„Kauno dienos“ žurnalistas Stasys Gudavičius surinko įdomios informacijos. Daugelis prisimena, kad prieš 25 metus užvirusi kova dėl dar egzistavusios SSRS lyderio sosto baigėsi M.Gorbačiovo pergale. Tačiau mažai kam žinoma, kaip meistriškai jis pasinaudojo susiklosčiusia padėtimi, kad pagrindinis konkurentas kovoje dėl sovietų vadovo posto ilsėjosi Palangoje.
Sutapimas, jog M.Gorbačiovas faktiniu SSRS vadovu – Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto (SSKP CK) generaliniu sekretoriumi – tapo kovo 11–ąją. Lygiai penkeriais metais anksčiau, nei Lietuva paskelbė atkurianti savo valstybingumą.
Gydytojo skambutis
1985 m. kovo 10–oji buvo sekmadienis. Apie pusę aštuonių vakaro SSKP CK sekretoriui M.Gorbačiovui paskambino vyriausiasis Kremliaus gydytojas Jevgenijus Čiazovas ir pranešė, kad vos prieš kelias minutes mirė SSKP CK generalinis sekretorius Konstantinas Černenka, kuris tik metus išbuvo sovietų valstybės lyderiu.
J.Čiazovas visiškai sąmoningai apie K.Černenkos mirtį pirmiausiai informavo M.Gorbačiovą. Šis tuo metu faktiškai buvo antrasis žmogus partijoje ir valstybėje, nes daug kur pavadavo iš ligoninės neišeinantį generalinį sekretorių.
Senolio K.Černenkos mirtis nebuvo didelė staigmena. Sunkia plaučių liga sirgęs K.Černenka beveik nevadovavo šaliai, mėnesių mėnesius gulėjo specialiojoje ligoninėje prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų.
Ilsėjosi Lietuvos kurorte
Tarp Politbiuro nomenklatūrininkų buvo ir CK sekretorius Grigorijus Romanovas. Jis buvo beveik M.Gorbačiovo bendraamžis. Todėl abi aukščiausios partinės valdžios stovyklos laikė šiuos du politikus savo kandidatais užimti generalinio sekretoriaus postą po to, kai mirs K.Černenka.
Taip „lengvesnis“ M.Gorbačiovas ir kietos linijos šalininkas G.Romanovas tapo konkurentais į sovietų sostą.
M.Gorbačiovas meistriškai pasinaudojo tuo, kad tą 1985 m. kovo sekmadienio vakarą pirmas sužinojo apie sovietų lyderio K.Černenkos mirtį. Vadinamųjų reformatorių stovyklos politikas tiesiog žaibiškai pakreipė aplinkybes sau palankia linkme.
M.Gorbačiovas žinojo, kad G.Romanovas tomis dienomis buvo išvykęs. Jis su šeima tuomet ilsėjosi Palangos pietiniame pakraštyje, aukštiems partiniams vadams skirtoje viloje, kur dabar įsikūręs valstybinis viešbutis „Auska“. Kadaise jis vadintas Brežnevo vila, nors šis stagnacijos simbolis čia nė karto nebuvo atvykęs. Niūriuose pilko granito rūmuose, pastatytuose ant kopų, ilsėdavosi kiti Politbiuro nariai.
Maža to, toli nuo Maskvos tą vakarą buvo ir kai kurie kiti aršūs nomenklatūriniai Politbiuro nariai. Ukrainos vadovas Vladimiras Ščerbickis su vizitu lankėsi JAV, Kazachstano partinis bosas Dinmuchamedas Kunajevas buvo savo respublikos sostinėje Almatoje.
Nusilpusi nomenklatūra
Tad nomenklatūros stovykla buvo gerokai apsilpusi. Tai supratęs M.Gorbačiovas ėmėsi energingos veiklos. Jis paprašė budinčio sekretoriato darbuotojo jau po poros valandų – vėlų sekmadienio vakarą – į Kremlių sukviesti visus Maskvoje buvusius Politbiuro narius. Nebuvusių sovietų sostinėje M.Gorbačiovas paprašė net neinformuoti apie skubų valdžios viršūnių susibėgimą.
Todėl Palangoje ilsėjęsis G.Romanovas apie neeilinį Politbiuro susirinkimą sužinojo tik iš savo kolegos – Maskvos partinio vadovo Viktoro Grišino – skambučio prieš pat posėdį.K.Černenka mirė 19.20 val., o jau 22 val. Kremliuje prasidėjo M.Gorbačiovo sukviestas Politbiuro posėdis.
Dar prieš jį būsimasis SSRS vadovas bemaž valandą bendravo su ilgamečiu SSRS užsienio reikalų ministru Andrejumi Gromyka. Pats M.Gorbačiovas savo prisiminimuose yra pripažinęs, kad būtent šiame susitikime buvo galutinai sutarta dėl būsimo valdžios paėmimo. A.Gromyka įsipareigojo Politbiuro posėdyje iškelti ir paremti M.Gorbačiovo kandidatūrą į naujuosius sovietų partinius lyderius, jis sutiko vėliau tapti nominaliu SSRS vadovu – Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininku.
M.Gorbačiovas ir A.Gromyka viską apskaičiavo tiksliai – į Politbiuro posėdį susirinko kur kas daugiau reformatorių stovyklos atstovų nei nomenklatūros, kuriai iš esmės atstovavo tik Viktoras Grišinas.
Tik sužinojęs apie M.Gorbačiovo planą nedelsiant imti valdžią, G.Romanovas vėlų sekmadienio vakarą pabandė į Palangos oro uostą išsikviesti vyriausybinį lėktuvą, kad tuojau pat galėtų skristi į Maskvą ir sutrukdyti konkurentui perimti laisvą SSRS lyderio postą. Tačiau vyriausybinio lėktuvų parko dispečerinė pranešė tik po kelių valandų, tai yra jau pirmadienio rytą, galėsianti atsiųsti orlaivį. Esą dabar laisvų tiesiog nėra, be to, ir meteorologinės sąlygos nekokios.
Skambučiai į Kremlių jau nebepadėjo – visi buvo prasidėjusiame posėdyje ir sprendė esminius klausimus, iškilusius iškart po generalinio sekretoriaus mirties.
G.Romanovas pamažu suprato pralaimėjęs kovą dėl valdžios.
