„Mūsų laikais, kai visa informacija keliama į elektroninę erdvę, atsiranda galimybių, kokių anksčiau nebuvo“, – kalbėdamas apie „WikiLeaks“ gautus 250 tūkst. neviešų JAV susirašinėjimo dokumentų pabrėžė Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) direktorius Algirdas Kunčinas.
Jeigu aš nueinu kažkur į mišką pasivaikščioti, tikriausiai po metų to niekas nežinos. Pėdos ant sniego ištirps, jeigu būsiu kokį konkorėžį nusiskynęs, jis ataugs ir jokių pėdsakų neliks. Elektroninėje erdvėje, internete, tie pėdsakai išlieka praktiškai visam laikui, – konstatavo A.Kunčinas.Diplomatai ir anksčiau susirašinėjo su savo vadovais, ši informacija buvo kaupiama. Tačiau kol tai vyko ne elektroninėje erdvėje, buvo galima gauti ar nusikopijuoti tik vieną kitą laišką. Dabar padėtis pasikeitė. „Paviešinti JAV diplomatų laiškai buvo sukaupti vienoje vietoje – JAV valstybės departamento duomenų bazėje. Jeigu jie nebūtų sukaupti vienoje vietoje, surinkti tokią masę duomenų būtų buvę labai sudėtinga“, – pastebėjo pašnekovas.
Naivoka jaustis saugiai
A.Kunčinas perspėjo, kad visi elektroniniai laiškai, komentarai, kurie rašomi internete, visuomet gali būti indentifikuojami. Pareigūnai to imasi tik tuomet, kai įvyksta koks nors nusikaltimas ar pažeidimas. Tačiau visada išlieka tikimybė, kad šiuos duomenis kas nors gali rasti ir panaudoti nelegaliems tikslams.
Anot VDAI vadovo, situacija panaši tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse – vartotojai neretai užsimiršta, jog tai, ką jie rašo internete, nėra dienoraštis, kurį galima saugiai paslėpti po lova: „Daugiausia problemų patiria žmonės, kurie naudojasi internetu, tačiau nesuvokia, jog tai nėra visiškai privatus dalykas ir kažkas gali jo duomenimis pasinaudoti piktam.“ Nors tai nebūtinai turi įvykti, naivoka elektroninėje erdvėje jaustis pernelyg saugiai.
„Kai kurie mano, kad jei jie parašę internete laišką jį ištrina, viskas tuo baigiasi. Žmonės turėtų žinoti, kad praktiškai viskas kurį laiką arba visą laiką kažkur lieka. Žmogus gali būti pamiršęs, kad rašė kažkokį komentarą ar elektroninį laišką, bet tai gali būti atskleista po kelių dešimtmečių“, – akcentavo A.Kunčinas.
Pėdsakai – visam laikui
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius svarstė, kad paviešintų JAV diplomatų dokumentų istorija suveiks kaip stabdys – galbūt žmonės pagaliau supras, kokie pavojai tyko elektroninėje erdveje. „Žvelgiant žmogaus teisių požiūriu, reikia perspėti – žmonės, nepasitikėte aklai elektroninėmis priemonėmis. Tą informaciją galima pavogti, panaudoti. Niekas neturi kažkokio išskirtinumo, kiekvienas vieną gražią minutę gali būti išviešintas“, – kalbėjo H.Mickevičius.
„Jeigu aš nueinu kažkur į mišką pasivaikščioti, tikriausiai po metų to niekas nežinos. Pėdos ant sniego ištirps, jeigu būsiu kokį konkorėžį nusiskynęs, jis ataugs ir jokių pėdsakų neliks. Elektroninėje erdvėje, internete, tie pėdsakai išlieka praktiškai visam laikui“, – konstatavo A.Kunčinas.
