Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laisvė, gailestis ar teisingumas – kas mums tinka?

Pensininkė
„Scanpix“ nuotr. / Pensininkė
Šaltinis: „Savaitė“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Socialinė apsauga nėra vien tik našta ekonomikai, visuomenės nuostoliai ar nepasotinama išlaidų skiltis – nuo senų laikų įvairiausios bendruomenės ieškodavo ir dažniausiai rasdavo būdų, kaip pasirūpinti tais nariais, kurie pasirūpinti savimi negali. Kartais motyvas būdavo gailestis, kartais – ir sveikas protas.

Lietuvos didmiesčių gyventojų nuomone, sunkmečiu parama reikalingiausia visiems socialiai remtiniems asmenims, vaikams ir seneliams globos namuose bei pensininkams. Tik nedaugelis didmiesčių gyventojų mano, kad parama itin reikalinga bedarbiams. 47 proc. apklaustųjų teigia, kad remti reikėtų juos pačius.

Pirmiausia sau, truputį kitiems

Kaip rodo savaitraščio „Veidas“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atlikta apklausa, 32,8 proc. apklaustųjų mano, kad parama reikalinga visiems socialiai remtiniems asmenims, 20,6 proc. – vaikams globos namuose, 18,6 proc. – seneliams senelių namuose, 16,8 proc. – mažas pensijas gaunantiems pensininkams.

5,8 proc. didmiesčių gyventojų nuomone, šiuo metu parama reikalingiausia daugiavaikėms šeimoms, 3,2 proc. – neįgaliesiesiems, 1,8 proc. – bedarbiams.

Daugiau nei trečdalis (36,6 proc.) apklaustųjų tvirtino šiek tiek paaukoję. Kad aukojo gana daug, teigė 1,4 proc. apklaustų miestiečių.

Apklausoje lapkričio 16–18 dienomis dalyvavo 500 Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų. Šia apklausa, matyt, buvo siekiama iliustruoti diskusiją, kas mūsų šalyje labiausiai vargsta ir kam labiausiai reikia valstybės paramos, ir nieko stebėtina, kad beveik pusė respondentų visai atvirai teigė, kad paramos reikia jiems patiems. Tačiau paklodės tampymas į visas puses, kaip jau minėjome, nieko neišspręs ir, deja, pavienių žmonių nuomone, tokiais atvejais nėra svarbiausias kriterijus. Tokios diskusijos be pakankamo kiekio informacijos yra beprasmės ir tik padeda sukiršinti žmones, kad jie nežiūrėtų, kokios socialinės garantijos atimamos iš jų, o kodėl neatimama iš kitų.

Dvigubas smūgis, prisidedantis prie „susidorojimo“ su viena ar kita grupe. Sakykim, iš pradžių ugnis nukreipiama į motinas, paskiau – į bedarbius, dar vėliau – į socialiai remtinus asmenis ir t. t. Pavyzdžiui, socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas nepamiršta kartkartėmis pabrėžti, kad yra nemažai žmonių, kurie kone prašmatniai gyvena iš pašalpų, be pagrindo naudojasi valstybės gerumu, nors iš tokių pašalpų, kokios mokamos Lietuvoje, galėtų išgyventi nebent veislinis katinas. Tuomet iškyla klausimas dėl darbo apmokėjimo standartų, kurie labiau panašėja į socialines išmokas, bet tai – taip pat atskira tema. Tačiau kas ir kodėl vyksta mūsų gerovės valstybės statuso siekiančioje šalyje ir jos socialinio draudimo sistemoje – lieka neaišku. Akivaizdu tik tai, kad formuojama nuomonė, esą socialinėmis išmokomis besinaudojantis asmuo, kad ir kas jis būtų (vaikus auginanti ar daugiavaikė motina, bedarbis, ilgus dešimtmečius dirbęs pensininkas), yra nepatraukli, sukčiauti linkusi asmenybė.

Pagal nuopelnus ir pagal poreikius

Įvairios pasaulio šalys yra sukaupusios milžinišką patirtį socialinės apsaugos srityje, tad mes, rinkdamiesi koncepcijas, galime orientuotis ne tik pagal savo vertybines nuostatas, neatsiejamas nuo socialinės apsaugos, bet ir pagal rezultatą, kokio galėtume sulaukti, pasirinkę vieną ar kitą modelį.

Pirmasis gerovės politikos modelius į tris tipus klasifikavo anglų politologas Ričardas Titmusas. Pagal pirmąjį, likutinį, modelį valstybės institucijos kišasi tik tada, kai žmogus pats negali išspręsti savo problemų. Pagal pramonės laimėjimų modelį socialinių poreikių tenkinimas grindžiamas nuopelnais, darbu ir produktyvumu. Pagal institucinį perskirstomąjį modelį universalios paslaugos teikiamos remiantis poreikiais.

Kiek vėliau gerovės valstybės apologetas, danų sociologas Gosta Espingas-Andersonas šalis suskirstė pagal tai, kaip jos vykdo savo įsipareigojimus, kurdamos socialinę gerovę. Atrodo, jis neabejojo, kad gerovės kūrimas yra valstybės įsipareigojimas ir tikslas, bet tai – jau atskira tema. Taigi G. Espingas-Andersonas išskyrė tris valstybių tipus: liberalųjį, konservatyvųjį korporatyvinį ir socialdemokratinį.

Kaip jau minėjome, renkantis socialinės politikos modelį anaiptol ne paskutinis vaidmuo tenka vertybėms: pagrindinė liberaliojo modelio vertybė yra laisvė, konservatyviojo – gailestis, socialdemokratinio – teisingumas ir lygybė.

Pastaruoju metu dažnai girdime, kad socialinio draudimo sistemą reikia iš esmės reformuoti, nes jis nepakelia socialinių išmokų skaičiaus. Ir tai verčia suklusti, nes tokie pokyčiai vargiai būtų į gera – dar vienas, lietuviškasis, socialinio draudimo modelis vargu ar būtų pranašesnis už jau esančiuosius.

Tolyn nuo gerovės

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad socialinė politika Lietuvoje suprantama labai siaurai ir apima ne visą socialinę aplinką (būstų statybą ir išlaikymą, sveikatos apsaugą, švietimą, t. y. ar šalyje gera gyventi ir dirbti) – iš esmės tik socialinio draudimo sistemą.

Lietuvos socialinės apsaugos modelis labiausiai atitinka bismarkinį, konservatyvųjį korporatyvinį tipą, kuriam būdinga socialinių išmokų sistema, priklausanti nuo dirbančiojo dalyvavimo (buvusio ar esamo) darbo rinkoje rezultatų. Jeigu dirbančiojo atlyginimas ir darbo stažas (kartu – ir įmokos) buvo didesni, jis įgyja teisę į didesnę socialinę išmoką socialinės rizikos pasireiškimo atveju. Žinoma, egzistuoja ir socialinių išmokų sistema, nepriklausanti nuo žmogaus nuopelnų, tačiau tokiais atvejais išmokas galima pavadinti net ne skurdžiomis, o simbolinėmis.

Lietuvos socialinės apsaugos sistema – visiška priešingybė Šiaurės (Skandinavijos) šalių instituciniam socialdemokratiniam modeliui. Tačiau pastarųjų metų tendencijos rodo, kad Lietuva iš konservatyviojo korporatyvinio modelio pozicijų pamažu traukiasi, palengva sukdama liberaliojo marginalinio modelio kryptimi. Liberalusis marginalinis modelis daugiau ar mažiau būdingas visoms anglosaksiškoms šalims, taip pat daugeliui Lotynų Amerikos, Azijos ir Afrikos valstybių.

Formaliai pas mus egzistuoja visų formų socialinės išmokos, ir mums nieko negalima prikišti. Tačiau jos dažniausiai visai nesiejamos su realiu gyvenimo lygiu (realus skurdo lygis – apie 1 000 litų vienam asmeniui, o šios sumos nesiekianti bedarbio išmoka laikoma didele ir mažintina), be to, joms gauti nustatyta daug įvairiausių formalių kliūčių, tad pašalpas gauna tik mažai tų, kuriems jų reikia. Sakykim, nedarbo draudimo išmokas gauna tik apie trečdalį bedarbių, ir dažniausiai jos būna nedidelės: vidutinė bedarbio pašalpa – apie 700 litų.

Lietuvos socialinio draudimo sistemos specialistai dėl specialių išmokų nukentėjusiems nuo okupacijų, nusipelniusiems asmenims, teisėjams, mokslininkams ir kitoms privilegijuotoms grupėms, kurioms nenumatomas ryšys tarp teisės į išmokas ar paslaugas ir įmokų, krizės laikais kol kas kalba mažiausiai.

Remtinų daugiau nei neremtinų

Neseniai buvo paskelbta, kokią naštą velka „Sodros“ sistema: pensijas ar kokias nors socialines išmokas iš „Sodros“ biudžeto nuolatos gauna beveik 1,5 mln. Lietuvos gyventojų. Žinoma, daugumą jų sudaro pensininkai ir neįgalieji. Per metus vienokias ar kitokias „Sodros“ išmokas gauna maždaug 2 mln. iš 3,3 mln. Lietuvos žmonių – čia dar prisideda nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo pašalpos, žalos atlyginimai ir t. t. (palyginkite – antrąjį metų ketvirtį Lietuvoje dirbo 1,422 mln. asmenų).

Tačiau didelis išmokas gaunančių asmenų skaičius nereiškia, kad socialinių išmokų sistema yra per daug išpūsta, kad visuomenė išaugino per daug išlaikytinių. Iš esmės mūsų socialinių išmokų sistema – labai skurdi, maždaug pusė Europos Sąjungos standarto pagal perskirstomąją bendrojo vidaus produkto dalį, ir, regis, išmokos toliau dar mažės...

Kas mus orientavo?

Kodėl mes atsidūrėme tokioje padėtyje? Priežasčių, ko gero, ne viena. Tačiau svarbiausia yra ta, kad nesupratome, kur mus veda ir kur nuves. Be to, nemažą įtaką mūsų mąstysenai turėjo ir rinkos propaganda – mums įkalė, kad valstybė yra didžiausia priešė ir švaistūnė, kad jai, ko gero, nė neverta mokėti mokesčių. Tokią nuostatą sustiprino ir visų mūsų valdžių elgesys, kai atrodo, kad bus išgrobstyta ir iššvaistyta viskas, ką pavyks sukaupti.

Ir pasaulyje nuolatos pastebimos tendencijos pirma laiko laidoti gerovės valstybes. Ypač pastaraisiais nuosmukio laikais, kai suaktyvėjo pranašystės, kad dabar tai jau tikrai gerovės valstybės modeliui ateis galas, nes investicijos į socialinį sektorių taps nepakeliamos.

Tradicinis argumentas – gausi socialinė parama stabdo ekonomikos augimą. Tai netgi pateikiama kaip priešprieša. Tačiau alternatyva – arba ekonomikos augimas, arba socialinės garantijos – yra netiksli ir sukarikatūrinta. Pavyzdžių, kai šie du dalykai yra suderinami, – daugybė, net ir iš naujausios istorijos. Sakykime, šiuo metu Vokietija, be Skandinavijos, laikoma vienu geriausių gerovės valstybės pavyzdžių, be to, ši šalis laikosi daug geriau už Didžiąją Britaniją, kuri remiasi kiek kitokia samprata.

Išvada – investicijos į žmogiškąjį sektorių visuomet atsiperka ilguoju laikotarpiu. Net jeigu gerovės valstybė negarantuoja veržlaus ekonomikos augimo, ji suteikia didelę naudą joje gyvenantiems žmonėms – dėl saugumo, aukšto lygio švietimo, sveikatos apsaugos, mažo skurstančiųjų skaičiaus, mažo nusikalstamumo ir t. t. Be jokių abejonių, gerovės valstybė, kur kiekviena šeima nedreba ties skurdo riba, skatina ir kūrybiškumą, saviraišką, laisvą individo vystymąsi, tad visi šie dalykai galiausiai „išveža“ ir visą ekonomiką, kuri, pasak rinkos ekonomikos apologetų, jau seniai turėjo būti žlugusi.

Žodžiu, mes su savo socialinio draudimo sistema šiuo metu stovime tokioje pačioje kryžkelėje kaip ir prieš 20 metų...

„Savaitė“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min