Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rasų, Petrašiūnų ar Antakalnio kapinės – kur tikrasis Lietuvos panteonas?

Rasų kapinėse
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Rasų kapinėse
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ketvirtadienį palaidotas prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas atgulė Menininkų kalnelyje. Jo kapas supiltas eilėje prie 2012 metais mirusios aktorės Eugenijos Pleškytės, pernai išėjusio poeto Marcelijaus Martinaičio ir šių metų gegužę iškeliavusio aktoriaus Antano Šurnos. Rugsėjo 8-ąją paskutinė kelionė Antakalnio kapinėse baigėsi ir aktoriui Donatui Banioniui. 2010-aisiais čia amžinąją ramybę rado prezidentas Algirdas Brazauskas. Ar Antakalnio kapinės tampa Lietuvos panteonu? Gal juo tebėra Rasos? O gal kiekvienos kapinės yra savotiškas panteonas?

Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentas Nerijus Milerius sako, kad Lietuva neturi centrinio nekropolio. Ir klausimas, ar tokio reikia.
 
„Rasų kapinių mitologizavimas susijęs su pasipriešinimu sovietinei ateistinei ideologijai. Tai buvo uždrausta vieta, todėl joje lankytis ar vien žinoti, kas ten palaidotas, buvo tam tikra rezistencijos išraiška. Todėl kai kurie drąsuoliai Vasario 16-ąją lankydavo Jono Basanavičiaus kapą, nors tai grėsė visokiausiomis problemomis ir nemalonumais“, – kalbėjo filosofas.

Alfredo Pliadžio nuotr./Kariai prie Jono Basanavičiaus kapo
Alfredo Pliadžio nuotr./Kariai prie Jono Basanavičiaus kapo

Tai buvo uždrausta vieta, todėl joje lankytis ar vien žinoti, kas ten palaidotas, buvo tam tikra rezistencijos išraiška.

Net paprastos lietuviškos kapinės sovietmečiu pulsavo konkrečiomis istorijomis, o ne ideologine kliše. Juo labiau, kad tos istorijos buvo supintos su religiniu matmeniu – kryžiaus simbolika.

„Todėl man visiškai aišku, kodėl tuo metu kapinės turėjo tokį milžinišką krūvį“, – sakė N.Milerius.

Nueinančios epochos ženklas

Šiandien visuomenė seka vyresniosios kartos menininkų, kūrėjų, politikų ar visuomenės veikėjų mirtis ir jų laidotuves Antakalnio kapinėse.

„Tačiau tai nėra pasipriešinimo vieta – tik nueinančios epochos ženklas. Tai – memorialas, kuris pasakoja tam tikrą naratyvą: šiuo atveju apie Lietuvos kultūrinį ar politinį gyvenimą. Tai yra kultūrinio tęstinumo ir kultūrinės atminties įtvirtinimas“, – svarstė N.Milerius.

Jis pažymėjo, kad mes visuomet gyvename ne tik dabartyje, bet ir tam tikruose atminties naratyvuose.

BFL nuotr./Nerijus Milerius
BFL nuotr./Nerijus Milerius

„Jie nuolat palaikomi, paminimi ir primenami per įvairias sukaktis ar mirties metines. Ir tai – ne mandagumo gestas, o tautos atminties stabilumo garantas, nors nesakau, kad atmintyje galima fiksuoti praeitį tokią, kokia buvo. Atmintis yra perkuriama, netgi sukuriant tokias konotacijas, kurių niekada neįvyko. Tačiau neišvengiamai mes kuriame atmintį, nepaisant to, kad žmonių, su kuriais ta atmintis susijusi, jau nėra“, – aiškino N.Milerius.

Smalsumas – tai juk nieko gėdingo

Kapinės – tai rišlios praeities kūrimo ir palaikymo aktas. „Ne veltui sakoma: kad įvertintum epochą, turi praeiti laiko“, – atkreipė dėmesį filosofas.

Antkapis – tai paminklas praeičiai. Žmogus perskaito užrašą ant antkapio ir tokiu būdu dalyvauja tam tikrame atminties naratyve.

Didžius tautos žmones laidoti vienoje vietoje – sena pasaulinė tradicija.

„Prisiminkite Paryžiaus Père-Lachaise kapinių fenomeną. Žmonės lanko garsių ten palaidotų žmonių kapus, priklausomai nuo interesų: vieni eina prie roko žvaigždžių kapų, kiti – prie Andrejaus Tarkovskio, treti – prie Marcelio Prousto. Ir nėra nieko gėdingo norėti patenkinti smalsumą, nes tai nėra vien tuščias žioplinėjimas. Antkapis – tai paminklas praeičiai. Žmogus perskaito užrašą ant antkapio ir tokiu būdu dalyvauja tam tikrame atminties naratyve“, – kalbėjo N.Milerius.

Neišskiria nė vieno nekropolio

Kultūrologo Dariaus Kuolio nuomone, tautinei bendruomenei reikėtų atsiminti visas sakralias vietas, kuriose suguldyti tai bendruomenei svarbūs ir ją kūrę asmenys.

„Mes užmirštame Vilniaus Katedrą, kurioje guli mūsų didieji kunigaikščiai, pačios iškiliausios Lietuvos didikų giminės, kuriomis valstybė rėmėsi. Svarbu ir Jono Basanavičiaus, ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapas Rasų kapinėse. Reikšmingos ir Petrašiūnų kapinės Kaune su XX amžiaus vidurio intelektualų palaikais – visa tai ir yra tautos panteonas“, – įsitikinęs D.Kuolys.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Darius Kuolys
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Darius Kuolys

Jis neišskirtų nė vieno nekropolio. Visa per tūkstantmetį susiformavusi Lietuvos erdvė yra simboliškai svarbi.

„Brandžios tautinės bendruomenės pasakojimas yra neskaldomas, nes ji įžvelgia jungtis. Šiandien kartais mes bijome savo istorijos. Ir diskutuojame, kaip tą savo istoriją sutramdyti, kokiais įstatymais pažaboti – tai nebrandžios visuomenės elgesys.

Ne vienas Antakalnio kalnelis mus yra kūręs – mus kūrė daug sakralių simbolinių Lietuvos vietų.

Brandesnė visuomenė yra atvira visai savo praeičiai, mato jungtis tarp Vinco Mykolaičio-Putino, Simono Daukanto, Romualdo Granausko ir Juozo Apučio. Tarp V.Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus ir Marcelijaus Martinaičio. Tarp Donelaičio ir M.Martinaičio. Tos jungtys egzistuoja ir būtų gerai, kad mes jų nepamirštume. Ne vienas Antakalnio kalnelis mus yra kūręs – mus kūrė daug sakralių simbolinių Lietuvos vietų“, – pabrėžė kultūrologas.

Tradicija, išlikusi iki mūsų dienų

Vėlinių dieną D.Kuolys ragina prisiminti ir Kukovaičio kalną prie Maišiagalos – kaip didžiojo kunigaikščio Algirdo kapavietę. Ir Simono Daukanto kapą Papilėje. Ir Katedroje palaidotus tautos didikus: Albertą Goštautą, didįjį kunigaikštį Aleksandrą ir greičiausiai Katedroje gulinčius Vytauto Didžiojo palaikus.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katedros požemiai atidaryti lankytojams
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katedros požemiai.
 

„Jau senovės lietuviai suvokė, kad kultūrinė atmintis saugoma, puoselėjant kapus, išėjusiųjų atminimą, kad tautinė bendrija yra ir šiandien gyvenantys, ir tie, kurie gyveno prieš mus, ir tie, kurie ateis po mūsų“, – įžvalgomis dalijosi D.Kuolys.

Jis priminė, kad lietuvių kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas Algirdas Julius Greimas yra pastebėjęs, jog lietuvių žodis vėliava simbolizuoja vėlių visumą.

„Lietuviai, nešini vėliavomis, su savo protėvių vėlėmis eidavo į žygį, telkdamiesi jų jėgą. Mirusiųjų kultas, pagarba mirusiems yra labai sena mūsų tradicija. Tautos atmintis atsispindi jos elgsenoje, laikysenoje ir išlieka gana ilgai – iki mūsų dienų“, – apibendrino D.Kuolys.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min