Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Potrauminio streso sindromą išgyvenantiems Maidano kovotojams nesiseka grįžti į gyvenimą: senasis „aš“ pradingo, o naujojo dar nėra

Maidano gynybos būriai Kijeve
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Maidano gynybos būriai Kijeve
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Psichologės Aušra Trimonytė ir Aina Adomaitytė lankėsi Kijeve, kur teikė psichologinę pagalbą Maidano kovotojams. Tai nebuvo įprastas kasdienis darbas, klientus priimant kabinete, iš anksto paskyrus konsultacijos laiką ir nustačius sesijos trukmę. Specialistės iš Lietuvos ėjo ten, kur buvo kviečiamos – į lovą krisdavo tik apie trečią nakties.

Su ukrainiečiais Nepriklausomybės aikštės palapinėse, medicinos punktuose ir ligoninėse lietuvės bendravo tiek, kiek jiems reikėjo – vieniems užtekdavo keliolikos minučių, su kitais pokalbiai užsitęsdavo ir iki kelių valandų.

Psichologės gyveno kukliame viešbutyje, esančiame sudegusių Profsąjungų rūmų pašonėje. Viešbučio langai žvelgė į „Ukraina" viešbutį, iš kurio lėkė snaiperių kulkos. Ore vis dar tvyrojo padangų degėsių kvapas, Maidano prieigos skendo gėlių ir žvakučių jūroje.

„Ten buvo labai daug emocinio skausmo“, – portalui 15min.lt sakė Individualiosios psichologijos instituto darbuotoja, psichologė psichoterapeutė A.Trimonytė.

Vaizdiniai sukasi kaip kino filmas

Sunku suskaičiuoti, su kiek žmonių kalbėjosi psichologės iš Lietuvos. Tačiau visų joms atsivėrusių ukrainiečių išgyvenimai buvo panašūs: daugumą kamavo įkyrūs, vis atsikartojantys prisiminimai apie tai, kas vyko, ką jie regėjo Maidano šturmo metu.

Šie vaizdiniai prieš akis sukasi kaip kino filmas. „Dieną, kol žmonės atlieka savo funkcijas ir turi fizinės veiklos, prisiminimus lyg ir pavyksta suvaldyti. Dažniausiai nerimas kyla vakarais – sutemus atsinaujina baimės. Pirma, žmonės bijo užmigti, nes dėl sustiprėjusio savisaugos instinkto nori išlikti budrūs. Antra, miegas gąsdina, nes grįžta košmarai: miegant pasąmonė siunčia signalus, kurių žmogus negali kontroliuoti“, – kalbėjo Kauno jaunimo narkologijos pagalbos centro vadovė A.Adomaitytė.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Aušra Trimonytė
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Aušra Trimonytė

Per penkias dienas Maidane ji sako nesutikusi žmogaus, galinčio pasakyti – aš nieko nepraradau.

Pirma, žmonės bijo užmigti, nes dėl sustiprėjusio savisaugos instinkto nori išlikti budrūs. Antra, miegas gąsdina, nes grįžta košmarai.

Paklaususios, ar ko nors netekai, lietuvės iš esmės jau žinodavo atsakymą – tereikėjo išgirsi skaičių, kiek kovotojų buvo sužeista ar mirė pašnekovo akivaizdoje.

„Mūsų buvimo metu mirtis tebesitęsė: nemaža dalis kovotojų nežinojo, ar išgyveno tas žmogus, kurį jie gelbėjo. Įėjus į palatas ligoninėse pirmiausia išgirsdavome klausimą, ar šiandien yra mirusių, ar daug žmonių reanimacijoje, kokia jų būklė?

Vienas iš potrauminio streso požymių yra nuolatinė mirties baimė – tiek savo, tiek aplinkinių. Karo situacijose potrauminis stresas tampa ilgalaike būsena, nes sukrečiantis įvykis tarsi neturi pabaigos, kurį laiką jis būna procese“, – aiškino A.Adomaitytė.

Kaip po viso to grįžti į gyvenimą?

„Saugumo jausmas visada ateina vėliau nei mūšio pabaiga“, – kolegę papildė A.Trimonytė. Reikės laiko, kad naujoji Ukrainos valdžia pelnytų gyventojų pasitikėjimą ir jiems įrodytų, jog jie gali jaustis ramūs.

„Su keliais Maidano kovotojais turėjome pokalbį-pasivaikščiojimą. Išėjus iš Maidano teritorijos jų kūno kalba išdavė didžiulį fizinį nesaugumą. Maidane jie kontroliavo situaciją, o už jo ribų tarsi  atsiranda grėsmė, nes ten jau nebežinai, kas draugas, o kas priešas“, – kalbėjo A.Adomaitytė.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Maidano gynybos būriai Kijeve
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Maidano gynybos būriai Kijeve

Be to, Maidano kovotojai, kelis mėnesius praleidę tarp barikadų, tarsi atitrūko nuo realaus gyvenimo. Jie tapo kovotojų bendruomenės nariais, įprato veikti kolektyve, todėl žmonėms buvo labai sunku išsiskirstyti, grįžti į šeimą, suvokti save kaip individą.

Grįžau namo, praleidau kelias dienas ir vėl atvykau čia, nes atrodė, kad buvimas ten yra nereikšmingas.

„Maidane jautėsi labai stiprus bendrumo jausmas ir išgyvenimo instinktas. Kai kurie kovotojai pasakojo: „Grįžau namo, praleidau kelias dienas ir vėl atvykau čia, nes atrodė, kad buvimas ten yra ne toks reikšmingas. Pamačiau, kad šeimai viskas gerai, o štai valstybei – ne. Turėjau grįžti čia ir stebėti, kad naujoji valdžia priiminėtų teisingus sprendimus, jei bus netinkami – reaguoti“, – pokalbį su vienu kovotoju prisiminė A.Adomaitytė.

„Kai esi išgyvenęs mūšio žiaurumus, matęs žudynes ir šaudymą, jautiesi tapęs kitu žmogumi. Todėl Maidano kovotojai, siejami vienodos patirties, laikosi vieni kitų ir prisipažįsta sunkiai įsivaizduojantys, kaip tą savo patirtį įnkorporuoti į kasdienį gyvenimą, kaip vėl integruotis į visuomenę. Kai kurie savo išgyvenimais net nenori dalytis su Maidane nebuvusiais žmonėmis – tai per sudėtinga, per skaudu, be to, ką jie supras? Iš vienos pusės tai kuria Maidano kovotojų broliškumą, iš kitos – saviizoliaciją“, – aiškino A.Trimonytė.

Išgyvenusiųjų kaltė ir aklas įniršis

„Visada bus gyvenimas prieš ir po Maidano“, – teigia A.Adomaitytė. Karą patyrusiems žmonėms gyvenimas iki jo dažnai atrodo primityvus, svetimas ir beprasmis.

„Aš nežinau, kaip gyvensiu“, „Nematau prasmės gyventi toliau po to, kas įvyko“ – tokios frazės dažnai skamba iš kovotojų lūpų.

„Žmonių sąmonėje vyksta didžiulis vertybių, gyvenimo prasmės lūžis“, – sakė A.Trimonytė.

Pauliaus Važgausko nuotr./Lietuvio Pauliaus Važgausko kelionė į Maidaną 2014 m. vasario 25 d.
Pauliaus Važgausko nuotr./Lietuvio Pauliaus Važgausko kelionė į Maidaną 2014 m. vasario 25 d.

Ji pastebėjo, kad dalį Maidano kovotojų graužia vadinamoji išgyvenusiųjų kaltė. Vyresniesiems ramybės neduoda klausimas, kodėl jie, seniai, nežuvo? Kodėl krito jauni?

Gyvenimiškos patirties stokojantis jaunimas, kurio venomis teka karštas kraujas, o elgseną lemia ne šaltas protas, bet emocijos, patiria kitą potrauminio streso reiškinį – aklą įniršį: už tai, kas įvyko, kas nors privalo būti nubaustas!

Pagalbos reikia visai šeimai

„Su Aušra kalbėjome, kad didžiąją dalį kovotojų tiesiog iš aikštės reikėtų imti ir perkelti į reabilitaciją, kur jiems būtų taikomas medikamentinis ir psichoterapinis gydymas“, – sakė A.Adomaitytė.

Psichologės iš Lietuvos ukrainiečiams teikė greitąją psichologinę pagalbą. „Tai buvo darbas su ūmiomis streso reakcijomis: žmonių prakalbinimas, emocijų ventiliacija, garo nuleidimas, prasmės gyventi toliau paieškos ir parodymas, kad jie nėra vieni, kad jie kam nors rūpi“, – kolegei antrino A.Trimonytė.

Tai buvo darbas su ūmiomis streso reakcijomis: žmonių prakalbinimas, emocijų ventiliacija, garo nuleidimas, parodymas, kad jie nėra vieni, kad jie kam nors rūpi.

Tiesa, specialistės pabrėžia, kad potrauminį stresą patiria ne visi žmonės, kurie susidūrė su traumuojančiais įvykiais. Tai priklauso nuo asmenybės struktūros, jo charakterio, gebėjimo įveikti sunkumus ir t.t. Kartais ir po labai žiaurių išgyvenimų žmonės gali grįžti į visuomenę ir normaliai gyventi.

Tačiau moksliniai tyrimai sako, kad karo metu potrauminį stresą patiria 68–82 proc. dalyvių, iki 8 proc. žmonių, patyrusių potrauminius įvykius, turi ilgalaikių psichologinių pasekmių. Net ir praėjus daugeliui metų po įvykio žmogus vis dar gali išgyventi traumą taip, lyg tai būtų įvykę ką tik.

Daliai žmonių sindromas lieka visam gyvenimui ir trukdo pilnavertiškai gyventi, save realizuoti. Tai paliečia ne tik tuos, kurie kovojo tiesiogiai, bet ir jų šeimas, artimą aplinką. Taip pat potrauminį stresą patiria ir specialistai, teikę pagalbą nukentėjusiesiems.

Todėl pagalbos prireikia ne tik traumuojantį įvykį išgyvenusiems žmonėms, bet ir jų šeimoms.     

„Neretai nutinka, kad žmonės pagalbos į specialistus kreipiasi po ilgesnio laiko, kai pamato, kad nesiseka nei dirbti, nei gyventi, nei kurti santykių – jie neberanda savo tapatumo. Po traumuojančių įvykių žmogus turi atrasti savo naująjį aš, nes senojo aš jau nebėra“, – aiškino A.Adomaitytė.   

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Maidano šturmas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Maidano šturmas

„Tačiau kai kuriems užteks pailsėti, išsimiegoti švariame patale, išsimaudyti karštoje vonioje. Pagrindinis dalykas, dirbant su traumomis, tai perkelti žmogų į saugią aplinką. Tai yra pagrindinė sąlyga. Tačiau kaip dabar ukrainiečiams jaustis saugiai, kai visa Europa pasijuto nesaugi?“ – retoriškai klausė A.Trimonytė.

Kur bus panaudota neišeikvota energija?

Pergalės prieš senąją valdžią euforiją Maidane greitai užgožė Rusijos invazija į Krymą – Ukrainos ateitis vėl tapo miglota, o žmonėms, stovėjusiems prie barikadų, kilo nerimas dėl to, kas bus, jei į valdžią grįš prorusiška valdžia? Ar Maidano kovotojai būtų persekiojami, jiems grėstų represijos?

Psichologės pajuto, kad ukrainiečiai valstybėje trokšta greitų esminių pasikeitimų, tačiau sistema dažnai yra inertiška ir permainos neatsiranda iš karto. Todėl dalis kovotojų jaučia nusivylimą. Jie sako: mes kovojome, atstovėjome, išbuvome, viską paaukojome, tačiau kas iš to?

„Kalbinti žmonės dažnai įvardijo kūno pokyčius: prakaitavimą, drebulį, pykinimą, smarkų širdies plakimą, skausmą krūtinės plote – visi šie pojūčiai patvirtina išgyventą potrauminį stresą ir tai, kad vis dar laukia galimos grėsmės“, – pastebėjo A.Adomaitytė.   

Vieno sužeistojo ligoninėje klausiu, ką darysi, kai pasveiksi? Sako, grįšiu į Maidaną arba vyksiu į Krymą.

Psichologės Maidane sutiko labai daug ukrainiečių, kurie jautėsi neturintys, ką prarasti.

„Vieno sužeistojo ligoninėje klausiu, ką darysi, kai pasveiksi? Sako, grįšiu į Maidaną arba vyksiu į Krymą. Pagyvenęs, paprastas, nuoširdus vyras. Teiraujuosi: O šeima? Vaikai? Sako, prieš 1,5 metų žmoną suvažinėjo prokuroro sūnus – dėl to net nebuvo pradėta byla. Jaunesni vyrai kovoja už Ukrainą savo vaikams, kad jie gyventų normalų gyvenimą“, – pasakojo A.Trimonytė.

A.Adomaitytė irgi pajuto, kad Maidano kovotojai turi labai daug neišeikvotos energijos.

„Jie sako: „Mes netvarkysime Maidano, mes atvesime, parodysime, ką jis (Viktoras Janukovyčius – red. past.) padarė. Sučiuptų „tituškų“ jie nepuldavo mušti, bet pirmiausia vedė į vietas, kur buvo suguldyti nužudyti žmonės. Ukrainiečiams labai svarbu, kad pasaulis žinotų tiesą, todėl mūsų dažnai klausdavo: „Ar jūs žinote, kas vyko? Ar žinote tikrąją situaciją?“, – pasakojo A.Adomaitytė.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min