Savaitgalį 15min.lt redakciją pasiekė graudus laiškas iš Ukrainos. Jame pasakojama, kaip ukrainietė iš Charkovo iki ausų įsimylėjo lietuvį karininką, kuris Ukrainoje neva dirbo lektoriumi karinėje mokykloje, paskui buvo perkeltas į Kijevą ir dingo. Po kelių dienų mergina rado informaciją, kad mylimojo pasą „separatistai“ rado netoli raketų paleidimo vietos Rytų Ukrainoje.
Ši už širdies griebanti istorija – yra klastingai sukonstruotas melas. Galbūt ukrainietė Jekaterina Semionova iš tiesų egzistuoja ir gal ji net rado savo svajonių vyrą, bet jis tikrai nebuvo lietuvis karys ir tikrai ne Remigijus Šinkūnas.
„Tai šunsnukis, kuris degina mūsų namus“, – prie paskelbtos paso nuotraukos skelbiama teroristų paskyroje, pavadintoje „Antimaidano grupė 2“.
Į 15min.lt besikreipusi ir ukrainiete žurnaliste prisistačiusi Olena Ševčenko sakė norinti padėti liūdinčiai merginai ir išsiaiškinti, ar jos gyvenimo vyras dar gyvas, ar jam viskas gerai. Ji prašė kuo greičiau atsakyti, ar redakciją domintų toks straipsnis.
Paaiškėjo, kad ši už širdies griebanti istorija yra klastingai sukonstruotas melas. Galbūt ukrainietė Jekaterina Semionova iš tiesų egzistuoja ir gal ji net rado savo svajonių vyrą, bet jis tikrai nebuvo lietuvis karys ir tikrai ne Remigijus Šinkūnas.
Išgalvotas karys, padirbtas pasas
Lietuvos krašto apsaugos ministerija 15min.lt informavo, kad asmens tokiu vardu ir pavarde krašto apsaugos sistemoje dirbančio ar tarnaujančio nėra.
Užsienio reikalų ministerija (URM) šį atvejį vertina kaip dar vieną informacinę ataką prieš Lietuvą.
Separatistų paskelbtoje nuotraukoje užfiksuotas Lietuvos pasas yra suklastotas, dokumentas tokiu numeriu, koks fiksuotas nuotraukoje, buvo išduotas kitam asmeniui.
Pasak užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atstovės spaudai Rasos Jakilaitienės, separatistų paskelbtoje nuotraukoje užfiksuotas Lietuvos pasas yra suklastotas, dokumentas tokiu numeriu, koks fiksuotas nuotraukoje, buvo išduotas kitam asmeniui.
Pavogta tapatybė
15min.lt pavyko išsiaiškinti, kad paso numerį Rusijos propagandistai tikriausiai sugalvojo patys, nes Lietuvoje dokumentas tokiu numeriu buvo išduotas moteriai ir nuo 2009 m. yra paskelbtas negaliojančiu.
Be to, paaiškėjo, kad pavogti realiai Lietuvoje gyvenančio žmogaus asmens duomenys – nuotrauka, vardas ir pavardė. Apie tai, kad jo tapatybę bandė pasisavinti Rusijos specialiosios tarnybos, Lietuvoje gyvenantį vyrą informavo policija.
Tiesa, realiai jis net nelabai galės savo teisių apginti, mat sunku bus surasti asmenis ar įstaigas, kurios ryžosi tapatybės vagystei.
Redakcija paklausė žurnaliste prisistačiusios O.Ševčenko, kodėl ji siūlo suklastotą istoriją ir iš ko gavo tokią informaciją, bet atsakymo nesulaukė.
Purvino karo – murzini ginklai
Vilniaus universiteto dėstytojas, politologas, besigilinantis į informacinio karo technologijas, Nerijus Maliukevičius sako, kad už širdies griebiančios meilės istorijos ir įvairių dokumentų klastotės – įprasti propagandos ginklai. Tiesa, politologą stebina, kad melagingos istorijos vis dažniau siunčiamos Lietuvos žurnalistams, tikintis, kad jos pateks į viešumą.
„Įdomus tas fenomenas, kad tokio politinio „trolinimo“ laiškais vis dažniau bandoma prisibelsti iki mūsų žiniasklaidos. Akivaizdu, kad tikslas yra žinią ištransliuoti Lietuvoje ir stengtis sujaukti mūsų visuomenės mintis apie tai, koks yra Lietuvos vaidmuo Ukrainos ir Rusijos kare. Šis karas yra purvinas, norima ne tik karine prasme sujaukti Ukrainos galimybes kovoti su agresore, bet ir sujaukti suvokimą apie karą tiek viduje, tiek Rusijoje, tiek tarptautinėje bendruomenėje, kad taptų nebeaišku, kas su kuo kariauja“, – sakė ekspertas.
Politologo teigimu, graudžios istorijos ir suklastoti dokumentai nėra naujos priemonės informaciniame kare, tačiau su socialiniais tinklais, šiuolaikinėmis technologijomis įmanoma jas pagaminti labiau įtikinamas.
„Naujausi laiškai Lietuvos žiniasklaidai rodo, kad rusiškai vadinamos „aktyvios priemonės“ yra taikomos tikslingai tam, kad tas suvokimas taptų kuo labiau išplautas. Kad istorijos tampa vis graudesnės, nieko keista. Pasirinkus agresyvų melo kelią, pasitikėjimas prarandamas, todėl reikia vis labiau sukrečiančių, vis labiau emociškai jautrių istorijų, kad kas nors už jų „užsikabintų“, – teigia N.Maliukevičius.
