-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti
2015 01 22

Šeimos fotosesija su negyvu kūdikiu – ir Lietuvoje: vieni matys mirtį, kiti – meilę

Vilnietė dviejų vaikų mama Laima Vakrinaitė savo tinklaraštyje „Informuotas pasirinkimas“ prasitarė apie iniciatyvą, kuriai galų gale ryžosi. Kaip pati sako, nauji metai įkvėpė drąsos veikti. „Prisiminimo dovana liekantiems tuščiomis rankomis“ – taip savo labai jautrią ir ypatingo subtilumo reikalaujančią iniciatyvą pavadino moteris. To Lietuvoje dar nebuvo.
Tėvai dalijasi savo ir savo negyvo sūnaus nuotrauka
Tėvai dalijasi savo ir savo negyvo sūnaus nuotrauka. / Love Song Photography nuotr.

„Šis tekstas skirtas šeimoms, kurios patyrė, patiria arba gali patirti kūdikio netektį. Jeigu skaitote šį tekstą būtent dėl tokios priežasties, visų pirma, nuoširdžiai užjaučiu. Neapsimesiu žinanti, kaip jaučiatės. Galiu tik spėti, kad svajonėms dūžtant žemė slysta iš po kojų. Nujaučiu, kad skausmas, kurį išgyvenate, yra didesnis nei žodžiais galima apsakyti", – įrašą tinklaraštyje pradeda L.Vakrinaitė.

Ji tęsia: „Galbūt patiriate vėlyvą persileidimą. Galbūt apie jūsų mažyliui gresiančią arba vaikutį įsčiose jau pasiglemžusią mirtį netikėtai išgirdote įprastinės ultragarsinės apžiūros metu. Galbūt jau kurį laiką žinote, kad jūsų įsčiose spurdantis mažylis turi su gyvybe nesuderinamų apsigimimų. Ir kūdikiui gimus, vos spėję susipažinti, turėsite atsisveikinti.

Profesionali fotografė gali atvažiuoti pas Jus ir neatlygintinai įamžinti brangias akimirkas, kai dar esate su savo vaikučiu.

Galbūt jums laukiantis arba gimdant nutiko kažkas negero. Galbūt Jūsų mažylis gimė gerokai per anksti. Galbūt Jūsų naujagimio gyvybę dar palaiko aparatai, tačiau prognozės niūrios ir tikimybė, kad mažylis išgyvens – maža arba jos visai nėra. Nesvarbu, kokios aplinkybės atvedė Jus čia."

Nepaisant to, ar mažylis dar gyvas, ar jau iškeliavęs, tėvams sunkią valandą L.Vakrinaitė norėtų padovanoti atminimo dovaną.

„Profesionali fotografė gali atvažiuoti pas jus ir neatlygintinai įamžinti brangias akimirkas, kai dar esate su savo vaikučiu“, – labai neįprastą atsisveikinimo būdą siūlo moteris.

Svarbus žingsnis gijimo procese

Prisiminimo dovana liekantiems, pasak L.Vakrinaitės, galėtų tapti tam tikra terapija, tėvams vaduojantis iš skausmo.

Tai – ne L.Vakrinaitės prasimanymas. Tokia praktika, kaip psichologinės pagalbos būdas, jau senokai žinoma užsienyje.

Love Song Photography nuotr./Fotografija
NILMDTS nuotr.

„Nors tėvai kartais iš pradžių negalvoja apie savo kūdikio fotografavimą, praėjus šiek tiek laiko jie visada džiaugiasi tai padarę. Jūs neprivalote peržiūrėti nuotraukų iš karto, tačiau jos bus ir lauks to momento, kai/jei jūs būsite pasiruošę. Atminties fotografija yra labai svarbus žingsnis gijimo procese“, – skelbiama organizacijos NILMDTS interneto puslapyje.

Jame pažymima, kad nuotraukos yra vienas vertingiausių materialiųjų suvenyrų, kokį tik tėvai gali turėti. Jos rodo meilę ir ryšį, kuriais tėvai dalijosi su savo vaiku.

„Šie portretai keliaus iš kartos į kartą kaip trumpo gyvenimo įprasminimas bei amžinos meilės įtvirtinimas“, – rašoma NILMDT svetainėje.

Pirma mintis: kam man to reikia?

Puslapyje pateikiamas ir videofilmukas, kuriame pasisako kūdikių netekę tėvai, ryžęsi tokiai fotosesijai.

„Tokioje tragedijoje tu nori bent ko nors pozityvaus“, – pasakoja Douglas Pethe, su dukrele Taylor praleidęs 25 dienas.

VIDEO: Tėvai kalba apie netekties fotografiją

„Mano pirmoji reakcija – kam, po galais, mums to reikia šią baisią akimirką?“ – neslepia jo žmona Amber.

„Pirma mintis – aš to nenoriu, tai skamba nekaip. Juk tai toks siaubingas momentas! Tikrai ne iš tų, kur norėtum fotografuotis“, – prisipažįsta Stacy Rivera. Tačiau šiandien ji džiaugiasi persigalvojusi.

Tą patį teigia ir Rocio Montoya: „2011 metų kovo 29 dieną gydytojas pasakė, kad jos širdelė sustojo – ir mano širdis dužo į šipulius. Tačiau nuotraukos man labai padeda, nes jos įrodo, kad mano kūdikis egzistavo. Ji čia buvo. Ir kai į namus ateina artimieji, draugai, jie mato – štai mano mažylė. Ji gyveno. Ji buvo su manimi.“

Tačiau nuotraukos man labai padeda, nes jos įrodo, kad mano kūdikis egzistavo. Ji čia buvo. Ir kai į namus ateina artimieji, draugai, jie mato – štai mano mažylė. Ji gyveno. Ji buvo su manimi.

„Mes norėjome, kad žmonės pamatytų: taip, mes turėjome dukrelę, ji buvo nuostabi. Norėjome ja pasidalyti su visu pasauliu. Peržiūrėti nuotraukas buvo labai sunku, nes juk mes ją praradome. Bet mes džiaugėmės jas turėdami“, – kalba A.Pethe.

Skausmas liko neiškalbėtas

Būtent šie jautrūs prisipažinimai ir įkvėpė  L.Vakrinaitę imtis panašios iniciatyvos Lietuvoje.

„Pati vaikučio nesu praradusi, tačiau taip yra nutikę dviem labai artimoms man moterims. Tuo metu būdama dar vaikas nežinojau ir nemokėjau joms padėti, tačiau iki šiol širdyje nešiojuosi skausmą, kad tai liko neiškalbėta“, – pasakoja moteris.

Šis liūdesys jai ilgai nedavė ramybės. Prieš dvejus metus ji pradėjo skaityti įvairią literatūrą, domėtis užsienio praktika, siūlant psichologinę ir emocinę paramą kūdikio netekusioms šeimoms, išgyvenančioms didžiulį skausmą.

Love Song Photography nuotr./Nuotrauka
Love Song Photography nuotr.

„Daug kam atrodo, kad fotosesija aktuali tik tada, kai vaikutis gyvas. Jei jis išėjęs, tai būtų lyg apsimetimas, neigimas to, kaip yra iš tikrųjų. Tuščios viltys. Tačiau psichologai sako, kad vaiko, kuris visgi buvo, įprasminimas ir įamžinimas fotosesijoje šeimoms padeda gedėti. Šeima gali žiūrėti, prisiminti, dalintis, šnekėti ir skausmą, kuris yra viduje, po truputį išleisti į išorę“, – samprotauja L.Vakrinaitė.

Bendradarbiaus su ligoninėmis

Rodos, visai neseniai artimieji fotografuodavosi prie velionio karsto. Tokios nuotraukos dažniausiai dūla vokuose kur nors giliai stalčiuje. Gyvieji retai jas pasklaido, nes atmintyje nori išsaugoti gyvo  žmogaus prisiminimą.

„Tie žmonės turėjo gyvenimą, istoriją ir buvo užfiksuoti nuotraukose, kitaip nei vaikutis, kuriam lemta gyventi vos kelias valandas ar dienas. Tada fotosesija yra vienintelė tėvų galimybė tuos prisiminimus sukurti. Aš manau, kad tai svarbu, tikra ir nesumeluota“, – įsitikinusi L.Vakrinaitė.  

Yra žmonių, kurie net nenori pamatyti savo mirusio vaikučio. Kiti gi norėtų išsaugoti prisiminimą. Mes tiesiog suteiksime galimybę.

Vasario pradžioje ji susitiks su Kauno klinikų atstovais: „Jie labai gražiai pažiūrėjo į šią iniciatyvą, tarsimės dėl bendradarbiavimo.“

Užsienyje tokios iniciatyvos paprastai irgi sulaukia gydymo įstaigų palaikymo: apie fotografijų galimybę tėvams papasakoja ligoninės psichologas, socialiniai darbuotojai. Ligoninėse platinami lankstinukai. 

Ieško savanorių ir bendraminčių

Prisiminimo dovana liekantiems tuščiomis rankomis turėtų būti nemokama. Todėl L.Vakrinaitė buria savanorius ir dirbti neatlygintinai galinčius fotografus.

„Fotografija turėtų būti pati natūraliausia, ne studijinė, todėl tikrai nebus jokio rekvizito ir inscenizacijų. Atvyktume į šeimos namus ar ligoninę“, – aiškina idėjos autorė.

Neigiamų visuomenės reakcijų ji nebijo. „Yra žmonių, kurie net nenori pamatyti savo mirusio vaikučio. Kiti gi norėtų išsaugoti prisiminimą. Mes tiesiog suteiksime galimybę. Galbūt daug kam atrodys, kad fotografuojame mirtį, bet man atrodo, kad mes fotografuosime meilę – tėvų vaikams“, – kalbėjo pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr./Monika Požerskytė
Asmeninio archyvo nuotr./Monika Požerskytė

Ji puikiai suvokia, kad fotografijos neužpildys tuštumos, kuri atsiveria po netekties. Tačiau jos gali padėti išsaugoti prisiminimus.

„Jose galite įamžinti mažas pėdutes. Mažą delniuką, apglėbusį mamos pirštą. Mylinčias broliuko ar sesutės rankas, glostančias švelnią mažylio galvytę. Tėčio atsisveikinimo bučinį. Mažą žmogutį, ramiai besiilsintį mamos rankose. Visa tai, ko nenorėtumėte pamiršti. Likimas iš Jūsų atima kūdikį. Bet nebūtinai turite leisti laikui nusinešti Jūsų prisiminimus. Galbūt Jūsų mažylio gimimo diena yra vienintelis gimtadienis, kurį sutiksite kartu. Leiskite mums įamžinti ją“, – drąsina L.Vakrinaitė.

Mirties bijome ir ją ignoruojame

Įrašą tinklaraštyje ji paliko prieš kelias dienas, todėl šeimų prašymų dar nesulaukė. Tačiau moteris džiaugiasi jau radusi bendraminčių – atsiliepė kelios fotografės.

Tai mūsų laikais mirtis labai išstumta iš gyvenimo. Viskas atitolinama, todėl mes jos dar labiau bijome.

Viena jų – profesionali fotografė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė Monika Požerskytė.

„Kai sužinojau apie šią iniciatyvą, iškart supratau, kad tai turiu padaryti aš. Mane nuo vaikystės supa fotografija. Jau daugiau nei 14 metų tai yra ir mano darbas, ir aistra, ir hobis, ir kasdienybė. Be galo myliu šeimos fotografiją.

Fotografijoje mane visada domino žmogus. Rūpėjo socialinės, etinės, religinės temos. Užfiksuota trumpa, trapi, jautri akimirka liks prisiminimuose visą gyvenimą. Nepakartojama sekundė. Atsiminimai fotografijose – dovana. Aš noriu padėti prisiminti. Noriu šeimai duoti tai, kas kitiems greičiausiai būtų sunku“, – sako M.Požerskytė.

Ji irgi nebijo piktos visuomenės reakcijos ir skeptikų kritikos: „Man svarbi tik tos šeimos nuomonė.“

123 RF.com nuotr./Gyvenimas inkubatoriuje
123 RF.com nuotr.

Fotografė neabejoja: niekas negali teisti šeimos, kuri trokšta išsaugoti prisiminimus.

„Mirtis labai išstumta iš gyvenimo. Viskas atitolinama, todėl mes jos dar labiau bijome. Žmonės atitolo nuo gyvenimo rato kaip pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Bijom gyvenimo ciklo, ignoruojam ir dėl to labiausiai kenčiame patys“, – svarsto menininkė.

Ne tokie ir seni laikai

Prisiminusi šeimos nuotraukas prie velionio karsto M.Požerskytė pastebi, kad anuomet viskas buvo arčiau, paprasčiau.

„Ir tie laikai, kai mirtis buvo natūralesnis reiškinys, ne tokie ir seni. Kiekvienai šeimai laikas, kiek ji praleidžia kartu, yra skirtingas, ar tai 10 metų ar valanda. Bet mamai ir tėčiui laikyti savo kūdikį jausmas yra tas pats“, – neabejoja fotografė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius