Juk V.Putinas puikiai supranta, jog kuo daugiau į „Pussy Riot“ vertybiškai panašesnė Rusijos demokratinė opozicija, tuo stipresnis bus konservatyvios Rusijos visuomenės palaikymas jo sukurtai politinei sistemai.
Ką Kremliui pavyko pasiekti 2013-aisiais? Sirijos krizė šiuo metu „sprendžiama“ pagal Rusijos pasiūlytą scenarijų, o ilgai lauktas ES ir Ukrainos asociacijos susitarimas, kuris būtų užkirtęs kelią Rusijos pastangoms įtraukti Kijevą į Eurazijos muitų sąjungą, galų gale taip ir nebuvo pasirašytas.
Dar bent prieš du mėnesius svarstėme, kad Rusijos sankcijos prieš Ukrainos gamintojus tik dar labiau stums Kijevą integracijos su ES keliu, o šiandien jau ieškome priežasčių, kurios sutrukdytų Ukrainai įtraukti į Rusijos kontroliuojamą Muitų sąjungą. Regis, Rusija laimėjo dar vienas geopolitines varžybas prieš ES. Kita vetus, apžvalgininkai pažymi, jog šiose varžybose rungtyniavo tik viena pusė, nes, ES varginama vidinių takoskyrų ir institucinio nesusikalbėjimo, taip ir nesugebėjo išbėgti į aikštę.
Rusijos įtakos svertai kaimyninėse valstybėse yra gerai žinomi. Pirmiausia tai energetinė diplomatija, kai nepaklusnios šalys yra baudžiamos aukštenėmis dujų kainomis, ir atvirkščiai, kai valstybės yra apdovanojamos už Rusijai palankius geopolitinius sprendimus.
Juk mažiausiai už dujas šiandien Rusijai moka pačios lojaliausos posovietinės erdvės valstybės – Baltarusija ir Armėnija, kurios faktiškai nedalyvauja integracijos su ES procesuose.
Reikėtų prisiminti ir tokias Rusijos turimas priemones kaip galimybė subsiduoti posovietinėje erdvėje įsitvirtinusius politinius režimus ir taip mainais už šių režimų lojalumą Rusijai palaikyti jų stabilumą.
Rusija gali pasitelkti ir dar vieną priemonę – pasiūlyti į autoritarizmą linkusiems lyderiams atitinkamas saugumo garantijas tiek jų asmeninei neliečiamybei, tiek ir jų sukauptam kapitalui. Juk V.Putinas puikiai supranta, kad tokiems kaip V.Janukovyčius ar A.Lukašenka rūpi tik jų asmeninis bei artimiausios aplinkos likimas. Tai klaninis mąstymas, ir Kremlius puikiai žino, kaip veikti ir ką siūlyti tokiomis sąlygomis.
Be abejo, reikėtų atsižvelgti ir į argumentus, jog iš tiesų Rusija niekada už jai palankius geopolitinius sprendimus nemoka, o pasiūlytas mažesnes dujų kainas sugeba kompensuotis perimdama tų šalių energetikos inftastruktūrą ar sudarydama ilgalaikes tieskimo sutartis su „Gazprom“ palankiais dujų įsigijimo kiekiais.
Teigiama, jog būtent tokia schema visai nesenai yra sutarta tarp V.Putino ir V.Janukovyčiaus. Tokį patį modelį galima aptikti ir Armėnijoje ir gal kiek mažiau – Baltarusijoje (A.Lukašenka per du valdymo dešimtmečius išmoko brangiau pardavinėti savo „suverenumą“).
Bet kuriuo atveju tai tik liudija, jog Rusijos diplomatija sugeba derinti tiek atskirų įmonių bei elito grupių ekonominius, tiek ir Kremliaus geopolitinius interesus.
Šalia šių „meduolių“ Rusija visada gali imtis ir „lazdos“, t. y. prievartinių priemonių – tarkime, išstumti iš Rusijos rinkos vienos ar kitos valstybės produkciją (geriausiai žinomas pavyzdys – moldaviško vyno importo draudimas) ar taikyti informacinio karo metodus (šiandien populiariausia priemonė – Europos integraciją sieti su gėjų, lesbiečių, transseksualų bei biseksualų „vertybėmis“).
Kremlius gerai žino Europos ir Vakarų silpnąsias vietas, ypač kai kalbama apie skirtingų vertybinių sistemų konkurenciją paribio regionuose – Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze, kur jau dabar po Rusijos pritaikytų propagandinių priemonių galvojama, jog Asociacijos susitarimo su ES pasirašymas yra tiesiogiai susietas su vienalyčių santuokų įteisinimu. Radikalus Vakarų posūkis kultūrinio liberalizmo ir reliatyvizmo link leido Rusijai prisiimti krikščioniškų tradicijų gynėjos vaidmenį. Ir dabar užuot susigrąžinę krikščioniškų tradicinių vertybių diskursą į savo rankas, Europos Sąjungos atstovai savo rankomis leidžia Kremliui diskredituoti Europos idėją.
Kokios geopolitinės prognozės 2014 metams? Akivaizdu, jog Rusijos žvilgsnis kryps Gruzijos ir ypač Moldovos link. Būtent šios šalys vis dar išlaiko integracijos su ES kryptį ir antrojoje 2014 metų pusėje planuoja pasirašyti su ES Asociacijos ir laisvos prekybos susitarimą. Tad jeigu ES vis dar yra suinteresuota išsaugoti Rytų partnerystės programos gyvybingumą, jai jau dabar reikia galvoti, kaip apginti Kišiniovo ir Tbilisio teisę į savarankišką geopolitinį apsisprendimą.
Santykiai su Rusija bus sunkiausias galvosūkis ir 2014-ųjų Lietuvos užsienio politikai. Ar įmanoma iš esmės „perkrauti“ santykius su Maskva? Ko reikia, kad santykiai su Maskva pasiektų kitokį kokybinį lygmenį? Ir kurioje pusėje kamuolys? – nuolat Lietuvoje užduodami klausimai. Jie ypač suintensyvėja po Lietuvos Seimo rinkimų, pasikeitus politinei daugumai.
Profesorius G.Vitkus yra labai taikliai pažymėjęs, jog per du atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos kairieji nuolat grįždavo į valdžią su šūkiais iš esmės „normalizuoti“ dešiniųjų vertybinės ir patriotinės retorikos neva sugadintus Lietuvos santykius su Rusija, bet ilgainiui patys susivokdavo, jog santykių su Rusija „perkrovimas“ turi konkrečią kainą, kuri yra tiesiog nesuderinama su Lietuvos nacionaliniais interesais.
Būtent 2013-ieji buvo naujų lūkesčių santykiuose su Rusija metai, tačiau niekaip nesibaigiantis „pieno karas“ ir „Gazprom“ keliami reikalavimai mainais už galimai mažesnes dujų kainas liudija, jog galimi mainai ir kelias „į santykių normalizavimą“ (pagal Rusijos scenarijų) kertasi su Lietuvos valstybės politinio ir ekonominio savarankiškumo principais. Tad norėtųsi tikėti, jog 2014 metais sugrįšime prie labiau realistinės politikos Maskvos atžvilgiu.
Kitaip tariant, nors Lietuva, kitaip nei Moldova ar Ukraina, yra ES ir NATO narė, Rusijos įtaka niekur nėra dingusi. Energetinės priklausomybės schemos, interesų grupės susijusios Rusijos verslu, prekybiniai apribojimai, informacinio karo apraiškos, kova dėl istorinės atminties – tai tik keli Lietuvos ir Rusijos nacionalinių interesų susikirtimo „taškai“. Ir jie neišviengiamai veiks Lietuvos ir Rusijos santykius netolimoje ateityje.
Rusijos galimybės dalyvauti Europos saugumo sistemoje tiesiogiai priklauso nuo JAV ir didžiųjų Vakarų Europos valstybių geopolitikos. Galbūt po pralaimėto ukranietiško gambito ES didieji pagaliau suvoks, kad posovietinėje erdvėje Maskva jau kelerius metus kuria su ES konkuruojantį politinį ir ekonominį bloką.
JAV prezidentui B. Obamai, tiesiog stebinčiam kaip Kremlius, remdamasis Eurazijos muitų sąjunga, konsoliduoja posovietinę erdvę, norėtųsi palinkėti suprasti, jog Gruzijos narystė NATO padarytų daug didesnę įtaką Rusijos vertybinei raidos trajektorijai nei kelių netradicinės orientacijos funkcionierių įrašymas į JAV olimpinę komandą Sočio žaidynėms.
