A.Ūsas turėjo svarbios medžiagos?
„Nesistebiu, kad Andrius nesidalijo tokiais dalykais su artimaisiais. Jis visada siekdavo apsaugoti artimuosius nuo bet kokių rūpesčių, visą naštą užsikraudavo sau ant pečių.
Bet neseniai man paskambinęs ir dėkodamas už palaikymą jis pasakė: „Aš turiu tokios medžiagos, kad teismui iškarto viskas bus aišku“, – laidotuvių dieną žurnalistei ištarė ir viena A.Ūso tėvų šeimos draugė.
„Lietuvos rytas“ rašo, kad A.Ūsas planavo įkurti visuomeninį judėjimą „Tiesos kelias“.
Kad A.Ūsas ir morališkai, ir teisiškai buvo pasirengęs po kelių dienų turėjusiam įvykti teismui, teigė ir jo advokatė Loreta Kraujutaitienė, ir velionio našlė G.Ūsienė.
Kodėl A.Ūsas ilsėjosi sodyboje
„Savaitgalį, birželio 12 dieną, į draugų sodybą Andrius vyko toks linksmas, kokio jau seniai nebuvau mačiusi. Atrodė, kad pagaliau viduje jis jaučiasi ramus bei laisvas ir nekantriai laukia tos birželio 16 dienos, kai turėjo įvykti teismo posėdis. Andrius paprašė manęs, kad įregistruočiau pavadinimą „Tiesos kelias“. Aš tai padariau prieš mums išvykstant poilsiauti“, – G.Ūsienė prisiminė paskutinį dalykinį pokalbį su vyru.
Nerimą keliantys ženklai
„Galiu pareikšti kategoriškai ir atsakingai – Andrius prieš sėsdamas ant keturračio motociklo negėrė. Kas jam būtų leidę girtam, nepastovinčiam ant kojų, jei kraujyje buvo net 3 promilės alkoholio, ant antros sėdynės vežti sodybos šeimininkų 8 metų vaiką? Aš nenoriu kurti jokių sąmokslo teorijų, kelti versijų ir kalbėti apie juodąsias technologijas. Bet Andrių tą ankstų sekmadienio rytą susapnavau – kad kažkur išlydžiu jį apsirengusi juodais rūbais. Prisiminiau tą sapną pabudusi 5 valandą ryto. Šalia miegojo mano žmogus.
Vėl užmigau, ir kai atsikėlėme 10 valandą ryto, sapną jau buvau pamiršusi. Švietė saulė ir laukė graži sekmadienio diena sodyboje su draugais“, – braukdama ašaras tos dienos įvykius prisiminė A.Ūso našlė.
Vežėsi motociklu vaiką
Tik atvykęs šeštadienį į draugų sodybą Alytaus rajone, A.Ūsas ištempė iš priekabos atsivežtą keturratį. Jis nekantravo su sodybos šeimininku, taip pat turinčiu keturratį, vykti į netoliese esančią žvyrduobę jo išbandyti.Andrius prieš sėsdamas ant keturračio motociklo negėrė.
„Andrius iš vakaro buvo susipirkęs visas saugumo priemones – batus iki kelių, šalmą, striukę, pirštines. Nupirko šalmą ir man, nors aš labai nenorėjau to keturračio. Pasisodino mane ant antros sėdynės ir pavėžino, kad įsitikinčiau, jog tai visai saugu. Vakare visi, linksmas draugų būrys, kepėme kepsnius, išgėrėme kas vyno, kas alaus, kas stipresnio gėrimo. Rytą sukilę apie 11 valandą sėdome pusryčiauti.
Niekam nė į galvą nešovė gerti alkoholio. Juk suvažiavo normalūs žmonės – su šeimomis, vaikais. Apie 13 valandą vyrai vėl nuėjo krapštytis prie motociklų, moterys nukraustė stalą.
Mačiau, kaip vyrai apsirengė motociklininkų rūbus, pasisodino ant sėdynių vaikus ir išlėkė pasivažinėti. Negi sodybos šeimininkas būtų sodinęs savo 8-metį sūnų ant mano vyro motociklo, jei Andrius būtų buvęs girtas?“ – stebėjosi G.Ūsienė.
Išvažiavęs pradingo
Vyrai parbirbė atgal po valandos. Guoda su sodybos šeimininke jau virė pietus. Šūktelėjo, kad vyrai niekur nedingtų – po 15 minučių visi turėjo sėsti prie stalo.
„Kai išėjau į kiemą kviesti pietų, žiūriu, kad vaikšto sodybos šeimininkas, laksto sugrįžę vaikai, bet nematau Andriaus.
„Andrius dar išlėkė trumpam apvažiuoti ratą iki žvyrduobės ir atgal, sakė, kad po 10 minučių sugrįš“, – paaiškino vyrai.
Laukiame jo, valanda praėjo – nėra. Andrius – žodžio žmogus. Jis visada viską sustyguodavo, jei ką pasakė – taip ir yra. Ėmėme nerimauti.
Andrius telefonu neatsakė arba pasigirsdavo, kad yra už ryšio zonos ribų. Vyrai išvažiavo jo ieškoti, mes su drauge mašina sukinėjomės kitais keliukais. Po kurio laiko vyrai pranešė, kad netoli žvyrduobės rado numestą Andriaus pirštinę.
O kur jis pats? Po valandos sulaukėme skambučio – rastas už pusantro kilometro prie jokios avarijos nepatyrusio keturračio tebeveikiančiu varikliu, veidu sukniubęs į žolėmis apaugusį lietaus vandens griovį. Šalia numestas šalmas. Kairė plaštaka – visa mėlyna. Kas atsitiko?“ – vis klausė savęs G.Ūsienė.
