Pasak rašytojo M.Burgesso, kas nors turėtų parašyti knygą apie Kauno įvykius, nes D.Kedžio istorija – tai puikus scenarijus. Apie pedofiliją M.Burgessas kalbėjo su „Lietuvos žinių“ žurnalistais.
15min.lt interviu su Melvinu Burgessu
M.Burgessas šiais metais Knygų mugėje pristatė dvi naujas į lietuvių kalbą išverstas savo knygas: „Saros veidas“ ir „Nikas Deinas“. Pastarasis romanas parašytas remiantis Mančesterio pedofilijos byla.
Rašytojas pasakojo, kad pernai Didžiojoje Britanijoje pasirodęs „Nikas Deinas“ sukėlė išskirtinę reakciją. Buvo sunku iš anksto nuspėti, kam knyga patiks, kam ne. Žmonės apie smurtą ir lytinį išnaudojimą vaikų ugdymo ir globos įstaigose žino labai mažai arba visai nežino. Viename interneto puslapyje rašytojas aptiko tokį komentarą: „Ką tik perskaičiau naują M.Burgesso romaną. Reikia eiti praustis.“ Šalia – kitas: „Jokia knyga nebuvo manęs taip sukrėtusi.“ Viena aišku, skaityti apie tokius dalykus itin nejauku. Apie tai nebuvo kalbama, o dabar taip giliai užgriebta.
M.Burgessas taip pat sakė, kad Didžiojoje Britanijoje iškeliama daug baudžiamųjų bylų dėl pedofilijos. Per pastaruosius penkiolika metų vienas po kito į viešumą kilo vaikų tvirkinimo įvairiose ugdymo įstaigose atvejai. Iš pradžių atrodė, kad pirmosios bylos – išimtys. Greitai paaiškėjo, kad tai panašu į epidemiją. Kur yra pažeidžiamų, menkai apsaugotų vaikų, ten visada atsiras grobuonių, kurie bandys jais pasinaudoti. Todėl reikia apie tai kalbėti.
Pedofilas yra labai gudrus, jis niekada nesirinks aukos iš stabilios, darnios šeimos, bet nusižiūrės silpną, kuo nors nepritapusį.
Lietuvoje nagrinėjamas tik vienas toks atvejis. Pasak M.Burgesso, kas nors apie tai turėtų parašyti knygą ar filmo scenarijų.
„Pedofilas yra labai gudrus, jis niekada nesirinks aukos iš stabilios, darnios šeimos, bet nusižiūrės silpną, kuo nors nepritapusį, laikomą sunkiu, turintį problemų šeimoje. Kitaip sakant, kai toks pasiskųs, nelabai kas juo tikės“, – sakė M.Burgessas.
Kažin ar Britanijoje, tiriant tokias bylas, teisingumas triumfuoja?
„Labai ilgai niekas nieko nedarydavo. Tik praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio viduryje policija pradėjo tokius atvejus tirti. Neretai patys policininkai būna su tuo susiję. Dažniausiai tai senų laikų bylos, nes nukentėjusieji ryžtasi prašnekti po dešimtmečio ar kelių, jeigu iš viso ryžtasi. Daugeliui grobuonių pavyksta išsprūsti, išsisukti. Labai daug pedofilų yra žinomi, visuomenės gerbiami žmonės. Beje, labai charizmatiški. Teisėjai tiesiog nepatikėdavo, kad jie būtų galėję taip elgtis. Ne vienam tvirkintojui, iškėlus bylą, būdavo jau gerokai per septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt, į teismo sales juos įstumdavo invalido vežimėliuose ir jie nebūdavo nuteisiami“, – sakė rašytojas M.Burgessas.
