San Franciske aukso medalį iškovojęs lietuvių robotų kūrėjas Japonijoje įsitikino – tiek Europai, tiek JAV dar toloka iki japonų kūrėjų.
– Lietuvoje robotai skamba kaip egzotika...
– Taip, pastebėjau, kad Lietuvoje daugeliui žodis „robotas“ asocijuojasi su žmogaus pavidalo mezhanizmu, turinčiu rankas, kojas ir galinčiu judėti. Tačiau robotas – žymiai platesnė sąvoka. Tai bet koks mechanizmas, kuris gali veikti be žmogaus pagalbos. Tai ir ta pati automatizacija pramonėje – pusę tos technikos galima pavadinti robotais. Mūsų sumo robotai į žmones visai nepanašūs – tai dėžutės, sveriančios tris kilogramus. Jie sugeba orientuotis aplinkoje ir priimti tam tikrus sprendimus be žmogaus pagalbos. Kadangi mikrovardiklis yra konstrukcijos viduje, jis analizuoja informaciją iš daviklių ir valdo variklį.
– Kodėl jie vadinami sumo robotais?
– Tai analogija į tradicinį japonų sportą sumo, kai du žmonės bando išstumti vienas kitą iš to apskritimo, tačiau čia kovoja ne žmonės, o robotai. Kas lieka apskritime, tas ir laimi. Japonijoje robotai kuriami visai kitaip nei pas mus. Pas mus juos kuria kelių žmonių komandos ir mes visą laiką galvojome, kad taip teisingiau plėtoti robotų judėjimą.
Pas japonus viskasi skirtingai – jie tobulina juos visoje mokykloje. Pavyzdžiui, yra mokytojas, jis aplink turi subūręs daug mokinių. Robotus tobulina visas kursas, paskui mokiniai išeina ir perduoda savo kūrinius ateinantiems, taip tie robotai tobulinami nuolat. Jie visi siūlo idėjas, ką dar galima tobulinti. Įdomiausia, kad kai kurie robotai dar tarsi klonuojami – dauginiami net keliais egzemplioriais!
Kaip ir sakė kompanijos „Fuji Soft“ įkūrėjas, tai yra komandinis ir labai intensyvus darbas. Mes su savo mažomis grupelėmis esame toli – dvi trys galvos tiek nesugalvos kaip kelių kursų būrys. Bet kokį darbą jie geba ištobulinti vien nuolat dirbdami.
– Kokiomis nuotaikomis grįžote? Juk jūsų „Parazit“ buvo nukautas jau pirmoje kovoje.
– Kai mano robotą, į kurį įdėjau tiek juodo darbo, daug pinigų, išstūmė pirmoje kovoje, nuotaika buvo visai nekokia. Atrodė, kad neliko emocijų – tiesiog tuštuma. Tačiau ten pat bandžiau persijungti, užuot sėdėjęs kampe. Dovanojau japonams marškinėlius „Baltic Robot Sumo“, jie, matyt, pajuto pareigą atsidėkoti ir labai noriai pasakojo apie savo robotus, jų konstrukcijas. Aišku, buvo tokių, kurie bandė slėpti savo kūrinius, vos pasukdavau galvą. Yra tam tikrų subtilybių, kurių mes nebuvome sumąstę. Netgi gavau dovanų priekinį peilį. Nuo jo aštrumo priklauso, ar robotas sugebės palįsti po priešu ir jį išstumti. Ši dovana man yra lyg samurajaus kardas!
– Užsiminėte, kad į savo robotą nemažai investavote. Ar sulaukiate paramos iš šalies?
– Japonijoje studentai į robotus neinvestuoja, ten investuoja mokyklos, nes jos suinteresuotos, kad vystytųsi ši sporto šaka, primenanti tradicinį sumo. Jie gali sau leisti pirkti brangesnius variklius, detales. Gali sau leisti perduoti robotus kitiems studentams. Aš investavau apie penkis tūkstančius litų – kaip jį galiu perduoti, jei tai mano pinigai. Čia slypi mūsų problema, kad robotukai daromi iš mūsų pinigų. Sukurti robotą, kuris kovotų su japonų, yra brangu. Turime nemažai privačių rėmėjų, padeda ir Klaipėdos universitetas, Mokslo ir technologijų parkas.
– Ar tos inovacijos, kurios diegiamos robotukuose, paskui panaudojamos, pavyzdžiui, pramonėje?
– Didžiausia nauda iš to konstravimo – lavinamas protas, žmogus pripranta ieškoti greitų, nestandartinių, efektyvių sprendimų. Tai ypač svarbu studentams, būsimiems inžinieriams, jie turės kada nors susidurti su tokiomis užduotimis, kurias reikės išspręsti greitai ir efektyviai. Tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo žaidimas. Pirmą ir antrą vietas užėmė žmonės, kuriems gerokai daugiau nei šešiasdešimt. Jie buvo savo mokyklų vadovai, lemiamose kovose patys valdė robotus.
–Tik ką grįžote iš tolimos kelionės. Kokie artimiausi planai?
– Balandį mūsų laukia „Baltic robot sumo“ Klaipėdoje. Šį kartą sulauksime daugiau dalyvių. Labai maloniai nustebino kompanija „Fuji Soft“, sutikusi paremti čempionatą. Gali būti, kad atvažiuos ir keli svečiai iš Japonijos. Ir dar vienas planas – kitąmet nuvažiuoti į Japoniją ir atkeršyti (juokiasi).
Debiutas buvo, švelniai tariant, nekoks. Tačiau sukonstruoti per du mėnesius tokį robotą – be galo sunku. Daug ką galima padaryti žymiai geriau. Optimizmo man niekada netrūko, o dabar jis paremtas patirtimi, žiniomis. „All-Japan Robot-Sumo“ – savotiškas Everestas.
