Vyriausybės vadovu tapusį socialdemokratų lyderį, kaip nė vieną iš ankstesnių premjerų, pamėgo šmaikštūs politinio gyvenimo stebėtojai. Pirmosiomis A.Butkevičiaus darbo savaitėmis jie retą dieną nepasiūlydavo naujo posakio, fotomontažo, karikatūros ar aštraus komentaro.
Kliuvo nuolat besikeičianti politiko nuomonė dėl mokesčių, pensinio amžiaus vėlinimo, naujos atominės elektrinės (tai žadėjo ją statyti, tai atsižvelgti į referendumo rezultatus, tai siekti energetinės nepriklausomybės, tai vengti didžiulių skolų) ir kitais klausimais.
Premjeras pyko, kad opozicija kritikuoja Vyriausybę neišlaukusi 100 dienų – tiek naujai valdžiai leidžiama apšilti kojas, o žurnalistai neteisingai interpretuoja jo žodžius.
Žurnalistai ne taip suprato?
Balandį žiniasklaidai paviešinus atnaujintą Nacionalinės energetikos strategiją rengusios darbo grupės išvadas, A.Butkevičius pareiškė, kad jo Vyriausybė, praėjusių metų pabaigoje sustabdžiusi Visagino atominės elektrinės projektą, ketina jį atnaujinti.
„Šiandien Strateginio komiteto posėdyje priimtas sprendimas: mes pasisakome, kad Lietuva turi būti branduolinės energetikos šalis“, – žurnalistams aiškino Vyriausybės vadovas. Jis dar pridėjo, kad taip atveriamas kelias derėtis tiek su regioniniais partneriais, tiek su potencialia investuotoja į AE – Japonijos korporacija „Hitachi“, visų pirma, siekiant mažesnės elektros gamybos savikainos.
Tačiau jau po poros valandų A.Butkevičius kalbėjo kitaip. Jis tvirtino, kad žurnalistai jį ne taip suprato: „Iš tiesų Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas Lietuvai per brangus: esame branduolinės energetikos šalis, nes turime uždaryti senąją Ignalinos atominę elektrinę. Bet aiškiai yra pasakyta, kad mes dabartinio VAE projekto negalime įgyvendinti, nes elektros kaina yra per didelė. Dėl to mes turime informuoti savo partnerius, kad jie svarstytų, kokį priims toliau sprendimą.“
Algirdas Butkevičius akivaizdžiai auga. Galiu prognozuoti, kad po metų jis kur kas aiškiau reikš mintis, – tvirtina Mindaugas Kubilius.
Praėjusią savaitę premjeras Žinių radijo eteryje užsiminė, kad VAE projektui analizuoti Baltijos šalys gali įkurti bendrąją įmonę, kuri ir turėtų atsakyti, ar statyti Lietuvoje branduolinę jėgainę.
Premjerą radijo laidoje tiesiogiai kalbinęs žurnalistas Aurimas Perednis prisipažino nesupratęs: jei VAE statyba yra politinis sprendimas, kaip tokia įmonė įsakys politikams, ką daryti?
Kodėl Vyriausybės vadovui taip dažnai tenka tikslinti tai, ką jis yra pasakęs? Kas jam trukdo savo mintis dėstyti aiškiau – liežuvis ar kitos priežastys?
Tinka ir rinkėjams, ir verslui
Organizacijų vystymo ir komunikacijos paslaugų kompanijos „Cezaris“ partnerio Mindaugo Kubiliaus žodžiais, dabartinio premjero asmenybė – kitokia nei jo pirmtako Andriaus Kubiliaus, bet jis turi tam tikrų savybių, kurios garantuoja populiarumą.
Konservatorių lyderis A.Kubilius komunikavo geriau, bet mąstė miglotai. A.Butkevičiaus mąstymas – dalykiškas, bet jam sunkiau sudėlioti savo mintis.
„A.Kubiliaus mąstymas, modernios valstybės vizijos sumišusios su politinio kapitalo plėtra. Dalykiškumo tame, sakyčiau, yra gal tik 30 procentų, – sakė savaitraščio „15min“ pašnekovas. – A.Butkevičiaus galvoje dominuoja dalykiškas-ūkiškas mąstymas, jo yra 70–80 proc. Premjeras sugeba raiškiai komunikuoti tik apie jam aiškius sprendimus. Bet dažnai kalbėdamas viešai jis būna dar nesuformulavęs, ką nori pasakyti.“
Žurnalistų pagautas nepasiruošęs, A.Butkevičius nesugeba aiškiai išdėstyti minties, todėl prasideda interpretacijos. Bet kai sprendimas jau suformuluotas, A.Butkevičius kalba dalykiškai ir suprantamai. Nesugebėjimas aiškiai komunikuoti, anot M.Kubiliaus, yra trūkumas politinėje komunikacijoje ir valstybės valdyme.
Bet panašių procesų esama ir versle – kuo didesni pinigai sukasi, tuo ilgiau brandinamas sprendimas.
„Tikėtis, kad premjeras kaip mat skelbs sprendimus dėl atominės elektrinės, kai kalbame apie valstybės milijardus, neatsakinga, – aiškino ekspertas – A.Butkevičiaus išsilavinimas neleidžia kalbėti, jei neturi, ką pasakyti. A.Kubilius, priešingai, visada turi, ką pasakyti. O dalykiškumo jo sprendimuose akivaizdžiai trūko.“
M.Kubilius atkreipė dėmesį, kad pasikeitus premjerui padidėjo reinvesticijos – verslui A.Butkevičius aiškesnis ir labiau prognozuojamas, kitaip tariant, gerėja verslo aplinka.
Komunikacijos specialistas pataria, kad tuomet, kai Vyriausybės vadovas dar nėra apmąstęs savo pozicijos, komentarus dalinti ir kritikos strėles priimti turėtų jo viešųjų ryšių komanda. Tik suformulavus aiškią žinią prieš kameras turėtų stoti A.Butkevičius.
„Viešosios komunikacijos – aiškiai artikuliuoti mintis, kontroliuoti emocijas ir valdyti save, galima išmokti. A.Butkevičius akivaizdžiai auga. Galiu prognozuoti, kad po metų jis kur kas aiškiau reikš mintis“, – spėjo M.Kubilius.
Jis – ne humanitaras
Ne visada raiškiai ir suprantamai išsakoma premjero pozicija Vilniaus universiteto prof. dr. Reginos Koženiauskienės nestebina: „Nereikia daug norėti – juk jis ne humanitaras.“
Tačiau retorikos specialistė pabrėžė, kad keičiama nuomonė ar kiti kliūnantys dalykai rodo ne iškalbos, o argumentų stoką ir logikos nepaisymą: „Nors aš, kai jis kalba, suprantu.“
Anot profesorės, retas Lietuvos politikas yra išklausęs retorikos kursą, nebent, pavyzdžiui, turintieji teisinį išsilavinimą, dirbusieji advokatais. Jei kas ir geba nuosekliai, įtaigiai kalbėti, dažniau tai yra savamoksliai. Bet, nors esama vadovėlių, savamoksliams sekasi sunkiau – vis tiek reikalingi specialisto patarimai, seminarai. Užtat dabar retorikos pagrindų galima gauti net mokykloje.
R.Koženiauskienė dažnai sulaukia politikų, teisininkų ir kitų žmonių prašymų paskaityti paskaitą apie iškalbos meną ar patarti asmeniškai. Ji prisiminė, kad prieš keletą metų pagalbos prašė dabartinis Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas.
| Iškalbos galia | |
Olegas Lapinas, psichoterapeutas: „Iškalbą turinčių žmonių visi su malonumu klauso ir juos prisimena. Bet tokie žmonės linkę į vienvaldystę, taigi, kartais įveda diktatūrą. Žinome Adolfą Hitlerį, bet ne ankstesnius Vokietijos parlamento narius. Charizma dera su noru būti vieninteliam, o ne su noru balsuoti kartu. Politikoje ryškios asmenybės dažnai būna konfliktiškos, nesuvaldomos ir nesukalbamos, pavyzdžiui, Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis ar kai kurie skandalus mėgstantys mūsų politikai. Už charizmą reikia mokėti – būti truputį chuliganu, balta varna. Lietuvos politikai nelabai linkę rizikuoti, nes kilę iš visuomenės, kur tai nebuvo sveikintina – sovietų santvarka skatino konformizmą. Geroji demokratija išskirtinių asmenybių nelabai mėgsta, jas nusodina, išjuokia. Iš Europos politikų atsimename Silvio Berlusconį ir Nicolas Sarkozy, bet nežinome, ką veikia vokiečių parlamentarai.“ |
