Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniame padalinyje dirbantis L.Kavaliauskas istorija dvelkiantį savo kabinetą mielai aprodo ir su entuziazmu pradeda pasakoti apie savo radinius. Pasakoja pakilia nuotaika, su humoro doze, intrigomis, asmeniniais potyriais. Netgi atrodo paprasto stiklo ar indo šukė čia tampa neįkainojamu mūsų krašto istoriniu puslapiu. Kiekvienas daiktas čia yra ypatingas ir daugelis ištyrinėtas iki smulkiausių detalių.
Tyrinėjimai tarp suodžių
Paveldosaugininkas ir istorikas ypač vertina naujausius savo radinius iš Smiltynės. Nors didysis 2006 metų Smiltynės gaisras buvo skaudus įvykis šaliai, tačiau, iš kitos pusės, jis atnešė ir didžiulio peno istorijos labui. Vėliau, kai buvo valomi didžiuliai išdegusio miško plotai, čia užsuko ir L.Kavaliauskas. Tai, ką jis rado, atskleidė daug naujų faktų apie karo laikmetį.
„Nors tik keli šimtai metrų, tačiau radiniai visiškai skiriasi. Vermachto kariai turėjo tik kelis savo firminius indus, kavą ir arbatą gėrė iš tų pačių puodelių. Tuo tarpu jūrininkai turėjo ištisus servisus – kavą ir arbatą gėrė iš skirtingų puodelių, turėjo savo sriubines, salotines. Galima sakyti, kad gan prabangiai buvo įsikūrę“, – juokavo L.Kavaliauskas.
Paveldosaugininkas įvairiausius daiktus Smiltynėje rankliojo apie pusmetį. Jis juokėsi prisimindamas, kaip vis lakstė į marias apsiprausti suodžius. Jis nenorėjo visas juodas gąsdinti žmonių besikeliančių keltu per marias.
Iš gaisravietės L.Kavaliauskas parsinešė daugybę paprastam žmogui atrodančių nevertingų daiktų. Tačiau jie pasakoja apie tai, iš kokių indų valgė vokiečių kareiviai, kokį vyną gėrė, kokia dantų pasta valė dantis ir panašiai.
Tarp karių – prabanga
Smiltynės teritorijoje, anot pašnekovo, buvo įrengtos baterijos. Jos buvo skirtos apsaugoti miesto prieigoms nuo priešų. Čia budėdavo vokiečių kariai. Pagal radinius paveldosaugininkas mano, kad pajūrio baterijose buvo vokiečių jūreiviai, o už 200-300 metrų buvusiose apkasuose budėjo sausumos dalis, kuri dar yra vadinama Vermachto kariais.
„Nors tik keli šimtai metrų, tačiau radiniai visiškai skiriasi. Vermachto kariai turėjo tik kelis savo firminius indus, kavą ir arbatą gėrė iš tų pačių puodelių. Tuo tarpu jūrininkai turėjo ištisus servisus – kavą ir arbatą gėrė iš skirtingų puodelių, turėjo savo sriubines, salotines. Galima sakyti, kad gan prabangiai buvo įsikūrę“, – juokavo L.Kavaliauskas.
Nuo kremukų iki butelio vyno
Smiltynėje L.Kavaliauskas taip pat rado dantų pastos, įvairiausių kremukų. „Kadangi buvo labai šalta žiema, turbūt vokiečiai rūpinosi savo sveikata. Spėju, kad kremai yra vyriškių. Nors yra įtarimų, kad ne, nes radau ir skaistalus veidui. Jis galėjo priklausyti kokiai mergaitei, kadangi karo stovykla čia buvo gana ilgą laiką. Bet vėl, ką gali žinoti – gal ir kareivis norėjo pasipuikuoti pasitepęs skaistalais“, – vėl juokavo paveldosaugininkas.
Kitas įdomus radinys – tubelė lydyto sūrio. Vėliau L.Kavaliauskas rado ir reklamą šio sūrelio bei vieno sovietų kario užrašytus prisiminimus. Pagal juos, vyrukas tris dienas buvo pasimetęs nuo savo dalinio ir nepaprastai išalkęs. Jis rado vokiečio lavoną, pasirausęs aptiko tūbelę. Ištraukęs suprato, kad tai dieviško skonio lydytas sūrelis.
Bekalbant L.Kavaliauskas pasisuko link spintos ir iš ten ištraukė butelį vyno. Jis – taip pat radinys iš Smiltynės. Vyno butelį aptiko paviršiuje. Jei jis būtų buvęs po žeme, vynas būtų tikęs gerti. Tačiau jo kamštis buvo apiręs ir gėrimas gali būti pavirtęs į actą. Paveldosaugininkas greit užkonservavo butelį. Jis juokavo, kad kilo pagundų paraugauti iš karo likusio vyno. Ne vienas svečias taip pat klausė, negi nepavaišins tokiu vynu? „Bet vynas tikrai nėra tinkamas gerti. Tai labiau istorinis reliktas“, – įsitikinęs L.Kavaliauskas.
Tyrinėja slėptuves
Kita L.Kavaliausko aistra – iš Antrojo pasaulinio karo likusių slėptuvių tyrinėjimas. Anot jo, Klaipėdoje mažiausiai jų yra 17. Tuneliai buvo skirti žmonėms pasislėpti nuo bombardavimo. Paveldosaugininkas prisiminė juokingą nuotykį, lankydamasis vienoje iš slėptuvių. Po Bangų gatvės keliu eina 24 metrų ilgio slėptuvė. „Įėjus į vidų galima girdėti, kaip automobiliai gaudžia. Tačiau vieta yra mėgstama benamių. Kai pirmą kartą įėjau, žybtelėjau prožektoriumi ir vidury tunelio pamačiau kaip valkatos mojuoja. Aplink pilna šiukšlių, o jų trijulė įsitaisiusi ant akinamo baltumo patalynės“, – juokėsi L.Kavaliauskas.
Tyrinėtojas neabejoja, kad slėptuvių Klaipėdoje yra kur kas daugiau nei iki šiol atrado. „Ką radau – viską bandau apibendrinti, sudėti į „popierių“. Įdomiausia tyrinėti tai, kas mažiausiai žinoma. Slėptuvių niekas netyrinėjo“, – pasakojo L.Kavaliauskas.
Pradėjo nuo akmens amžiaus
Paveldosaugininkas šiuo metu daugiausiai domisi Antruoju pasauliniu karu. Tačiau viskas prasidėjo nuo akmens amžiaus tyrinėjimų. Kai L.Kavaliauskui buvo 14 metų, mama jam padovanojo knygą apie akmens amžių Lietuvoje. Ir sykį jis Dzūkijoje senelių bulvių laukuose aptiko akmens amžiaus skeltuką – tokį kokį matė mamos dovanotoje knygoje. Taip vaikinas užsidegė aistra tyrinėti istorinį palikimą. Vėliau jis aptiko ne vieną akmens amžiaus stovyklavietę, prirankiojo tūkstančius šio laikmečio įrankių – strėlės antgalių, gremžtukų ir panašiai. Daug jų atidavė muziejui. Tačiau kelis prisiminimui pasiliko ir sau.
