„Šiandieninės Rusijos vadovybės politikoje mūsų atžvilgiu galima įžiūrėti ir lenininį, ir stalininį elementą. Čia yra nemažas darbų baras ir prezidentei, ir visiems, vykdantiems Lietuvos užsienio politiką, primenti, kad ji būdavo taikos ieškanti ir Lietuvai padėjusi valstybė, ir nesijautė dėl to pažeminta“, – ketvirtadienį BNS sakė V.Landsbergis, komentuodamas 1920 metų taikos sutarties reikšmę.
Liepos 12-ąją suėjo 90 metų nuo šios sutarties pasirašymo.
„Sutarties, kurią Lietuva pasirašė su sovietų Rusiją 1920 metų liepos 12 dieną, tai yra lygiai prieš 90 metų, reikšmė – didelė. Sutartis nustatė pirmąjį ir vienintelį kartą, kad Rusija pripažįsta be atodairų Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę. Gera valia visiems amžiams atsisako nuo Rusijos teisių lietuvių tautos atžvilgiu. Tai maksimumas, ko Lietuva galėjo kada nors norėti“, – tvirtino politikas.
Mes gana daug ko neprisimename, – konstatavo pašnekovas, nusistebėjęs, kad didesnio paminėjimo Lietuvoje nesurengta net Žalgirio mūšio dieną, nors švenčiame 600-ąsias jo metines.Anot jo, sutartyje didžioji kaimynė taip pat atsisakė bet kokių pretenzijų Lietuvai, dokumente detaliai apibrėžtos valstybės sienos, pridėti žemėlapiai. Toje sutartyje dar nurodyta, kad Rusija įsipareigoja Lietuvai padėti kaip nuo karo nukentėjusiai šaliai.
„Lietuva įsipareigojo ir suteikė įvairios materialinės pagalbos – teisę išsikirsti miško, traukinių sąstatų ir panašiai. Ir 3 mln. aukso rublių pasižadėjo ir išmokėjo, – vardijo V.Landsbergis. – Tačiau ši sutartis buvo beatodairiškai Stalino sulaužyta 1940 metais.“
Anot europarlamentaro, nepaisant to, Lietuva ne kartą priminė Rusijai jos buvusius įsipareigojimus ir pažadus.
„Lietuvos Sąjūdžiui siekiant taikaus ir teisinio nepriklausomybės atkūrimo, ši sutartis buvo labai svarbus argumentas. Mes ne kartą pabrėždavome: „štai koks buvo Lenino požiūris į Lietuvos nepriklausomybę ir koks yra dabartinis dar Stalino požiūris, kai Lietuva prievarta inkorporuota į kitą valstybę. Sąjūdis nuo 1989 iki 1990 metų kėlė ir sutarties argumentą“, – prisiminė buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
Jo teigimu, Sąjūdis siekė būtent taikingo normalių santykių atstatymo tarp dviejų valstybių, kaip buvo suformuluota 1920 metų taikos sutartyje.
„Sąjūdis ne kartą kreipėsi ir į M.Gorbačiovą (paskutinį SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą – BNS), kviesdamas eiti Lenino keliu, o ne Stalino keliu“, – sakė V.Landsbergis.
Tuo metu šiandieninės Rusijos elgesyje Lietuvos atžvilgiu jis mato dvilypumą – ir lenininės, ir stalininės politikos elementų.
„Rusija yra neaiški partnerė. Ji tartum nėra apsisprendusi. Iš tos taikos sutarties istorijos matome dvi linijas – Lenino ir Stalino. Sąjūdis labai pabrėždavo, kad Rusija turi eiti Lenino keliu, o nebūti Stalino paveldėtoja. Bet ir šiandien to aiškumo nėra. Stalinas yra garbinamas Rusijoje. Tokiame kontekste Lietuvos užgrobimas tartum irgi nėra smerkiamas. Manau, Rusija turėtų dar subręsti iki europietiškesnio susivokimo“, – kalbėjo europarlamentaras.
Anot jo, sutartį galima panaudoti ir keliant klausimą dėl lietuviškų kultūros vertybių grąžinimo. Mat dokumente yra punktas apie kultūros vertybes, išvežtas anksčiau negu Pirmasis pasaulinis karas – kad šis klausimas bus sprendžiamas teigiamai, išskyrus tuos atvejus, kai grąžinimas padarytų labai didelę žalą Rusijos muziejams ir archyvams.
„Labai didelių vertybių yra Rusijoje, pradedant nuo Lietuvos metrikos, taip pat Eustachijaus Tiškevičiaus senienų muziejaus ir panašių dalykų. Pavienius dalykus pavykdavo atgauti, pavyzdžiui, Mažvydo Katekizmą, bet šiais laikais man atrodo, joks darbas nevyksta. O siekiant tolesnio santykių normalizavimo, Rusija kartais rodo tokį interesą, visada galima paliesti ir kultūros vertybių klausimą“, – teigė V.Landsbergis.
Jis apgailestavo, kad tokio svarbaus dokumento sukaktis Lietuvoje nebuvo niekaip paminėta.
„Mes gana daug ko neprisimename“, – konstatavo pašnekovas, nusistebėjęs, kad didesnio paminėjimo Lietuvoje nesurengta net Žalgirio mūšio dieną, nors švenčiame 600-ąsias jo metines.
Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis pasirašyta 1920 metų liepos 12 dieną Maskvoje. Šia sutartimi Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.
