„Pažiūrėk, kokį dviratį turiu!“ – pirštu į kieme stovinčią mėlyną transporto priemonę baksnoja jauniausias Lesinskų globotinis penkiametis Oskaras ir kviečia vidun. Svetlana, neaukšta tamsiaplaukė moteris, stovi tarpduryje ir šypsosi. Gausi Svetlanos ir Saulio Lesinskų šeimyna gyvena 500 kv.m name Molėtuose. Mūrinis dviejų aukštų namas, stovintis ant kalno priešais upelį, primena nedidelę pilį. Siauri ilgi koridoriai, keturiolika „menių“ – kambarių – vietos čia visiems užtenka. Kaip ir meilės bei šilumos.
Studentė, septyni mokiniai, darželinukas ir du tėvai – Lesinskų namuose dabar gyvena vienuolika žmonių, visa futbolo komanda. Dar keturios dukros atvažiuoja su vyrais ir septyniais vaikais aplankyti tėvų.
Mama gelbėjo naujagimius
„Užaugau Ukrainoje su dviem seserimis, – savo istoriją pasakoti „15min“ pradeda moteris. – Gyvenome tokioje vietoje, kur buvo labai daug karinių dalinių. Šalia – dideli gimdymo namai, kuriuose ginekologe dirbo mano mama. Atvažiuodavo jaunuolis tarnauti, palikęs kitoje Sąjungos pusėje nėščią merginą. Ji surasdavo jį, atvažiuodavo, pagimdydavo, palikdavo naujagimį ligoninėje ir išvažiuodavo. Naujagimiai tokiu atveju būdavo išvežami į kūdikių namus, todėl mama pasiimdavo kai kuriuos namo. Taip išsaugojome 18 vaikų. Tėtis kartą jai pasakė: „Tave kalėjiman pasodins“, o mama jam atrėžė: „Žinai, Vania, ji kai gimdė, aš iš akių mačiau, kad tuoj atvažiuos ir pasiims.“ Taip ir būdavo. Tik vieną kūdikį – mergytę – auginome apie 8 mėnesius. O šiaip motinos arba tėčiai sužinodavo, kur jų vaikas, ir po savaitės kitos atsiimdavo, o mano tėvai tapdavo krikšto tėvais. Gal man iš mamos tas rūpinimasis savais ir svetimais vaikais persidavė“, – svarsto Svetlana.
Skurstančių šeimų globėja
S.Lesinskienei – 59-eri. Ji – ukrainietė. Baigusi mokslus buvo paskirta į Rokiškio mašinų gamyklą. Netrukus ištekėjo už Saulio, pasigimdė vaikų, persikraustė gyventi į Molėtus.
Moteris jau šešiolika metų vadovauja gausių šeimų bendrijai „Šeimynėlė“. Bendrijai priklauso daugiau nei 100 šeimų. Svetlana skurstančioms šeimoms stengiasi padėti kuo gali: veža vaikus į įvairius nemokamus renginius, surengia jiems susitikimus su žinomais žmonėmis, per „Maisto banką“ dalija maistą, taip pat – labdarą. Stengiasi palaikyti, ypač vienišas mamas. Tačiau tai, ką pastaruoju metu mato, liūdina moterį.
Pastebėjau, kad dabar labai nuvertėjusi šeima. Atrodo, ir tikyba nuo pirmos klasės dėstoma, ir į bažnyčią einame, bet išvadų nepadarome.
„Pastebėjau, kad dabar labai nuvertėjusi šeima. Atrodo, ir tikyba nuo pirmos klasės dėstoma, ir į bažnyčią einame, bet išvadų nepadarome, – liūdi Svetlana. – Pavyzdžiui, šeimoje – keturi vaikai. Motinos vienokia pavardė, o visų vaikų – skirtingos. Ir mama stebisi, kad vaikai tarpusavyje nebendrauja. Bet juk jie nuo skirtingų tėvų. Kodėl niekas negalvoja apie vaikus?“
Vos liko gyva
Svetlana, kaip ir jos vyras, be galo myli vaikus, tad vieno jiems neužteko. „Būdavo, pagimdai vaiką, paauga, jau, atrodo, dviejų trijų užtenka, bet pasižiūri – Jėzau, kokiais gražiais vežimėliais motinos vaikus vežioja. Mane pavydas imdavo, kad aš daugiau taip vaikų nevežiosiu“, – juokiasi moteris, prisiminusi, kaip jos šeimoje atsirado tiek vaikų.
Pirma Lesinskams gimė Oksana. Jai dabar 38-eri. Kai ji paaugo, gimė Kristina. Po vienuolikos mėnesių pasaulį išvydo trečia dukra Lijana. Lesinskai iš Rokiškio persikėlė gyventi į Molėtus. Ten moteris vėl pastojo ir buvo per plauką nuo mirties. Turėjo gimti dvynukai, bet vienas kūdikis gimė negyvas, o Svetlana kurį laiką buvo komos būklės. Ji atsigavo, išgyveno ir taip sunkiai į pasaulį atėjo Laura, dabar savo gyvenimą kurianti Airijoje.
Anais laikais, jei turėdavai penkis vaikus, o sveikata nekokia būdavo, išleisdavo į pensiją, tad Svetlana ryžosi gimdyti penktą kartą – gimė Saulėna. Po trejų metų moteris vėl pastojo, ir pasaulį išvydo Milena. Jai dabar devyniolika.
Negalėjo nepasiimti
Lesinskų šeimoje globotiniai atsirado neplanuotai. „Važiavome į pažintinę kelionę, į Odesą – meras paprašė, kad visos apskrities kultūros darbuotojus ten palydėčiau. Kartu važiavo globos namų direktorius. Kažkaip išsikalbėjome ir jis paklausė: tai gal tu ta Svetlana, kurios mano auklėtiniai ieško?“ – pasakoja moteris.
Paaiškėjo, kad „Šeimynėlėje“ buvo užsiregistravusi viena mama su keturiais vaikais. Iš tos mamos vaikus atėmė, jie atsidūrė globos namuose. Svetlana kartą jai buvo padėjusi, todėl moteris įnirtingai jos ieškojo. Deja, nesurado, nes Svetlana tą dieną gulėjo ligoninėje. Susitikimas galėjo būti lemtingas, nes vaikų motina, neradusi pagalbos, pasirinko nebūtį. Globos namuose likę vieni vaikai prisiminė, kad buvo tokia „teta Svetlana“, kuri davė saldainių, ir panoro ją surasti.
„Ant dūšios labai nemalonu buvo“, – apie užklupusią moralinę atsakomybę susijaudinusi pasakoja moteris. Pirmiausia iš vaikų namų ji pasiėmė Roksaną. Svetlana planavo pagloboti mergaitę vasarą, kol ji pradės eiti į pirmą klasę. Kai atėjo tvarkyti dokumentų, Roksanos dvejais metais vyresnis broliukas Tomas paprašė, kad Svetlana pasiimtų ir jį. Pasiėmė. Vėliau parsivedė ir trečią tos šeimos vaiką Valdą. Atėjo rugsėjo pirmoji. Svetlana pasiimdavo vaikus savaitgaliais, o darbo dienomis jie gyvendavo globos namuose. Taip šeima vargo iki gruodžio, kol nusprendė juos globoti.
Be šių vaikų, Lesinskų šeimoje atsirado dar penki. „Roksana nuo mažens nemokėjo žaisti, tik lakstydavo su broliais arba akis prie kompiuterio varvindavo, o aplinkiniuose namuose negyveno nė viena mergaitė. Vyras patarė bent savaitgaliais parvesti iš globos namų kokią mergaitę, kad abi pažaistų. Globos namuose man pasiūlė parsivesti antrokę Laurą. Jos su Roksana jau buvo pažįstamos. Laura kaip tik atsinešė žaidimą „Alias“. Jai reikėjo skaityti kortelę ir mergaitė pradėjo verkti – nemoka! Bandžiau aiškintis mokykloje, kaip bebaigdama antrą klasę mergaitė gali nemokėti skaityti. Mokytoja numojo ranka – čia kandidatė likti antrais metais. Supratau, kad reikia ją gelbėti, ir pasiėmiau globoti. Per vasarą išmokiau ir skaityti, ir rašyti. Laura dar turėjo mažų broliukų – Oskarą, Žilviną ir Ligitą, parsivedėme ir juos. Vienas iš ankstesnės šeimos – Valdas – jau pilnametis, išėjo iš mūsų namų, tai vietoj jo dar pasiėmėme globoti mažą našlaitį Vaidą.“
Dabar Lesinskai globoja septynis vaikus iš trijų šeimų. Kodėl Svetlana tai daro? „Imdama svetimus norėjau savo šeimai parodyti, kad reikia tuos vaikus artinti prie šeimų, nes vaikai globos namuose vieni nuo kitų nutolsta“, – paaiškina daugiavaikė mama.
Mama tapo per Motinos dieną
Kai nusprendė globoti vaikus, tam pritarė visa šeima. Lesinskams ši našta nebuvo lengva: vieni globotiniai sirgo sunkiomis ligomis, kiti jau buvo spėję pavalkatauti, turėjo blogų įpročių, treti buvo labai maži ir pažeidžiami.
Atėjo pirmoji Motinos diena. Vienas vaikas nulipdė didžiulę rožę, atnešė man, atėjo ir kiti vaikai ir pranešė: nuo šios dienos mes tave vadinsime mama.
„Vaikai nuo pirmos dienos mano vyrą vadindavo tiatia, nors pirmųjų tėčiai buvo gyvi, o aš buvau vadinama teta, – šypsosi mama. – Atėjo pirmoji Motinos diena. Vienas vaikas nulipdė didžiulę rožę, atnešė man, atėjo ir kiti vaikai ir pranešė: nuo šios dienos mes tave vadinsime mama.“
O kaip Lesinskų namuose švenčiama Motinos diena? „Suvažiuoja visi vaikai. Būna, net iš Airijos dukros pargrįžta su šeimomis. Kiekvienais metais žinai, kaip bus, bet vis tiek lauki tos dienos, o paskui taip susijaudini... Žinote, gailiu tų moterų, kurios negali turėti vaikų“, – pusbalsiu sako mama.
Paprastos vertybės
Svetlanos pažįstami dažnai klausia: na, kaip tau ten su tais vaikais? Daugiavaikė mama turi ką atsakyti: o kodėl neklausiate, kaip jiems su manimi? „Aš, moteris amžiuje, užauginusi savo vaikus, stengiuosi atsižvelgti, kuo vaikai galėtų būti ateityje, kas jiems įdomu. Svarbiausia svetimuose vaikuose atrasti kažką panašaus į tavo vaikus arba ką nors, ko neįgyvendinai savuosiuose, kitaip bus sunku. Pavyzdžiui, Tomas – mano Kristinos kopija, kovoja už save, net jos žodžius kartoja. Žinau, kaip su juo elgtis. Arba visada norėjau, kad kuri nors dukra gražiai pieštų, bet nei viena nemokėjo. Užtat Roksana labai gražiai piešia.“
Svetlana stengiasi, kad vaikai nebūtų dyki: jie lanko po du būrelius – kas dziudo, kas krepšinio, kas piešimo, kas dainuoja ir šoka ansamblyje. Visi džiaugiasi savo pasiekimais, turi pagyrimo raštų, medalių.
„Man svarbiausia, kad vaikai mylėtų vieni kitus ir kad nemeluotų, būtų pavalgę, kad būtų šilta ir kad su jais galėtume pabendrauti, kažkur išvažiuoti, – sako Svetlana. – Dieną vaikai laksto kas kur sau, o vakare visi susėdame prie stalo, pabendraujame, visi papasakoja, kaip diena praėjo.“
Kaip jūs viską spėjate, ar lieka laiko sau, vyrui, klausiu daugiavaikės mamos. „Mano visas gyvenimas toks, – paprastai atsako Svetlana. – Darbas, vaikai – taip ir nesustoju.“
Už vaiką – po 1000 litų
2010 metais Lesinskai įsteigė šeimyną. Ji finansuojama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų. Svetlana teigia, kad, įsteigus šeimyną ir jai su vyru, ir vaikams tapo lengviau.
„Seniau, kai gaudavome 500 litų už vaiką, trūkdavo pinigų, nes vaikams juk visko reikia. Dabar mums skiriama po 1000 litų už vaiką ir dar mes su vyru po 200 Lt gauname kaip tėvai, mums stažas skaičiuojamas, nors, žinoma, ir taip turime darbų, – atvirai pasakoja moteris. – Kai padaugėjo pinigų, remontą vaikams gerą padarėme, Tomas vairavimo egzaminą laikys – motorolerį turime. Keptų karvelių, žinoma, nevalgome, bet ir kompiuterių, ir dviračių vaikams nuperkame. Juk negali nupirkti dviratį, kuriuo važiuos vienas vaikas, o šeši bėgs iš paskos. Tas pats ir su kompiuteriu – ir mokslams, ir žaidimams vaikai jų nori, o vieno neužtenka. Kaip tik paskambino iš „Išsipildymo akcijos“ ir pasakė, kad skirs mums pinigų. Paprašėme dviejų dviračių ir dviejų treniruoklių – vaikai sportiški, jiems ir vasarą, ir žiemą norisi judėti.“
