Trys dienos budėjimo prie karsto, krūvos gėlių, vainikų ir krepšelių, gausūs gedulingi pietūs – be viso dar neseniai buvo neįmanoma įsivaizduoti laidotuvių. Bet papročiai keičiasi. Vietoj trijų dienų, skubama atsisveikinti per dvi, o neretai ir per dieną. Ritualines paslaugas siūlantys verslininkai pripažįsta: taupoma jau ir laidotuvėms.
Prašo nuolaidų
Bendrovės „Aterna” direktorė Vitalija Rumbaitienė pastebėjo, jog ypač atidžiai žmonės pradėjo skaičiuoti prieš dvejus metus, kai Seimas apkarpė mirties atveju skiriamas pašalpas. Mirus pensijos ar pašalpos gavėjui, jo artimiesiems išmokama nebe trijų, bet dviejų pensijų dydžio pašalpa.
„Nuo tada laidotuvėms skiriama suma gerokai sumažėjo. Atėję žmonės iškart klausia, už kiek galėtume palaidoti ir ar suteiksime nuolaidų“, – sakė V.Rumbaitienė.
Nors 1040 Lt dydžio išmoka, skiriama visiems Lietuvos piliečiams, liko nepakitusi, ji, anot pašnekovės, labai menka. Tam, kad žmogus būtų palaidotas kukliai, bet oriai, reikia pridėti dar bent 500 Lt. Tačiau palaidojami ir patys skurdžiausieji, atsakyta dar nebuvę nė vienam.
Taupo ir paminklui
Šiuo metu laidotuvių kaina svyruoja nuo 2 iki 5 tūkst. Lt, nors viršutinės ribos verslininkai nelinkę įvardyti. Esą kiekviena šeima ją brėžia skirtingai.
Siekdami sutaupyti mirusiojo artimieji atsisako paslaugų, kurios, jų manymu, nėra būtinos. Baigia išnykti tradicija laidotuves fotografuoti. Atsisakoma samdyti karsto nešikus, šios pareigos imasi velionio giminės. Gedulingi pietūs kavinėje taip pat tapo prabangos dalimi, tad kruopščiai išlaidas skaičiuojantys žmonės jų be gailesčio atsisako.
Žemaitijoje nuo seno giedami Kalvarijos kalnai šiomis dienomis skamba trumpiau. „Anksčiau Kalvarijos kalnus giedodavo pirmosios dienos vakarą ir valandą prieš išlydint į kapus, o dabar dažniausiai užsakoma tik išlydėtuvėms“, – tikino V.Rumbaitienė.
Nelinkstama išlaidauti ir renkantis paminklą. Niekada darbo nestokojantys šio verslo atstovai skundžiasi taip pat išgyvenantys krizę. „Visi nori didelio paminklo už mažą kainą. Viskas brangsta, o mes kainų didinti negalime, nes žmonės jų tiesiog nebepirks. Pagal dabartines kainas mums jau nebeapsimoka dirbti, nes sąnaudos tuoj viršys pajamas“, – skėsčiojo rankomis bendrovės „Ketvergių akmuo“ savininkė Nadežda Stonienė. Ji neabejoja, kad geriausi laikai jau praeityje. Paminklų kainos šiuo metu svyruoja nuo 300 iki 7–8 tūkst. Lt.
Nauja tradicija – greitos laidotuvės
Budėti prie mirusiojo tris dienas Klaipėdoje jau tapo retenybe. „Dabar laikomasi tradicijos: šarvojame šiandien, laidojame rytoj, taigi visos apeigos užtrunka parą. Nors vis dažniau pasitaiko ir pageidavimų laidoti tą pačią dieną, tarkime, pašarvojame ryte, o į kapines vykstame jau ketvirtą popiet. Taip sutaupoma apie pusė laidotuvių išlaidų“, – pasakojo bendrovės „Aterna“ vadovė V.Rumbaitienė.
Etnologė Valerija Jankūnaitė įsitikinusi, jog pakitusios laidojimo tradicijos yra nuolat skubančios visuomenės atspindys. „Žmogus jau nebeturi nei kada gyventi, nei kada numirti. Dabar viskas vyksta labai greitai, kitaip tariant, greitai sprendžiama problema. Gal taip patogu? Nežinau, galbūt, nesakau, kad tai blogai ar gerai, gal tai lemia gyvenimo sąlygos“, – svarstė ji.
Dvasininkai taip pat pastebi, kad atsisveikinimui su mirusiu artimuoju skiriama vis mažiau laiko.
„Žmonės nori palaidoti greitai, tad galima sakyti, kad pas mus ateina dalis musulmoniškų tradicijų. Šio tikėjimo žmonės tiki, kad mirusįjį būtina palaidoti iki tol, kol nusileis saulė. Galbūt greitėjantį tempą lemia ir puikios bendravimo galimybės, kai sukviesti gimines neprireikia daug laiko, juk anksčiau buvo įprasta, kad atsisveikinti susirenka visas kaimas, tad visos apeigos užsitęsdavo iki kelių dienų. Budėti prie karsto tris dienas yra iš senovės atkeliavęs paprotys, Katalikų bažnyčia nenustato, kiek laiko reikia budėti prie mirusiojo“, – teigė kunigas Vilius Viktoravičius.
Kunigas pastebėjo ir kitą tendenciją – laidojant velionis vis rečiau atvežamas į bažnyčią. Šis paprotys Klaipėdoje beveik išnykęs. „Malda yra esminė laidotuvių dalis. Kai kurie mano, kad tai skirta tik privilegijuotiesiems, tačiau tai netiesa, į bažnyčią priimami visi, net ir savo noru pasitraukę iš gyvenimo. Kai laikomos šventos Mišios, niekas neklausia, kaip žmogus mirė“, – paaiškino dvasininkas.
Užsakyti iš anksto nedrįsta
Artimojo netekęs ir sielvarto užkluptas žmogus visus laidotuvių rūpesčius gali palikti ritualinių paslaugų teikėjams. Šie ne tik paruošia velionį paskutinei kelionei, bet ir sutvarko visus reikiamus dokumentus. Tereikia išvardyti pageidavimus ir sutarti dėl galutinės kainos.
Siūloma laidojimo paslaugų sutartį sudaryti ir iš anksto. „Tai ypač aktualu vienišiems žmonėms, neturintiems artimųjų. Tokia sutartis garantuoja, kad žmogui mirus, juo bus deramai pasirūpinta“, – paaiškino V.Rumbaitienė. Tačiau iki šiol tokios sutarties niekas neišdrįso pasirašyti. „Turbūt tai rodo, jog vis dar vengiame galvoti apie mirtį“, – svarstė pašnekovė.
Vis labiau populiarėjant palaikų kremavimui, gimė nauja tradicija – aukojimas mirusiojo šeimai. Vietoj įprastų puokščių prašoma atsinešti simbolinį gėlės žiedą ir pagal galimybes paaukoti specialiai tam skirtoje dėžutėje.
Kalbėdama apie laidotuvių papročius etnologė V.Jankūnaitė šiandien labiausiai pasigenda intymumo. Jai atgrasi iš sovietmečio atkeliavusi tradicija, kai atsisveikinti su mirusiuoju einama didelėmis grupėmis.
„Ir gimstant, ir mirštant žmogų turėtų supti tik patys artimiausi žmonės. Pas mus įprasta, kad sueina ir kaimynai, ir kolegos, ir pažįstami, kurie su mirusiuoju net nebendravo. Mes juk nelankome nepažįstamųjų kapų, kurie yra prižiūrimi, aplankome nebent tuos, kurie apleisti. Kuklus orumas turėtų suteikti sakraliniam laidotuvių momentui nuoširdumo ir atvirumo vienas kito atžvilgiu“, – kalbėjo V.Jankūnaitė.
Vėlinių žvakutė sužibo ant molo
Daugiau nei prieš dvejus metus sūnaus netekusi Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė jo atminimą pagerbė kaip ir kasmet – prie jūros. Baltija tapo jos sūnaus kapinėmis. Čia jo paties valia artimieji išbarstė dalį pelenų, kita dalis liko Jungtinėse Amerikos Valstijose. O.Žalienei sūnaus noras nebuvo netikėtas. Ji pritaria palaikų kremavimui ir sveikina šią mūsų šalyje vis giliau šaknis leidžiančią tradiciją.
„Masinis teritorijų užgulimas tradiciniais kapais, manau, nėra perspektyvu. Dauguma mano draugų ir pažįstamų norėtų po mirties būti sudeginti, aš taip pat“, – teigė ji.
Norint išbarstyti pelenus jūroje ar kitoje atviroje erdvėje, leidimo nereikia. Tai patvirtino Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento specialistai.
