Nuo 2005-ųjų Valstybės kontrolei vadovaujanti R.Budbergytė apgailestauja, kad Lietuvos politikai dažnai pro pirštus pažiūri į šios institucijos rekomendacijas.
„Jeigu į mūsų išvadas, teiktas prieš metus, dvejus ar net trejus, būtų buvę atsižvelgta, galbūt šiandien neišgyventume tokių sunkių padarinių“, – „Baltijos televizijos“ ir „Lietuvos žinių„ laidoje „Svarbus pokalbis“ sakė valstybės kontrolierė.
Kontrolė – ne užsakymų stalas
- Pastaruoju metu politikai priekaištauja Valstybės kontrolei dėl neveiklumo. Ar sutinkate su jų priekaištais?
- Tikriausiai būtų labai keista, jei sutikčiau su tokiomis išvadomis. Nėra teisūs nei politikai, nei žiniasklaida, kartais išreikšdami abejones, esą mūsų rezultatai galbūt nėra tokie greiti ar matomi, kaip tikimasi.
Valstybės kontrolė, kaip aukščiausia audito institucija, dirba planingai: darome finansinius auditus pagal patvirtintą valstybinio audito programą, atliekame veiklos auditus. Pastaruoju metu apie mūsų veiklos auditus, jų rezultatus ir pateiktas išvadas informavo maždaug pusšimtis žiniasklaidos priemonių. Manau, iš to galima padaryti išvadą, kad tiek politikai, tiek visuomenė yra pakankamai informuojami ir mato mūsų rezultatus.
Jeigu kas nors paklaustų, ar dabar nereikėtų „Leo LT“ veiklos audito, galėtume drąsiai atsakyti, kad kol kas tos veiklos iš tiesų lyg ir nematyti.
Problema galbūt ta, jog dalis visuomenės norėtų mus matyti kaip tam tikrą „užsakymų stalą“ arba teisėsaugos instituciją. Tačiau laikomės tarptautinės audito praktikos, dirbame neskelbdami tarpinių rezultatų. Neketiname to keisti ir ateityje.
- Prieš kelias dienas nuskambėjo žinia, kad Lietuvoje išparduodamos sukauptos vaistų atsargos, kurios gali pagelbėti dabar visus gąsdinančio kiaulių gripo protrūkio atveju. Ar Valstybės kontrolė gali patikrinti, ar atsargos naudojamos racionaliai?
- Be jokios abejonės. Tuo labiau kad situacija tikriausiai yra gana rimta. Jeigu į mus kreipsis sveikatos apsaugos ministras, Vyriausybė arba jei net patys matysime ligos protrūkio Lietuvoje riziką, galėsime atlikti auditą.
- Ne mažiau Lietuvos piliečius verčianti nerimauti žinia – Vyriausybės kuriami planai pradėti masinę daugiabučių renovaciją. Ar galėtumėte patikinti žmones, kad tai jiems atsipirks?
- Pernai išvadoje dėl 2009 metų biudžeto pasakėme: jei Vyriausybė ir vėl šiai sričiai skirs nepakankamai lėšų, kaip buvo 2008-aisiais, matome grėsmę ir riziką, kad jau patvirtinti renovavimo projektai nebus laiku įgyvendinti.
Šiandien tikrai negalime pasakyti, ar renovacija atsipirks ir kada tai bus: po 50 ar po 25 metų. Tačiau Vyriausybė, be abejo, turi ieškoti būdų, kaip neversti žmonių sukti jiems nepriimtinu keliu, kaip padaryti, kad būsto renovacija netaptų reanimacija. Vyriausybei, nors ir sunkmetis, reikėtų ieškoti galimybių daugiau prisidėti prie šios problemos sprendimo.
„Buvome teisūs“
- Vienas garsiausiai nuskambėjusių Valstybės kontrolės tyrimų buvo 2007-aisiais šalies vadovui pateiktos išvados dėl nacionalinio investuotojo „Leo LT“ kūrimo. Politikai, dabar skelbiantys kovą "liūtui", tuo metu samprotavo, kad Valstybės kontrolės kompetencijos nagrinėti tokius klausimus nepakanka.
- Tai, kas vyko vėliau, kai pateikėme išvadas, rodo, jog neabejotinai buvome teisūs. Jeigu kas nors paklaustų, ar dabar nereikėtų „Leo LT“ veiklos audito, galėtume drąsiai atsakyti, kad kol kas tos veiklos iš tiesų lyg ir nematyti.
- Ar sulaukėte naujosios Vyriausybės kvietimo spręsti „Leo LT“ problemą kartu, juo labiau kad jos veiklą nuolatos stebite?
- Apie tai kalbėjomės su energetikos ministru Arvydu Sekmoku. Jis lyg ir matytų tokio audito poreikį. Tačiau kalbėjome ir su energetikais. Žinome jų argumentus, kad Vyriausybė nėra atlikusi namų darbų.
Manau, galėtume atlikti auditą, kuris parodytų tikrąją padėtį, bet turėtų praeiti dar šiek tiek laiko. Galiu patikinti Lietuvos gyventojus, kad labai atidžiai stebime, kas vyksta „Leo LT“.
Į rekomendacijas neatsižvelgė
- Ar Valstybės kontrolės darbuotojams nenusvyra rankos matant, kai į jų pateiktas išvadas politikai kartais nekreipia dėmesio?
- Būna dienų, kada mums visiems tikrai nusvyra rankos. Ypač tai jaučiame šiandien, kai Lietuva išgyvena ne patį geriausią laikotarpį. Jeigu į mūsų išvadas, teiktas prieš metus, dvejus ar net trejus, būtų buvę atsižvelgta, galbūt šiandien neišgyventume tokių sunkių padarinių.
- Kokios rekomendacijos galėjo padėti sušvelninti krizę?
- Liūdniausia tai, kad Lietuva neturi programinio biudžeto. Prieš kelerius metus, atlikę auditą, siūlėme keisti ydingą mūsų biudžeto formavimo sistemą, kai pinigų skirstymą ir jų judėjimą tarp asignavimų valdytojų gali matyti tik pavieniai asmenys. To neturėtų būti. Pirmiausia įstatymų leidėjas turi gauti visą informaciją, nes jis privalo kontroliuoti, kaip Vyriausybė formuoja biudžetą, kaip jį įgyvendina.
Lietuvoje pernelyg daug biudžeto programų – panašus skaičius planuojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Labai daug yra asignavimų valdytojų. Kontroliuoti, kaip panaudojami pinigai, sunku ne tik Valstybės kontrolei. Dažnai ir pats asignavimų valdytojas susipainioja tarp jam pavaldžių įstaigų.
Matematiškai nebeskaičiuos?
- Kalbėdama apie šios Vyriausybės parengtą taupymo programą ne kartą pažymėjote, kad valstybei pirmiausia reikėtų peržiūrėti sritis, kurioms skiriama daugiausia pinigų, o ne braukti lėšas visiems vienodai?
- Džiaugiamės, jog Vyriausybė išgirdo mūsų kritiškas pastabas apie matematiškai vienodą lėšų karpymą. Tikrai tikiu, kad ir Finansų ministerija, ir Vyriausybė nebežiūri grynai matematiškai, tačiau šiandien įvertinti, koks to efektas – dar per anksti. Bet kokio taupymo rezultatus galima vertinti tik po kelių mėnesių. Tačiau tendencijos – teigiamos.
- Vyriausybė birželio mėnesį planuoja naują biudžeto išlaidų mažinimo bangą. Jeigu tas mažinimas palies ir Valstybės kontrolę, ar jūsų darbuotojai nepasitrauks?
- Ir darbo užmokestis, ir kitos išlaidos mums nurėžtos jau ne pirmą kartą. Šiandien žmonės iš institucijos dar nebėga. Tačiau Seimo Audito komitete, kai buvo svarstoma mūsų 2008 metų veiklos ataskaita, pasakiau: „Jei ir toliau bus mažinami asignavimai (90 proc. jų skirti darbo užmokesčiui), atsiras tam tikra grėsmė, kad Valstybės kontrolė ateityje nebegalės pateikti visų išvadų, kurias turi gauti Seimas.“ Kol kas nenoriu sakyti, jog yra kas nors negero. Bet tam tikros tendencijos neįkvepia tikėjimo, kad viskas bus labai gerai.
Kontrolierei apmaudu
- Valstybės kontrolė šiuo metu vertina Gedimino Kirkilo Vyriausybės parengto 2008 metų biudžeto įgyvendinimą. Ar jį planuojant jau buvo galima numatyti ateinantį sunkmetį?
- Rengdami išvadas dėl 2008-ųjų biudžeto rėmėmės makroekonominėmis prognozėmis, kuriomis vadovavosi Vyriausybė ir Finansų ministerija, o paskelbė Europos Komisija. Palyginti su tuo, ką matome šiandien, jos buvo labai labai optimistinės. Bet jau tada teikdami savo išvadas itin griežtai įvertinome nesubalansuotą mūsų valstybės valdžios sektoriaus išlaidų didėjimą. Taip pat nurodėme didelę riziką, kad mokesčių – pridėtinės vertės, gyventojų pajamų, pelno, akcizų – surinkimas nebus toks optimistinis, kaip planuota. Pasakėme ir tai, jog kris vidaus, namų ūkio vartojimas, mažės įmonių pelningumo rodikliai. Labai griežtai įvertinome nesubalansuotą valstybės skolą.
Net kelerius metus, teikdami savo išvadas dėl valstybės biudžeto projektų, kalbėjome: kol mūsų ekonomika, bendrasis vidaus produktas augo, visos viršplaninės pajamos turėjo būti nukreiptos ne pravalgyti, o biudžeto deficitui mažinti. Šiandien labai apmaudu, kad nebuvome išgirsti.
Tikrai tikiu, kad ir Finansų ministerija, ir Vyriausybė nebežiūri grynai matematiškai, tačiau šiandien įvertinti, koks to efektas – dar per anksti.
- Ar Valstybės kontrolė turi svertus, kurie gali paskatinti politikus atsižvelgti į jūsų išvadas?
- Visi mūsų svertai – parlamente. Būdami atskaitingi Seimui, esame jiems reikalingi kaip įrankis, leidžiantis įgyvendinti parlamentinę Vyriausybės kontrolę. Politikams pirmiausia reikėtų mus išgirsti, nes jie turi pakankamai svertų – jeigu yra noro ir politinės valios priversti Vyriausybę įsiklausyti į tai, ką sako Valstybės kontrolė.
Gyvenimas spiria
- Kalbama, kad daugiausia lėšų, net sunkmečiu, išleidžia ne ministerijos, o prie jų veikiančios įstaigos, apie kurių egzistavimą kartais nežino net ministrai.
- Pristatydami valstybinio audito programą susitikinėjome su ministrais, labai geranoriškai pasakojome apie tai, ko jie, kaip nauji vadovai, nežino: kiek pavaldžių įstaigų – valstybės įmonių, viešųjų įstaigų, uždarųjų akcinių bendrovių - yra tiesiogiai finansuojamos iš valstybės biudžeto. Jos ne tik naudoja pinigus, bet ir iškraipo rinką: gyvena sočiai, gauna nenutrūkstamą finansavimą, net nesirūpindamos rezultatais, nesiekdamos įdarbinti geriausius specialistus.
Deja, pastebime nenorą matyti situacijos. Net politikai, išgirdę mūsų paaiškinimus, stebisi: o kas čia blogo – lėšos nešvaistomos, niekas nevagia. Galiu pasakyti: niekur pasaulyje nėra tokios praktikos, kad biudžetinės įstaigos teiktų paslaugas privačioms įmonėms. Tai grėsminga ne dėl to, kad kas nors švaisto lėšas, bet todėl, jog tokiu atveju nežinome tikrosios prekių ir paslaugų kainos.
- Po Seimo rinkimų vylėtės, kad naujoji valdžia ryžtingai imsis pokyčių. Ar vis dar įžvelgiate šią siekiamybę Seimo ir Vyriausybės darbe?
- Nenoriu girti nei dabartinės Vyriausybės, nei dabartinio Seimo, kaip nenoriu peikti anksčiau veikusiųjų. Manau, nėra nei gerų vyriausybių, nei blogų. Šiandien turime gana grėsmingą situaciją. Ar vienaip, ar kitaip spręs valdantieji, situacija įpareigoja elgtis ryžtingai ir imtis žingsnių, kuriuos daryti raginome buvusią Vyriausybę. Gyvenimas spiria mus būti ryžtingesnius nei buvome prieš metus.
