Premjeras Andrius Kubilius neseniai sakė, jog 2010-aisiais norėtų pasiekti sutarimo dėl „esminių pertvarkų“, kurios paveiktų ilgalaikę Lietuvos perspektyvą.
R.Vilpišausko teigimu, permainoms sąlygos turėtų būti geros – nevyks rinkimai, o ekonomikos prognozės, tikėtina, nesiskirs taip smarkiai nuo realybės.
„2010 metais kai kurios aplinkybės reikiamoms permainoms įgyvendinti gali būti palankesnės nei 2009-aisiais – nevyks rinkimai, reikia tikėtis, ekonominės tendencijos nesiskirs nuo prognozių tiek, kad reikėtų nuolat galvoti apie biudžeto peržiūrą. Tad sąlygos ir gebėjimai permainoms yra. Bet, žinoma, tai nereiškia, jog jie bus realizuoti – tai komplikuoja ir neaiškumas dėl koalicijos sudėties bei stabilios daugumos“, – BNS sakė VU TSPMI direktorius.
VU TSPMI dėstytojas A.Lukošaitis, vertindamas praėjusius metus, sakė labiausiai pasigedęs politikų bendravimo su visuomene, ir teigė, jog 2010-aisiais valdžia ne mažesnį dėmesį nei ekonominiams ir reformų klausimams turėtų skirti demokratijos puoselėjimui.
„Esminiai dalykai, kurie susiję su mūsų demokratija, šiomis vertybėmis grįstos politinės sistemos veikimu, yra atsidūrę tarsi antrame ar dar kažkuriame plane, o būtent čia yra didžiausios grėsmės, kurios tik dar labiau sustiprės artimiausiais metais, kadangi ekonominės, socialinės įtampos yra glaudžiai susijusios su žmonių pasitenkinimu demokratija, pasitikėjimu valdžia ir valdžios institucijomis. (...) Taigi, būtent šiems – demokratijos stiprinimo, puoselėjimo, išlaikymo – klausimams turėtų iš karto skirti bent jau adekvatų dėmesį“, – BNS sakė politologas.
R.Vilpišausko teigimu, 2009-aisiais Vyriausybės vykdytos politikos įtaka socialinei atskirčiai ir pilietinės visuomenės vystymuisi buvo „prieštaringa“, todėl valdžia naujaisiais metais turėtų daugiau dėmesio skirti bendravimui su visuomene.
„Tiek konkrečių sprendimų mokesčių ir išlaidų ribojimo srityje, tiek bendraujant su visuomene, įtaka buvo prieštaringa. Nors bendravimas antroje metų pusėje tapo intensyvesnis, visgi 2010 metais norėtųsi matyti daugiau Vyriausybės komunikavimo su visuomene, aiškesnio siūlomų sprendimų pagrindimo. (...) Lietuvoje dar labai daug erdvės paprastam faktų pristatymui ir jų analizei, kuri taip pat galėtų parodyti skirtingas alternatyvas ir jų pasekmes visuomenei ir atskiroms jos grupėms“, – BNS teigė R.Vilpišauskas.
Politologai sutaria, kad viena pagrindinių socialinių neramumų priežastimi 2010-aisiais gali tapti nedarbo problema.
„Žinoma, nedarbas bei veikiausiai dar mažėsiančios pajamos optimizmo nekelia. Kita vertus, jei aiškiau matysis Vyriausybės ir Seimo pastangos keisti situaciją taip, kad patys žmonės galėtų lengviau padėti sau, galėtų lengviau rasti darbą, pradėti verslą, o taip pat išsilaikys augimo tendencijos pasaulio ekonomikoje, tada socialinių neramumų galima būtų ir išvengti“, – sakė TSPMI direktorius.
Anot A.Lukošaičio, 2010-aisiais politinėje darbotvarkėje taip pat turėtų atsirasti „Sodros“ biudžeto ir energetikos problemos, sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos, savivaldos ir apskričių reformos klausimai.
„Rinksime ar nerinksime tiesiogiai merus, kaip paskirstysime valdymo galias tarp merų ir savivaldybių tarybų, suteiksime ar nesuteiksime piliečiams bent jau savivaldos teisę kelti savo sąrašus nepriklausomai nuo politinių partijų valios – visi šitie klausimai irgi bus politinėje darbotvarkėje“, – sakė A.Lukošaitis.
Pasak politologo, 2010-aisiais gali ne tik išryškėti minėtųjų reformų kontūrai, tačiau taip pat galimi pasikeitimai institucijų bendradarbiavimo bei valdymo atsakomybės tradicijose. A.Lukošaičio teigimu, tam prielaidas minėtose srityse sudaro prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija.
Anot A.Lukošaičio, prezidentės remiama parlamentinė kontrolė taip pat galėtų tapti priemone kovojant su politikų neatskaitingumu.
„Parlamentinė kontrolė turėtų tapti sisteminė ir ją turėtų paremti, matyt, toks neįprastas mums reiškinys kaip „prezidentinė kontrolė“. (... ) Kadangi tie dalykai yra susiję su visiems jau įgrisusia politinio neatsakingumo ir neatskaitingumo problema“, – teigė VU TSPMI dėstytojas.
Tuo metu R.Vilpišauskas Seimo, Vyriausybės ir prezidentės santykiuose 2009-aisiais pasigedo dalykiškumo ir teigė, jog jie esą neretai apsiribodavo tik retorika, tačiau realių rezultatų davė nedaug.
„Kol kas šių institucijų bendradarbiavime šiek tiek pasigendu dalykiškumo ir suderinamumo. Daug viešųjų ryšių ir retorikos, rezultatų mažiau. (...) Žinoma, didžiausia atsakomybė tenka Vyriausybei, o kadangi žmonių nepasitenkinimas esama padėtimi iš tiesų didelis, tai matosi ir Vyriausybės reitinguose“, – kalbėjo TSPMI direktorius.
Kita vertus, pasak politologų, kol kas sunku kalbėti ne tik apie alternatyvią valdančiąją koaliciją, bet ir apie opozicijos reiškiamos kritikos vadinamosios „Permainų koalicijos“ atžvilgiu konstruktyvumą.
„Atrodo, jog opozicija kol kas tik imituoja savo kaip opozicijos veiklą ir naudojasi prasta padėtimi, kuri pati suteikia medžiagos oponavimui. Rudenį viešai pristatytos alternatyvios programos neatrodo rimtomis alternatyvomis ir sunkiai įgyvendinamos (arba veikiausiai tik pablogintų padėtį). Konstruktyvaus oponavimo trūksta, o jis būtų iš tiesų naudingas“, – sakė R.Vilpišauskas.
Kita vertus, anot politologų, siekiant reformų sunkmečio metu, susitarti su politiniais oponentais itin svarbu.
„Sunkmečiu reikia pasistengti sutelkti visokeriopą įmanomą paramą šioms reformoms. O tam, kad ją būtų galima sutelkti, turi būti atitinkamas komunikavimas visais lygiais – ir horizontaliai, ir vertikaliai, ir su visuomene, ir su politiniais partneriais ar oponentais, o čia problemų yra pakankamai. (...) Aš drįsčiau sakyti, kad už bendrą padėtį šalyje atsakingi visi, nepriklausomai nuo to, kas yra pozicijoje, kas yra opozicijoje. (...) Iš to seka valstybinės politikos tęstinumo problema, o ji yra akivaizdi kalbant ir apie vidaus, ir apie užsienio gyvenimo reikalus“, – sakė A.Lukošaitis.
R.Vilpišausko teigimu, reformų tęstinumą galėtų užtikrinti toks nacionalinis susitarimas, kuriame esminių permainų klausimu susitartų pagrindinės pozicijai ir opozicijai priklausančios partijos.
Tuo metu 2009–ųjų rudenį pasirašytą vadinamąjį Nacionalinį susitarimą kritikavo tiek A.Lukošaitis, teigdamas, jog „tokius susitarimus nacionaliniais vadinti tiesiog morališkai nelabai gražu“, tiek ir R.Vilpišauskas, pasak kurio, pasirašytame dokumente mažai kalbama apie ilgalaikių problemų sprendimą.
