Ataskaita apibendrina beveik 10 tūkst. studijų, prie jos prisidėjo daugiau nei 200 autorių, o komentarus pateikė 900 įvairių sričių ekspertų.
Ataskaitoje kalbama apie tai, ką mes dar galime padaryti, bandydami stabilizuoti klimato kaitos įtaką. Ataskaitos tikslas – analizuoti galimus ateities scenarijus ir priklausomai nuo to, kokiame scenarijuje mes norėtume atsidurti šio amžiaus gale, įvardyti klimato kaitos švelninimo veiksmus.
Mokslininkai teigia, kad veiksmingiausi klimato kaitos sprendimai yra švarios energetikos plėtra ir energijos vartojimo mažinimas, pasitelkiant tinkamas politines ir ekonomines priemones bei skatinant technologijų plėtrą.
Įvairių ateities scenarijų analizė aiškiai rodo, kad būtini plataus masto pokyčiai energetikos sistemoje, politikoje ir ekonomikoje, siekiant sparčiai mažinti žmonijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimus jau artimiausiais dešimtmečiais.
Jei tempai liks tokie patys, savo CO2 biudžetą, tai yra tą kiekį, kurį galime išmesti į atmosferą, kad temperatūra nepakiltų daugiau nei 2 laipsniais, išnaudosime jau 2031 metais.
Pastebima, kad ligšioliniai kovos su klimato kaita tempai nėra pakankami ir veda prie 4 laipsniais šiltesnio pasaulio.
ŠESD išmetimai kasmet auga po 2,2 proc.
Trečiojoje ataskaitoje pateikiamos dvi žinios – gera ir bloga. Geroji skelbia, kad šiandien vis dar įmanoma stabilizuoti klimato kaitą 2 laipsnių ribose. Žinoma, kaip tai padaryti, reikalingos technologijos yra prieinamos, todėl mokslininkai labai aiškiai pasako, kad veikiant neatidėliotinai klimato pokyčiai valstybėms kainuotų mažiau nei nukeliant aktyvius veiksmus dar 10–20 metų.
Blogoji naujiena atkreipia dėmesį, kad iki šiol pasauliui nepavyko panaudoti mokslininkų žinių ir patarimų, ir veikti taip, kaip apsimokėtų ilguoju laikotarpiu.
Ligšioliniai kovos su klimato kaita veiksmai nebuvo pakankami – pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai vis dar auga labai sparčiai.
Pastarąjį dešimtmetį ŠESD išmetimai kasmet augo po 2,2 proc. Tuo metu 1970–2000 metais išmetimų kasmetinis augimas buvo daug mažesnis ir siekė 1,3 proc.
„Taigi išmetimai nuolat auga, nors jau 20 metų kalbama, kad reikia juos stabdyti“, – konstatavo ataskaitą žurnalistams pristačiusi Baltijos aplinkos forumo klimato kaitos specialistė Gintarė Jonušauskaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad pasaulis jau išeikvojo du trečdalius atmosferos limito.
„2010 metų duomenimis, per metus visame pasaulyje išmetama 49 mlrd. tonų CO2. Jei tempai liks tokie patys, savo CO2 biudžetą, tai yra tą kiekį, kurį galime išmesti į atmosferą, kad temperatūra nepakiltų daugiau nei 2 laipsniais, išnaudosime jau 2031 metais”, – aiškino pranešėja.
Įvyko lemiamas lūžis
Mokslininkai įvardija kelis pagrindinius faktorius, nulemiančius ŠESD išmetimų didėjimą: tai ekonomikos plėtra ir žmonių populiacijos augimas.
„Nors mūsų ekonomikos tampa mažiau priklausomos nuo energijos, mažėja energetinis intensyvumas, o technologijos tampa vis efektyvesnės, technologiniai laimėjimai neatsveria neigiamo ekonomikos ir populiacijos poveikio“, – pažymėjo G.Jonušauskaitė.
Žiūrint pagal geografinius regionus, matoma, kad ilgą laiką didžiąją dalį sukauptų atmosferoje istorinių ŠESD išmetimų sudarė išsivysčiusios šalys.
Technologiniai laimėjimai neatsveria neigiamo ekonomikos ir populiacijos poveikio.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį įvyko lūžis: besivystančios šalys – Azija, Lotynų Amerika, Artimieji Rytai ir Afrika – išmetė daugiau ŠESD nei išsivysčiusios valstybės.
„Tačiau svarbu pastebėti, kad CO2 išmetimai, tenkantys vienam gyventojui, išsivysčiusiose šalyse yra 9 kartus didesni nei mažų pajamų šalyse“ – kalbėjo klimato kaitos specialistė.
Per pastaruosius 40 metų žmonija į atmosferą išmetė tiek pat ŠESD, kiek per praėjusius 200 metų nuo 1740-ųjų.
Reikia atsisakyti iškastinio kuro
Mokslininkai įvardijo saugią CO2 koncentraciją atmosferoje (450 ppm), kurios negalime peržengti, jei norime išvengti didesnio nei 2 laipsnių globalinio atšilimo. 2010 metais koncentracija pasiekė 400 ppm.
„Esame gana arti limito, tačiau vis dar galime jį suvaldyti saugiose riboje. Jei nieko nedarysime, 450 ppm koncentraciją pasieksime jau jau 2030 metais“, – įspėjo pranešėja.
Todėl iki 2050-ųjų būtina sumažinti pasaulio šalių ŠESD išmetimus 40–70 proc. palyginti su 2010 metais. Tam pasiekti būtina atsinaujinančiosios energetikos plėtra ir energijos efektyvumo didinimas.
IPCC ataskaitoje pažymima, kad artimiausių dešimtmečių investicijos į energetikos ir pramonės infrastruktūrą bei miestų plėtrą iš esmės nulems žmonijos galimybes išlaikyti pakankamai saugią CO2 koncentraciją.
„Tačiau mokslininkai sako, kad su dabartinėmis įgyvendintomis politinėmis priemonėmis esame pakeliui į blogiausią scenarijų – į 4 laipsniais šiltesnį pasaulį. Įsipareigojimai, kuriuos šalys yra pasižadėjusios įgyvendinti iki 2020 metų, yra tikrai nepakankami išlaikyti globalinį atšilimą iki 2 laipsnių ribos“, – aiškino G.Jonušauskaitė.
Su dabartinėmis įgyvendintomis politinėmis priemonėmis esame pakeliui į blogiausią scenarijų – į 4 laipsniais šiltesnį pasaulį.
80 proc. ŠESD išmetimų pasaulyje kyla dėl iškastinio kuro panaudojimo pramonės procesų. Todėl mokslininkai skaičiuoja, kad laikantis saugios CO2 koncentracijos scenarijaus, vėliausiai iki 2070-ųjų energetikos sektoriaus CO2 išmetimus privalu sumažinti 90 proc. – t.y. praktiškai atsisakyti iškastinio kuro.
Siekiant pakankamai greitos energijos gamybos dekarbonizacijos, 2010–2029 metais finansavimas iškastinio kuro pramonei turėtų susitraukti po 30 mlrd. JAV dolerių kasmet, o investicijos į švarios energijos gamybą kasmet augti po 147 mlrd. JAV dolerių (palyginimui dabartinės metinės investicijos į energetikos sektorių siekia 1200 mlrd. JAV dolerių).
Rekomenduoja statyti „protingus“ namus
Energijos paklausos mažinimas turėtų būti kita pagrindinė veiksmų kryptis. Pagrindiniai energijos vartotojai pasaulyje yra pramonė, pastatai ir transportas. Mokslininkai teigia, kad, jei nebus imtasi papildomų priemonių skatinant efektyvesnes technologijas, ŠESD išmetimai šiuose sektoriuose iki amžiaus vidurio padidės du ar daugiau kartų – tai nesuderinama su saugaus klimato strategijomis.
Šiandien pramonė yra daugiausiai energijos vartojantis sektorius, tačiau jos energijos poreikiai galėtų būti sumažinti ketvirtadaliu, plačiai pritaikius dabartines geriausias technologijas, o ateities technologijų inovacijos galėtų sutaupyti dar 20 proc. energijos.
2010-aisiais pastatai sunaudojo 32 proc. visos energijos ir į aplinką išmetė 19 proc. visų ŠESD.
Nepaisant paklausos augimo, naujausi technologijų pasiekimai galėtų stabilizuoti ar netgi sumažinti pastatų sektoriaus ŠESD išmetimus.
Naujų pastatų bei prietaisų efektyvumo standartų taikymas nurodomas kaip viena geriausiai atsiperkančių ŠESD mažinimo priemonių apskritai.
Kadangi miestų augimas daugiausia vyks besivystančiose šalyse, ten ypač svarbios ir reikalingos investicijos į efektyvų miestų planavimą ir infrastruktūrą.
Tokiose šalyse kaip Lietuva, kur naujų pastatų statoma nedaug, pastatų renovacija turėtų būti viena pagrindinių energijos taupymo priemonių. Teigiama, kad efektyvesni pastatai prisidėtų ir prie skurdo mažinimo, darbo vietų kūrimo bei energetinio saugumo.
Didžiulis dėmesys naujų miestų planavimui
Iššūkiu laikomas ir transporto sektoriaus dekarbonizavimas. Automobilių efektyvumo standartai, naujos technologijos, tinkamas miestų planavimas, infrastruktūros atnaujinimas iki 2050-ųjų galėtų sumažinti transporto sektoriui reikalingos energijos kiekį iki 40 proc. palyginti su dabartinėmis technologijomis.
Tačiau dėl didėjančios populiacijos ir urbanizacijos ateinančiais dešimtmečiais transporto paklausa augs daug greičiau nei iki šiol, ir tai gali atsverti technologijų sutaupytus ŠESD išmetimus. Todėl technologiniai pasiekimai turėtų būti stiprinami, keičiant miestų planavimą ir žmonių gyvensenos įpročius: skatinant naudojimąsi viešuoju transportu bei efektyvesnių transporto priemonių pasirinkimą, kuriant infrastruktūrą pėstiesiems ir nemotorinėms transporto priemonėms.
Miestai jau dabar suvartoja apie 70 proc. visos energijos. Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų pasaulio miestų populiacija išaugs dvigubai, o miestų plotas jau iki 2030-ųjų – keturis kartus.
„Tai reiškia, kad dauguma ateities miestų šiandien dar nepastatyti, ir čia slypi didelės energijos taupymų galimybės. Kadangi miestų augimas daugiausia vyks besivystančiose šalyse, ten ypač svarbios ir reikalingos investicijos į efektyvų miestų planavimą ir infrastruktūrą, kurios leistų išvengti didelių ŠESD išmetimų ateityje“, – pažymėjo G.Jonušauskaitė.
Nevyriausybinės organizacijos sako, kad kova su klimato kaita nebus efektyvi, jei tarptautinis bendradarbiavimas neperžengs individualių šalių interesų.
Mokslininkai primena ir mūsų įpročių bei kultūros įtaką energijos vartojimui bei technologinių pasiekimų taikymui. Namų įrangos sprendimai, susisiekimo būdų pasirinkimai, mitybos įpročiai ir maisto atliekų mažinimas, anot mokslininkų, – tai gyvenimo būdo pasirinkimai, kurie gali reikšmingai prisidėti prie ŠESD išmetimų mažinimo ir reikalingų plataus masto pokyčių visuomenėje.
„Tačiau nevyriausybinės organizacijos sako, kad kova su klimato kaita nebus efektyvi, jei tarptautinis bendradarbiavimas neperžengs individualių šalių interesų“, – apibendrino klimato kaitos ekspertė.
Rekomendacijos – pasaulio lyderiams
Sekmadienį pasirodžiusi ataskaita yra trečia 5-ojo IPCC ataskaitų rinkinio dalis. Pirmoji, išleista 2013 m. rugsėjį, apibendrina naujausias klimato mokslo žinias ir patvirtina, kad būtent žmonių ūkinė veikla sukelia klimato kaitą, bei pateikia galimus ateities klimato scenarijus. Antroji, išleista 2014 m. kovą, nagrinėja klimato kaitos padarinių rizikas ir teigia, jog klimato pokyčiai jau dabar jaučiami kiekviename žemyne ir kelia rimtas grėsmes mūsų visuomenės gerovei ateityje. Mokslininkai tvirtina, kad atidėliojant veiksmus klimato poveikių rizika ir mastas tik augs, tačiau sustabdę pasaulinės temperatūros kilimą 2 laipsnių ribose dar spėtume prie jų prisitaikyti.
Pastaroji, trečioji, ataskaita, nagrinėja klimato kaitos stabilizavimo scenarijus, išskirdama saugiausius kelius: sparti atsinaujinančios energetikos plėtra ir energijos efektyvumo didinimas. Tai yra labai aiškios rekomendacijos politinių sprendimų priėmėjams, ypač aktualios dabar: artėjant deryboms dėl pasaulinio klimato susitarimo 2015 m., sprendžiant dėl ES klimato kaitos ir energetikos tikslų 2030 metams Europoje, o Lietuvoje – renkantisilguoju laikotarpiu geriausią energetikos strategiją.
IPCC ataskaitomis siekiama suprantamai vienoje vietoje pateikti naujausias mokslo žinias, kuriomis remiantis politikai galėtų priimti mokslu pagrįstus ir ilgalaikius visuomenės interesus atitinkančius sprendimus.
