. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba kasmet atstovauja 60–70 bylų, susijusių su saugomų teritorijų režimo pažeidimu. Kuršių nerijos nacionaliniame parke ginant viešąjį interesą iškeltos 37 bylos dėl galimų pažeidimų rengiant teritorijų planavimo dokumentus bei statinių projektus. Šiuo metu išnagrinėtos arba artimiausiu metu apeliacine tvarka turi būti nagrinėjamos 36 bylos (iš jų – 12 pabaigtos nagrinėti). Teismo procesai trunka jau trejus (!) metus ir tik juos pabaigus bus priimti sprendimai dėl tolesnio statinių likimo. Nemaža teisminių bylų dėl savavališkų statybų Labanoro, Sartų, Gražutės regioniniuose, Trakų, Aukštaitijos nacionaliniuose parkuose vyksta ir šiuo metu.
Atmintinė „tvorininkams“ ir kitiems pažeidėjams
Pakrančių žemės naudojimą paprastai nustato servitutai, įrašyti žemės nuosavybės dokumentuose (dažniausiai keliai), arba tame pačiame dokumente patvirtintos žemės ir miško naudojimo sąlygos. Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos miestuose, miesteliuose ir kaimuose tvarkomos pagal miestų, miestelių ir kaimų planavimo projektus. Minėtosios zonos (priklausomai nuo daugelio aplinkybių) kinta nuo 5 m iki 25 m. Čia draudžiama: statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras, tiesti kelius, dirbti žemę, ardyti velėnas (išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, suderinus šį darbą su aplinkos apsaugos tarnybomis), ganyti gyvulius, įrengti poilsiavietes (išskyrus paplūdimius), statyti autotransporto priemones, kūrenti laužus, ne miškų ūkio paskirties žemėje kirsti saugotinus medžius ir krūmus.
O gal kaltos mažos baudos?
Dabar administracinių teisės pažeidimų kodekso 56.5 str. numato už Vandens apsaugos taisyklių pažeidimus skirti administracines baudas pažeidėjams: įspėjimą arba piniginę baudą nuo penkiasdešimt iki keturių šimtų litų. Įsivaizduojate, ką reiškia sumokėti minėtas „sumas“ vilos ar kaimo poilsiavietės savininkui ant ežero kranto, kai už sklypą, naujus trobesius bei aplinkos tvarkymą jis sumokėjo mažiausiai tūkstantį kartų daugiau? Jei baudos už „tvoras ir Ko“ prasidėtų nuo 10 tūkst. litų, gal tuomet pakrančių savininkai susimąstytų, ir mes, atvykėliai, galėtume lengviau įbristi į vandenį. Beje, aplinkos teršėjams taip pat turėtų būti skiriamos nė kiek ne mažesnės baudos. Tačiau kol kas, deja, gamtą nuo jų saugo tik tvoros.
