Šį antradienį susitikę senjorai į svečius pasikvietė Psichiatrijos ligoninės direktorių Eugenijų Mikaliūną, kuris šmaikščiai atsakinėjo į rūpimus klausimus, susirinkusieji atidžiai klausėsi Šiaulių miesto garbės pilietės Jūros Nijolės Viktorijos Daulenskienės knygos „Kelionė per gyvenimą“ pristatymo, aiškinosi, kaip patys sakė, kada kurį jų pagamino tėvai ir sveikino „kovinukus“.
Ar meilė – liga?
„Mūsų amžiaus žmonės vis rečiau atranda su kuo pabendrauti – artimųjų likę nedaug, kiti jau išėję, kiti susirgę, kiti užsidarę savyje. Didžiausias džiaugsmas, kad mes kiekvieną mėnesį galime susitikti ir pabendrauti. Tarp mūsų yra bendras vardiklis ir taip gera, kada jauti šitą“, – pradėdami pokalbį sakė senjorai, pridurdami, kad dažniausiai sutikimų neapriboja pokalbiais ir muzika.
Į svečius beveik kaskart pasikviečiamas svečias. Šįkart senjorus aplankė Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės direktorius E.Mikaliūnas. Pastarasis buvo užverstas smalsiais draugijos narių klausimais: ką mano apie ekstrasensus, ar politikams nereikia tikrinti psichikos, ar nusikaltėliai nepiktnaudžiauja prašydami pripažinti juos nepakaltinamais ir pan.
„Paskutiniu metu diskutuojama apie naujas ligas. Na, pavyzdžiui, toks dalykas kaip meilė. Kas tai yra? Būsena ar liga? Įsimylėjimas, kuris apakina žmogų, kai jis nebemato nieko daugiau kaip tik savo meilės objektą, jis jį garbina, atleidžia visas nuodėmes, vadinamas patologine būsena, liguista būsena. Bet, ačiū Dievui, dar niekas nepripažino, kad meilė – liga. Ir gydytis nuo jos bent jau psichiatriniais būdais dar tikrai nereikės“, – šmaikščiai kalbėjo E.Mikaliūnas.
Knygoje – svarbiausi gyvenimo momentai
Mūsų amžiaus žmonės vis rečiau atranda su kuo pabendrauti – artimųjų likę nedaug, kiti jau išėję, kiti susirgę, kiti užsidarę savyje. Didžiausias džiaugsmas, kad mes kiekvieną mėnesį galime susitikti ir pabendrauti, – sakė senjorai.
Smagiai padiskutavę senjorai sukluso – ekrane pasirodė filmuota medžiaga apie draugijos narę garbės pilietę J.Daulenskienę bei jos knygą „Kelionė per gyvenimą“. Ši knyga – dešimtoji iš serijos „Šiaulių miesto garbės piliečiai“.
„Kai tapau garbės piliete, mane prispaudė parašyti knygą. Kur dingsi, turėjau rašyti. Pirmi puslapiai ėjo taip, kad aš nespėdavau skyrybos ženklų ir „paukščiukų“ ant raidžių dėti. Bet paskui ėmė ir stuktelėjo mažas insultukas. Tempas sulėtėjo. Minčių daugybė, bet dėstyti buvo jau sudėtingiau. Tiesą pasakius, aš nelabai patenkinta ta knygute. Nuskriaudžiau daug savo gyvenime sutiktų žmonių. Jaučiu didžiulę skolą. Jeigu tik turėsiu sveikatos, reikės rašyti knygos papildymą. Taip ir pavadinsiu – „Gyvenimo papildymas“, – „Šiaulių naujienoms“ pasakojo per mažiau nei tris mėnesius knygą parašiusi J.Daulenskienė.
Anot autorės, knygoje prabėgomis užčiuopti svarbiausi jos gyvenimo momentai: vaikystė, kai būdama 13-14 metų ji rašė eilėraščius apie partizanų karą, gimnazijos, studijų metai.
„Knygoje atsispindi ir baisus būsimo vyro ilgesys, darbas... Daug dirbau, labai mylėjau savo darbą, vaikus. Aš jau ankstyvoje jaunystėje pasirinkau pediatro specialybę. Gera man su vaikais... Dabar, kai išėjo šita knygutė, pas mane atėjo vienos mergytės mama, kurią gydžiau prieš keturiasdešimt metų, padėkoti už dukters gyvybę“, – sakė ji.
Itin skaudi pirmo ligonio mirtis
Knygoje, pasak J.Daulenskienės, gausu įvairių nutikimų iš darbo aplinkos, čia sudėtos pirmosios jos pacientų nuotraukos. „Pirma ligoniuko mirtis man buvo labai skaudi. Kai tik pradėjau studijuoti mediciną, aš neįsivaizdavau mirties. Mūsų šeimoje, mūsų giminėje man nebuvo tekę susidurti su mirtimi. Man atrodė, jeigu žmogus susirgo, yra gydytojai, yra vaistai, galų gale yra ligoninės, kuriose visi pagydomi. Dabar galvoju, kokia naivi buvau. Tie išgyvenimai man buvo labai sunkūs, prie jų priprasti niekada neįmanoma“, – sakė autorė.
Nuskriaudžiau daug savo gyvenime sutiktų žmonių. Jaučiu didžiulę skolą. Jeigu tik turėsiu sveikatos, reikės rašyti knygos papildymą. Taip ir pavadinsiu – „Gyvenimo papildymas“, – pasakojo J.Daulenskienė.
J.Daulenskienė atviravo, kad skaudžiai išgyveno ne tik ligonių, bet ir savo artimųjų netektis. „Labai anksti likau viena. Sudėtingas gyvenimas buvo. Užpildydavau savo gyvenimą eilėmis. Eilės, kurios spausdinamos knygoje, – tai mano dienoraščiai. Ir visai nemaniau, kad aš kada savo eiles atiduosiu į pasaulį“, – tikino knygos autorė.
Nuo pasiuntinuko iki vadovo
Susitikimo metu nepamiršti liko ir kovo mėnesį gimę Šiaulių senjorų draugijos nariai. Tokių „kovinukų“ – net septyni. Tiesa, dėl ligų ar kitų problemų ne visiems jų pavyko atvykti. Daugiausia dėmesio sulaukė šiemet 80-ąjį gimtadienį minintis Vytautas Jankauskas. Jubiliatas susirinkusiems pasakojo apie savo nelengvą gyvenimą. Gimęs Kaune, dar būdamas vaikas jis turėjo persikraustyti į Vilnių. „Vilnius man kaip mokiniui tada pasirodė kupinas įtampos. Mus jis pasitiko nedraugiškai. Savo akimis mačiau, kaip veda šaudyti žydus“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi jis.
Kiek vėliau V.Jankauskas kartu su šeima persikėlė į Šiaulių rajoną, nuo 1949 metų – į Šiaulius. Čia jis pradėjo dirbti prekyboje. „Taip dirbau apie 50 metų. Pabuvau viskuo: nuo pasiuntinuko iki vadovo“, – sakė jis. Jubiliatas tikino, kad šiuo metu jaučiasi laimingas. „Dabar gyvenu gerai. Neturiu jokių priešų. Apskritai man gyvenime labai sekėsi – nesutikau blogų žmonių, o jei jų ir buvo – nepamenu“, – šypsojosi V.Jankauskas.
Paklausę draugijos nario gyvenimo istorijos, senjorai atsistojo ir dainuodami linkėjo ilgiausių metų visiems sukaktuvininkams. Netrukus senjorai suskubo planuoti balandžio mėnesio susitikimą, pasitarė apie gegužės mėnesį planuojamą kelionę į Vilnių.
