Labdara... „iškreipia“ rinką
Nors apskritai maisto produktų pardavimai krenta, tuo negali skųstis vadinamieji „kruopininkai“, t. y. miltų, makaronų bei kruopų gamintojai. Jų parduodamos produkcijos kiekiai mūsų šalyje auga, nors uždirbamas pelnas ir kiek mažesnis. Priežastis – prekybos tinkluose vykstančios nesibaigiančios akcijos, kurios ir „apkramto“ minėtuosius maisto produktus gaminančių įmonių pelną. Tačiau nė viena įmonė dėl to ne aimanuoja, o tik didina gamybos (ir parduodamos produkcijos) apimtis. Gamintojų tikslas aiškus: per kiekybę – didesnio pelno link.
Vienas iš „kruopininkų“ pareiškė apgailestaujantis, kad labdarai dalijamas maistas mūsų šalies skurstantiesiems „iškreipia“ šių produktų rinką.
Padidėjusią visų miltų ar kruopų produktų paklausą jau ištisus metus junta visi prekybos tinklai. Todėl lipdukai „akcija“, „mažiausia kaina“ minėtųjų produktų lentynose puikuojasi žymiai dažniau nei pieno ar mėsos skyriuose. Tą jau pajuto ir bulvėmis prekiaujantys kaimo žmonės: pigūs makaronai – itin stiprus konkurentas mūsų antrajai duonai.
Tiesa, vienas iš „kruopininkų“ pareiškė apgailestaujantis, kad labdarai dalijamas maistas (tokius paketus dažniausiai sudaro miltai ir kruopos) mūsų šalies skurstantiesiems „iškreipia“ šių produktų rinką. Be abejo, verslo žmonėms neįdomu, kokie „iškreipti“ socialiniai santykiai būtų mūsų visuomenėje, jei ne ta šimtus tūkstančių mūsų piliečių pasiekianti labdara...
Rūpinasi trys organizacijos
Labdara Lietuvoje rūpinasi „Caritas“, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija bei labdaros organizacija „Maisto bankas“. Didžiausią pagalbą visiems vargstantiesiems Lietuvoje teikia, be abejo, „Caritas“. Beje, ši bažnytinė organizacija spalį minės savo veiklos Lietuvoje dvidešimtmetį. Pasak kunigo Roberto Grigo, šios organizacijos generalinio direktoriaus, šiuo metu „Caritas“ centruose bei „Caritas“ įstaigose visoje Lietuvoje dirba vos 234 etatiniai darbuotojai. Didžiąją dalį (apie 90 proc.) minėtosios labdarą, socialinę sielovados pagalbą teikiančios organizacijos darbuotojų sudaro savanoriai. Veikia ir 69 jos kuruojamos įstaigos – 21 senelių namai ir Benamių higienos centras. O rūpintis skurstančiųjų mityba padeda 13 labdaros valgyklų. Vien pernai, pasak R. Grigo, šiose valgyklose maitinosi per 220 tūkst. žmonių.
Nuo 2006 metų Lietuvos „Caritas“ dalija vargstantiesiems ir maisto paketus. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytą tvarką, maisto produktų paramą 6 karus per metus gauna asmenys, kurių pajamos neviršija Vyriausybės patvirtintų 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (neįgaliesiems – 2 VRP dydžio) per mėnesį. Vien pernai Lietuvos „Caritas“ 186 495 asmenims išdalijo 876 970 maisto paketų. Per kelis šių metų mėnesius prašančiųjų paramos padaugėjo beveik 30 tūkst.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija (LRKD) nuo 2006 metų taip pat vykdo ES pradėtą projektą „Maisto produktų tiekimas iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems asmenims“. Ši organizacija aptarnauja 13 šalies rajoninių miestų. Minėtosios organizacijos atstovai pastebi, kad iš pradžių LRKD per mėnesį išdalindavo maisto 30 tūkst. žmonių, o dabar (šį rugsėjį) prašančiųjų pagalbos maistu padaugėjo iki 90 tūkst. Ir, deja, šis skaičius tik didėja. Koks dalijamo maisto krepšelio turinys? Tai kvietiniai miltai, makaronai, miltų mišinys blynams, saldintas sutirštintas pienas, perlinės kruopos, dribsniai, trijų grūdų kruopų košė, kiauliena su ryžių kruopomis, cukrus. Iš tikrųjų jei vargstančiųjų tik daugės (o prognozės kol kas tik tokios), tai mūsų šalyje miltų ir jų gaminių rinka tikrai bus „iškreipta“...
Trečiasis vargstančiųjų žmonių gelbėtojas – „Maisto bankas“. Tai labdaros organizacija, surenkanti maisto produktų labdarą iš juos gaminančių ar jais prekiaujančių organizacijų ir išdalijanti tuos produktus organizacijoms, šelpiančioms stokojančiuosius.
Žinoma, Olandijoje ar Liuksemburge, kur maistui užtenka skirti tik dešimtadalį šeimos biudžeto pajamų, maisto kainų šuolį pakelti lengviau.
Maisto produktų „Maisto bankas“ gauna įvairiais būdais: pagal sutartis surenka iš verslininkų; paskutinį lapkričio mėnesio savaitgalį visos Lietuvos prekybos centruose organizuoja kasmetes „Maisto banko“ akcijas, kurių metu paprasti žmonės aukoja maisto produktų; iš ES maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims programos gaunamą maistą paskirsto maisto labdara užsiimančioms nevyriausybinėms organizacijoms, kurios jį dalija skurstantiems Lietuvos žmonėms. Vėliau šis surinktas maistas pasiekia prastai besimaitinančius vaikus, senelius, gausias mažas pajamas gaunančias šeimas, neįgaliuosius. Kol kas „Maisto banko“ veikla apima tik dalį Lietuvos, tačiau ateityje ji bus plėtojama visose šalies savivaldybėse kaip tai daro dvi jau minėtos organizacijos.
Skurdas išliks dar ilgam
Taigi Lietuvoje ES maisto labdara nepasiturintiems žmonėms dalijama nuo 2006 metų. Neturtingi vakariečiai tokią pagalbą jau gauna žymiai anksčiau. Ir, matyt, gaus (kaip ir mūsų vargšai) dar ilgai. Mat ES Komisijos Prezidentas Ch. Barozas pernai pareiškė, kad sieks dviem trečdaliais padidinti asignavimus nepasiturinčių europiečių šalpos programoms. 2007 m. tam buvo skirta 275 mln. eurų, o 2008 m. – 310 mln. Beje, Lietuvai pernai tam buvo skirta vos 4,5 mln. eurų (to pakako, kad maisto paketais būtų aprūpinti 266 tūkst. nepasiturinčių žmonių). Šiemet ES pagalba Lietuvai padvigubėjo ir siekia iki 9 mln. eurų.
Beje, iki 25 šalių narių išsiplėtusioje ES skurstančiu laikomas beveik kas penktas gyventojas. Olandijoje tokių žmonių yra tik kas dešimtas, Latvijoje – kas ketvirtas, Lietuvoje – kas penktas. Panaši padėtis, beje, ir Italijoje bei Estijoje. Tačiau visose senojo žemyno šalyse dažniausiai skursta tos pačios visuomenės grupės – vienišos motinos su vaikais bei vieniši senoliai. Jie labiausiai pajuto maisto produktų brangimą, prasidėjusį 2007 metų rudenį visoje Europoje.
Žinoma, Olandijoje ar Liuksemburge, kur maistui užtenka skirti tik dešimtadalį šeimos biudžeto pajamų, maisto kainų šuolį pakelti lengviau, negu Lietuvoje, kur maistui išleidžiama trečdalis ir daugiau pajamų. Šiuo požiūriu mes tvirtai esame ne tarp europietiškų, bet tarp trečiojo pasaulio (ir pirmiausiai – Lotynų Amerikos) šalių. Laimė, mus gelbsti europietiška parama. Tik, kaip pabrėžė savo laiške redakcijai kunigas R.Grigas, skurstantiesiems svarbu duoti ne tik žuvį, bet ir meškerę. Tačiau tai jau būtų kito straipsnio tema.
