Net atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, jog 62 proc. apklaustųjų benamių yra darbingo amžiaus, ir tik 20 proc. jų yra užsiregistravę darbo biržoje. Didžiausio dėmesio sulaukė spalio pradžioje įvykęs mero Artūro Zuoko apsilankymas Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nakvynės namuose. Po to žiniasklaida mirgėjo nuo pranešimų: „Zuokas pasiryžo išgelbėti tris benamius“.
Rodos, visos šios iniciatyvos – nuoširdus rūpinimasis benamiais siekiant bent kiek pagerinti jų padėtį. Tačiau iš esmės tai tik patvirtina visuomenėje nusistovėjusį požiūrį į benamius kaip asocialius, elgetaujančius (dažniausiai tam, kad patenkintų savo priklausomybių poreikius), nenorinčius dirbti asmenis, kuriems benamystė – pasirinktas gyvenimo būdas. Prie šios etiketės dar būtina pridėti tokius apibūdinimus kaip agresyvus, purvinas, dvokiantis ir turėsime klasikinį bomžo paveikslą, šiais deklaruojamo politinio korektiškumo laikais, įprasto vadinti dailiau – benamiu.
Tačiau pakitęs įvardijimas nepakeitė žodžio turinio ir benamio įvaizdis liko lygiai taip pat stigmatizuojantis.
Į Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ dienos centrą (įsikūrusį tame pačiame pastate, kur ir Nakvynės namai) šalia autobusų stoties, ėjau lygiai taip pat įsivaizduodamas asmenis, su kuriais netrukus turėsiu susipažinti. Juk tiek sykių gatvėje teko prasilenkti, o prasilenkus bent trumpam sustabdyti kvėpavimą, kad nejusčiau dvoko... Tiek sykių teko matyti ištiestą ranką tik ir laukiančią trūkstamos dalies eiliniam apsvaigimui. O jų kūnai visada pasako daugiau už jų žodžius ir darbus.
Man niekada nerūpėjo jų istorijos, man viskas buvo aišku iš jų veidų...
Tad prieš praverdamas benamių dienos centro duris, apie benamius žinojau tiek, kiek žino eilinis praeivis, kartkartėmis gatvėje prasilenkiantis su jais...
Iki tol niekada nepagalvojau, kokia siaura riba mus teskiria... „Ką čia daro visi šie žmonės?“ – toks buvo mano pirmasis klausimas mane lydinčiai socialinei darbuotojai, vos tik pamačiau dienos centre tą dieną susirinkusius žmones. Ji tik nusijuokė ir pasakė, kad šį klausimą užduoda beveik visi pirmą sykį čia apsilankiusieji.
Juk tiek sykių gatvėje teko prasilenkti, o prasilenkus bent trumpam sustabdyti kvėpavimą, kad nejusčiau dvoko... Tiek sykių teko matyti ištiestą ranką tik ir laukiančią trūkstamos dalies eiliniam apsvaigimui.
Neperdėsiu sakydamas, kad per penkias pirmąsias minutes griuvo visa tai, ką aš žinojau apie benamius. Sąmonėje susiformavęs įvaizdis realybėje maža ką bendra turėjo su šiais žmonėmis. Buvau lyg aklasis iš tos parabolės, liečiantis dramblio uodegą ir manantis, kad dramblys panašus į virvę. Visi tie benamiai, kuriuos nori nenori pastebi mieste dėl išskirtinės jų išvaizdos ar elgesio, yra tik mažuma. Tai, galima sakyti, radikalusis flangas, kuris tiesiog matomas, nes garsiau rėkia. Visuomenė dažniausiai benamius pažįsta kaip tokius ir tik tokius.
Tačiau yra ir kita – nematoma benamių pusė. Jie niekuo neišsiskiria iš kitų žmonių, tačiau šiandien jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl yra priversti glaustis pas pažįstamus, nakvynės namuose ar kur papuolė. Tokių nematomų benamių yra dauguma.
Kaip pasakojo centro psichologė Elžbieta Malūnavičienė, penkerius metus dirbanti su šiais žmonėmis, nėra vieno modelio, kaip tampama benamiais. „Kiekvieno žmogaus istorija unikali, todėl negali pasakyti, nedarykite šitaip, ir jūs išvengsite šios problemos. Dalis žmonių dėl įvairių aplinkybių prarado turėtus būstus, pavyzdžiui, išsiskyrė su sutuoktiniu ir nebeturėjo, kur eiti, arba buvo apgauti parduodami butą ir liko be nieko. Dalis žmonių yra iš vaikų namų, niekada ir neturėję savo namų, dalis – grįžę iš įkalinimo įstaigų. Jei kriminalinė patirtis tęsiasi ilgesnį laiką, prarandami žmogiški ryšiai, ir taip liekama gatvėje. Daliai žmonių benamystė yra jų priklausomybių pasekmė“, – pasakojo centro psichologė.
„Neišsižadėk terbos, kupros ir tiurmos“, – ataidi galvoje senolių išmintis, ir šiuos žodžius patvirtina tikrovė, atsiverianti prieš akis per šių žmonių istorijas, kurių klausausi palinkęs, kad išgirsčiau jų balsą pro rėkiantį TV.
„Niekada neįsivaizdavau, kad taip teks gyventi“, – pasakoja Marija, miela moteris iš Vilniaus rajono, jau kelis mėnesius drauge su savo vyru gyvenanti nakvynės namuose.
Būtent tokiais žodžiais prasidėjo ne viena istorija ir, jų klausantis, net nekyla mintis, kad visa tai galėtų būti netiesa ar tik saviapgaulė, mėginant mėtyti ankstesnių savo veiksmų klaidas. Taip, žinoma, neišvengta ir klaidų, nesusipratimų, kiekvieno jų istorija unikali, tačiau tai nebūtinai savigriovos per įvairias priklausomybes, nusikaltimus padarinys. Esama ir tokių istorijų, tačiau vėl, noriu pabrėžti, aš sutikau žmonių, ir didžioji jų dalis patys sąmoningai nesirinko būti benamiais. Taip nutiko, ir jie mėgina išgyventi čia ir dabar.
Dienomis jiems yra atviras dienos centras, kur visada gali gauti arbatos, kur šiltai ištiesti kojas (pamažu šąlant orams tai tampa itin svarbu), pažiūrėti televiziją, pasikalbėti su panašaus likimo žmonėmis, socialine darbuotoja ar psichologe, pasidėti daiktus, gauti reikiamos informacijos ar patarimą.
Dalis žmonių dėl įvairių aplinkybių prarado turėtus būstus, pavyzdžiui, išsiskyrė su sutuoktiniu ir nebeturėjo, kur eiti, arba buvo apgauti parduodami butą ir liko be nieko. Dalis žmonių yra iš vaikų namų, niekada ir neturėję savo namų, dalis – grįžę iš įkalinimo įstaigų.
Kiekvieną penktadienį čia vyksta susitikimai, renginiai ar filmų peržiūros. Daug ką sugalvoja socialinės darbuotojos, kad tos jų dienos neitų taip tuščiai be jokios vilties, be darbo, be realių ateities planų.
Vieną penktadienį užsukęs į dienos centrą patekau į protmūšį. Dvi komandos po kokius penkis žmones jau buvo užėmusios savo vietas ir laukė pirmųjų klausimų. Buvau priskirtas vienai iš komandų, ir netrukus prasidėjo protų mūšis. Penki raundai po dešimt klausimų. Klausimai patys įvairiausi, aprėpiantys meno, muzikos, literatūros, sporto, istorijos, mokslo, geografijos temas. Mane nustebino šių žmonių žinios, gaudymasis įvairiose srityse ir tiesiog žaismingumas, kuris lydėjo visas varžybas. Suskaičiavus rezultatus, viena komanda laimėjo prieš kitą vos keliais balais atsakiusi į daugiau nei į trisdešimt klausimų. Tu tik pamanyk, pagalvojau, jie žino, kokia Lietuvos krepšinio rinktinės gydytojo pavardė, kokia valiuta Indijoje, kas nupiešė „Šauksmą“ ar sukūrė „Velnio nuotaką“...
Kaip pasakojo socialinė darbuotoja Sigita Urbonaitė, „Benamystės sąvoka šiandien yra gerokai išsiplėtusi ir į ją telpa ne vien tik girtas, purvinas žmogus miegantis gatvėje. Žmonės savęs benamiais nelaiko tol, kol tikrąja to žodžio prasme neatsiduria gatvėje. Jei gyveni pas pažįstamus, jei priglaudžia nakvynės namai, žmogus galvoja, kad jis nėra benamis, nors realiai jo situacija ir yra benamio situacija. Jei tik yra galimybė, niekas neskuba kreiptis pagalbos į nakvynės namus ar dienos centrą.“
Kadangi visuomenėje benamių stigma išties yra didelė, niekas nenori būti priskirtas šiai grupei. Dažnai ir patys žmonės nepripažįsta realios savo situacijos ir, nors gyvena nakvynės namuose, tačiau netapatina savęs su kitais panašaus likimo žmonėmis. Aš ne toks kaip jie – tai dažnai pasitaikantis požiūris. Pasak psichologės E.Malūnavičienės, būtent su tokiu požiūriu ir yra sunkiausia dirbti.
Tarp pačių benamių yra pasiskirstymai grupelėmis, todėl mažai čia tarpusavio pasitikėjimo. Ne kartą ir man klausantis jų istorijų būdavo žvilgčiojama pro petį, kad kas, kam nereikia, neišgirstų, o kalbėjimas apie asmeninius dalykus pašnibždom – normalus dalykas. Jei pasakoja apie konkretų žmogų, gink Dieve, negali atsisukti pasižiūrėti, nes supras, kad kalbatės apie jį.
Tad viena problema – totalus benamio žmogaus atskyrimas nuo visuomenės ir atsidūrimas visiškame pakraštyje, nuošalėje. Tačiau dar baisiau jų vidinė tremtis, kai liekama visiškai vienas, be kito žmogaus, be artimojo, be pagalbos rankos. Maža to, liekama aiškiai suvokiant, kad visuomenės akyse priklausai vienai žemiausiai savo verte žmonių grupei...
Socialinė darbuotoja Sandra Stanytė sako, kad visuomenėje įprasta manyti, jog benamystė – konkretaus žmogaus ir tik jo problema. „Benamystė nėra tik gyvenimo būdas. Išimtinais atvejais – taip, tačiau tai jokia taisyklė. Kai į šių žmonių situaciją žiūrima lyg iš šalies, nebandant suprasti to priežasčių, tuomet išties benamystės problema lieka uždara ir tampa visuomenės užribiu. Tačiau kai bendrauji su šiais žmonėmis, klausai jų istorijų, tada matai, kad jų kelyje buvo tam tikrų aplinkybių bei situacijų, pakreipusių gyvenimą benamystės link.“
Tokiu atveju benamystė tampa prisitaikymu prie esamos situacijos, o socialinių įgūdžių stoka, menkas išsilavinimas, ilgalaikis darbo neturėjimas, namų, artimų žmogiškųjų ryšių praradimas bei kitos aplinkybės tiesiog įsuka į uždarą ratą, iš kurio vis sunkiau išlipti.
Anot S.Urbonaitės, kai žmogus priimamas gyventi į nakvynės namus, iškart ieškoma ir būdų, kaip greičiau jam iš čia išeiti, nes nakvynės namai – ne vieta ilgalaikiam gyvenimui.
Benamystė nėra tik gyvenimo būdas. Išimtinais atvejais – taip, tačiau tai jokia taisyklė.
„Mes esame tam, kad žmogus ateitų čia, kai neturi daugiau kur dėtis, tačiau buvimas čia yra ribotas, sąlygos ne tokios jau ir geros, gyventi reikia su septyniais kitais žmonėmis. Mūsų taisyklės griežtos – išeiti kasdien privaloma (žinoma, esama ir išskirtinių atvejų) iki 8 val. ryto, sugrįžti nuo 19.30 val. iki 22 val., jokio alkoholio ar svaigalų vartojimo, privalu laikytis tvarkos ir t. t. Tokia įstaiga nėra natūrali, todėl sąmoningai sukurtos taisyklės, kad nepriprastum prie gero ir patogaus gyvenimo, kai viskuo aprūpintas ir patenkintas tuo, kaip yra, o bandytum tvarkytis savo gyvenimą pats. Tai tik laikinas prieglobstis kol žmogus atsistos ant savo kojų“, – pasakojo S.Urbonaitė.
Pasak psichologės E.Malūnavičienės, sunkiausia padėti tiems, kurie turi ilgalaikę gyvenimo gatvėje patirtį. „Carito“ nakvynės namuose esama žmonių, kurie dešimt ar net dar daugiau metų gyveno gatvėje.
„Vilniuje yra ketveri nakvynės namai. Jei vienuose nakvynės namuose yra terminuotas gyvenimo laikas, tuomet jie migruoja per kelias vietas. Iš to išeiti labai sudėtinga, nes vienija draugai ir pažįstami, aplinka ir įpročiai gyventi būtent taip. Benamis, kaip visi žmonės, bijo pokyčių. Pokytį lydi nežinomybė – nežinai, kaip pasiseks bus geriau ar blogiau. Benamio žmogaus socialiniai ryšiai dažniausiai yra labai riboti ir silpni, dažniausiai jis bendrauja su tokiais pat, kaip ir jis. Todėl jų bendravimas remiasi ne bičiulyste, artimu ryšiu, o taip susiklosčiusiomis aplinkybėmis“, – savo patirtimi dalijosi psichologė.
Pasak „Carito“ dienos centro socialinių darbuotojų, net ir tuo atveju, kai žmogus susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą ne nakvynės namuose, pavyzdžiui, nuomodamasis būstą, net tada nėra garantijų, kad jis nesugrįš atgal. Paradoksalu, tačiau žmogus išmoksta išgyventi benamystės sąlygomis, tačiau retai kada pavyksta išgyventi, įsitvirtinti visuomenėje.
Nakvynės namuose susiformuoja tam tikri elgesio modeliai ir žmogus jau žino kaip ir kur reikia elgtis, ką ir kada daryti, jis priima taisykles, su kuriomis susigyvena, ir tai tampa jo realybe. Realybe, kurią jis pažįsta. Išmokstama išgyventi aplinkoje, kurioje galioja vienokios taisyklės, bet jos nieko vertos kitoje aplinkoje. Jei nėra kitų socialinių ryšių, kaip tik su panašaus likimo žmonėmis ar socialiniais darbuotojais, tuomet išėjimas iš nakvynės namų tampa iššūkiu ne todėl, kad čia patogu ir jauku gyventi (šis mitas griūva pasivaikščiojus po nakvynės namus), tačiau dėl baimės prarasti ir šią tikrovę, šias pažintis, šį, nors ir labai trapų, vis dėlto, saugumą.
„Nuolatinės nesėkmės išprovokuoja itin žemą benamystę patyrusių žmonių savivertės jausmą, – pasakojo psichologė E.Malūnavičienė. – Tai dažniausiai susiję su ilgalaikiu materialinės atramos nebuvimu. Nuolatinė įtampa ir nerimas dėl pinigų, maisto, pastogės stipriai paveikia jų mąstymą bei psichologiją.“
Nuolatinės nesėkmės išprovokuoja itin žemą benamystę patyrusių žmonių savivertės jausmą.
Sakoma, kuo greičiau pasieksi dugną, tuo greičiau galėsi atsispirti ir kilti aukštyn. Tačiau šiuo atveju viskas yra gerokai sudėtingiau. Anot psichologės, „dažniausiai dugnas yra labai dumblotas, lyg ir yra jis po kojomis, bet tai nėra tvirta atspirtis. Būtent todėl labai svarbus yra specialistų pagalba padedant atrasti tą dugną ir atsispirti, nes savo jėgomis tai padaryti itin sunku.“
Žinoma, pilna ir tokių atvejų, kai pats žmogus nenori sau padėti, nedaro nieko, kad keistų savo situaciją, nežengia to pirmojo žingsnio kitokio gyvenimo link. Priežasčių vėlgi čia gali būti begalės. Tačiau, anot psichologės, svarbu padėti žmogui atrasti savo paties ego, atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti.
„Aš jiems vis kartoju, kol nepamilsi savęs pats, niekas kitas tavęs nepamils. O tos meilės juose dažniausiai tėra likučiai. Pasistengti kažką pozityvaus padaryti dėl savęs – tai itin svarbu jiems. Tai maži ženklai, jie veik nepastebimi, tačiau rodantys, kad augimas vyksta. Tai man ir yra laimingos istorijos pradžia...“ – kalbėjo E.Malūnavičienė.
Eidamas iš „Carito“ nakvynės namų galvojau, kad išties nežinojimas gimdo nesusipratimų bei klišių, kurios stigmatizuoja nepažįstamus žmones bei jų grupes ir tokiu būdu iškreipia pasaulio vaizdą.
Benamystės problemos neišspręs daugiau nakvynės namų ar dienos centrų, daugiau labdaros valgyklų ar geriau veikianti socialinės paramos sistema. Šiandien visuomenėje vis labiau įsitvirtina požiūris, kad yra tam tikros pagalbos institucijos, kurios ir privalo atlikti savo darbą. Tokiu būdu visiškai ištrinama asmeninė atsakomybė bei pareiga – žmogiška būtinybė ištiesti pagalbos ranką, pasidalyti, išklausyti ar bent pasakyti „labas“. Nieko daugiau ir nereikia, tik paprasčiausio geranoriškumo. Tuomet ir tik tuomet gali pamėginti suprasti.
Kam to reikia?
Nes visi mes sėdime vienoje prakiurusioje valtyje...
