Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Mahiras Gamzajevas: nesiėmę veiksmų, galime pralaimėti kaip 1939–1940 metais

Anot Mahiro Gamzajevo, svarbiausias Lietuvos valstybės indėlis bendraujant su tautinėmis mažumomis turi būti dėmesys joms.
Asmeninio archyvo nuotr. / Anot Mahiro Gamzajevo, svarbiausias Lietuvos valstybės indėlis bendraujant su tautinėmis mažumomis turi būti dėmesys joms.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Valstybėje gyvenančios tautinės mažumos turi žengti pirmąjį žingsnį, kad jų integracija būtų sklandi, įsitikinęs Tautinių bendrijų tarybos (TBT) pirmininkas, azerbaidžaniečių tautybės Lietuvos gyventojas ir mylėtojas Mahiras Gamzajevas. Tačiau pašnekovas perspėja, kad valstybė privalo rodyti pakankamą dėmesį tautinėms mažumoms, kitaip gali prarasti joms įtaką.

„Pilkoji zona niekada tuščia nebūna, žaibiškai atsiranda noras ją užpildyti. Šiuo metu tam tikra prasme vyksta tos pilkos zonos užpildymo procesas ir užpildymo šaltiniai, deja, yra už Lietuvos ribų“, – pastebi visuomeninkas.

Anot M.Gamzajevo, mūsų šalyje aktyviai veikia rusiškos organizacijos, kurių tikslas – ne populiarinti šios šalies kultūrą, bet diegti imperinę ideologiją. 

„Jeigu artimiausiu metu nedarysime staigių pakeitimų ir nežengsime konstruktyvių žingsnių, pilietinės visuomenės atžvilgiu galime labai žiauriai pralaimėti – kaip 1939–1940 metais“,  – pabrėžia šiemet įsteigimo dvidešimtmetį švenčiančios TBT vadovas.

– Esate filologas, išvertėte į azerbaidžaniečių kalbą lietuvių autorių kūrinių, tarp jų – ir neseniai mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus eilių. Ar užsieniečiui sunku išmokti lietuvių kalbą?

– Žiūrint kam. Man nebuvo labai sunku. Galbūt padėjo tai, kad man patiko ši kalba, jos skambesys, senumas, didieji ja rašę kūrėjai. Tačiau viskas priklauso nuo individo. Pragmatiškai žiūrint, išmokti svetimą kalbą nėra lengva, ypač jeigu tavo gimtoji kalba – iš kitos kalbų grupės. Šiuo atveju aš, tiurkų kalbų grupių atstovas, mokiausi indoeuropiečių kalbos.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje yra tautinių mažumų gyventojų, kurie gyvena čia 30, 40, 50 metų ir nemoka, nekalba lietuviškai?

Ne paslaptis, kad yra jėgų, kurios tebelaiko ir Latviją, ir Estiją, ir Lietuvą didžiosios imperijos dalimi.– Jeigu jie gyvena čia, jie turi žengti pirmą žingsnį į šios šalies kultūrą. Jeigu žmogus save laiko normaliu valstybės gyventoju, piliečiu, jam turėtų būti ne tik įdomu, bet ir privalu mokėti to krašto kalbą, išmanyti titulinės nacijos, šiuo atveju – lietuvių, istoriją, papročius, apeigas, pasaulėžiūrą ir t. t. Tai svarbu, kad kitos kalbos ir kultūros erdvėje nesijaustum svetimas. Yra dalykų, kuriuos galima suprasti tik originalo kalba. Jeigu žmonės, kurie gyvena čia 30, 40, 50 metų, nemoka lietuviškai, manau, kad tai susiję ne su jų gebėjimais mokytis kalbų. Dalis tų lietuviškai nekalbančių gyventojų žiūri į šitą žemę kaip į pereinamąjį koridorių, nelaiko jos savo valstybe, todėl iškyla siena tarp jų ir lietuvių. Manau, kad jie dar nėra atitolę nuo bambagyslės, gyvena praeitimi. Čia netinka anais laikais skambėjusios dainos žodžiai: „Mano adresas – nei gatvė, nei namas, o Sovietų Sąjunga.“ Tai yra 50 metų sovietinės okupacijos liekanos. 

– Minite sovietinės okupacijos liekanas. Ar jas savyje saugo patys žmonės, ar jos puoselėjamos ir iš išorės?

– Yra ir vidinių, ir išorinių veiksnių. Pavyzdžiui, kai kurie sako, esą paskaičius A.Puškiną, M.Cvetajevą ar N.Karamziną Lietuvoje nėra ko skaityti. Tačiau yra kitas svarbus faktorius. Ne paslaptis, kad yra jėgų, kurios tebelaiko ir Latviją, ir Estiją, ir Lietuvą didžiosios imperijos dalimi. Jos siunčia signalus, nuolat indikuoja, kad istoriškai žiūrint šių šalių nepriklausomybė yra laikinas laikotarpis, kad ji, išskyrus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystės istoriją, ilgai netrunka. 

– Kartais mūsų viešojoje erdvėje nuogąstaujama, kad Lietuvoje įsigalėjusi Rusijos popkultūra, eterį uzurpuoja televizijos kanalai, transliuojantys rusų kalba. Ar įžvelgiate pavojų?

– Turime pripažinti, kad esame globalizacijos proceso dalyviai. Neįmanoma užtvenkti informacijos srauto – turiu omenyje ne tik rusų, bet ir vakariečių  „popsą“. Kultūra yra nuolat pasipildantis ir savo turinį keičiantis indas. Nereikalingų dalykų kultūra – turiu omenyje ne pop, o tikrąją kultūrą – nepripažįsta. Ji priima tik tas dalis, kurios jai yra priimtinos, ir perduoda tik tai, kas priimtina priimančiai šaliai. Taigi didelio pavojaus čia nematau. Tačiau vieną dalyką galėčiau pastebėti: Lietuvoje veikia tam tikros žiniasklaidos priemonės rusų kalba, kurioms kultūra toli gražu nėra pagrindinis rūpestis.

Esminis jų siekis – ideologinė invazija į žmonių smegenis, pasaulėžiūrą. Šiandien ideologinis priešas į mūsų valstybę neatvažiuoja tankais ir šarvuočiais, jis jau yra čia, kalbasi su mumis, pila savo ideologiją mums važiuojant mikroaubusais, apsiperkant prekybos centruose ar dalyvaujant renginiuose. Kai kurios šios politinio spaudimo, smegenų plovimo priemonės tiesiogiai finansuojamos valstybių kaimynių specialiųjų tarnybų arba kitų struktūrų ir veikia kaip jų tribūnos Lietuvoje. Šios žiniasklaidos priemonės dažniausiai prastai perkamos, kai kurie laikraščiai primena tarybinės armijos sienlaikraščius. Bet jie tebegyvuoja, nes gauna finansines injekcijas. Jie reikalingi ne Lietuvos žmonėms, o savo steigėjams. Šito neturime teisės pamiršti ir gaila, kai kartais lietuviška žiniasklaida, neįvertindama kritiškai, perteikia savo skaitytojams tai, kas spausdinama minėtuose leidiniuose.

– Užsiminėte apie abejonių keliantį finansavimą. Gal galite įvardyti konkrečių pavyzdžių?

Šiandien ideologinis priešas į mūsų valstybę neatvažiuoja tankais ir šarvuočiais, jis jau yra čia, kalbasi su mumis, pila savo ideologiją mums važiuojant mikroaubusais, apsiperkant prekybos centruose ar dalyvaujant renginiuose.– Tai sakydamas turiu omenyje atitinkamų Lietuvos tarnybų vadovų ar atstovų pasisakymus. Pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas yra sakęs, kad Rusijos diplomatai Lietuvoje kartais užsimiršta, kur yra. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas yra užsiminęs apie svetimų jėgų ir struktūrų siekį dalyvauti sprendžiant mūsų tautinių mažumų problemas. Galiu kalbėti konkrečiai. Pernai birželį Klaipėdoje vyko Rusijos tėvynainių koordinacinės tarybos Lietuvoje pirmoji konferencija. Ta struktūra Lietuvoje nėra ir negali būti oficialiai registruota, nes jos tikslai ir uždaviniai prieštarauja Lietuvos įstatymams ir Konstitucijai. Tačiau tai nesutrukdė surengti konferencijos Klaipėdoje. Renginį globojo ir finansavo Rusijos ambasada Lietuvoje. Dalyvavo ir laimino pats ambasadorius, atvyko Rusijos užsienio reikalų ministerijos darbui su tėvynainiais skirto departamento vadovybė, pasirodė ir vietos politikieriai. Iš pirmo žvilgsnio nieko blogo: susirinko Lietuvos rusai ir analizavo sukauptą patirtį, esamą padėtį. Tačiau pažiūrėkime į priimtus dokumentus. Juose konferencijos dalyviai nepripažįsta, kad Lietuva 1940 metais buvo okupuota ir aneksuota Molotovo ir Ribentropo pakto pagrindais. Esą Lietuva pati įstojo į Sovietų Sąjungą. Smerkiamas Seimo priimtas įstatymas, sulyginantis svastikas su tarybine atributika. Ir taip toliau. Ten ir aš buvau labai aršiai kritikuojamas, reikalauta pašalinti mane iš TBT vadovo pareigų. Taigi svetimos jėgos kišasi į Lietuvos vidaus reikalus. Steigiamos visokios pseudoorganizacijos su įvariomis iškabomis, kurios gauna finansavimą ne tik iš Rusijos ambasados, bet ir iš užsienio. Jų tikslas – įsilieti į Lietuvoje normaliai veikiančias stambesnes organizacijas, sąjungas ir įgyvendinti savo užsakovų, finansuotojų arba politinių partijų ideologines nuostatas bei uždavinius, paversti šias struktūras savo įrankiais. 

Beje, Rusijos tėvynainių koordinacinė taryba formavosi Rusijoje dar 1992–1994 metais. Jos atstovai panoro steigti filialus ir kitur: Baltijos valstybėse, Ukrainoje. Tuomet normaliai mąstantys vietos rusai, Lietuvos piliečiai, priešinosi tokio filialo steigimui, nes tarybos įstatuose buvo parašyta, kad Rusijos tėvynainiai siekia atkurti šiuolaikinį variantą tų nacijų visuomeninių santykių ir dvasinių principų, kurie, jų žodžiais tariant, buvo sužlugdyti per XX amžiaus riaušes. Įstatuose įrašyta, kad Rusija netelpa šiandieninėse savo sienose, taigi iškeliamas tikslas grąžinti imperiją. Ilgą laiką ta struktūra negalėjo veikti Lietuvoje, tačiau pastaruoju laikotarpiu įvyko lūžis. De facto ji jau čia.

– Kodėl taip susiklostė?

Jonas Paulius II paragino Lietuvos lenkus būti vertingais savo valstybės piliečiais lenkais ir priminė, jog jų valstybė – Lietuva. Norėčiau, kad ir Lenkijos, ir Lietuvos politikai nepamirštų šių gražių žodžių.– Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir NATO stebime tam tikrą pilietinės visuomenės formavimosi lėtėjimą. Bendruomenės aktyvumas silpsta, jaučiamas tam tikras sąstingis. Asmeniškai aš didžiausiu praradimu laikau tai, kad Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo, deja, galutinai nesubrendo atvira pilietinė visuomenė. Išryškėjo ksenofobijos ir tautinio nepakantumo požymių. Mums nepavyko išlaikyti visų čia gyvenančių tautų bendrystės ir atsakomybės jausmo, kuris atgimimo metais įkvėpė ir suteikė jėgų visai Lietuvai.

Manau, ir politikai turi prisiimti atsakomybę dėl susidariusios situacijos. Pavyzdžiui, Vyriausybė 2009 metais likvidavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, jo funkcijas perleido kitoms institucijoms. Turint omenyje Lietuvos geografinę, geopolitinę padėtį ir vis labiau globalėjantį pasaulį, didėjančią tarptautinę migraciją, tai buvo politiškai klaidingas sprendimas. Mūsų įsitikinimu, tautinių mažumų reikalais ir valstybės etnine politika turi rūpintis atskira valstybės institucija. Sumenkusį Lietuvos rūpinimąsi kitataučiais mato atitinkamos kitos šalies organizacijos ir struktūros. Pilkoji zona niekada tuščia nebūna, žaibiškai atsiranda noras ją užpildyti. Šiuo metu tam tikra prasme vyksta tos pilkosios zonos užpildymo procesas ir užpildymo šaltiniai, deja, yra už Lietuvos ribų.

– Taigi mes pralaimime?

– Dar ne. Tačiau jeigu artimiausiu metu nedarysime staigių pakeitimų ir nežengsime konstruktyvių žingsnių, pilietinės visuomenės atžvilgiu galime labai žiauriai pralaimėti – kaip 1939–1940 metais.

– Kokią pagrindinę žinutę Lietuvos valstybė turėtų siųsti čia gyvenančioms tautinėms mažumoms?

– Finansai nėra pagrindinis dalykas. Svarbiausias yra dėmesys, dialogas, ryšys. Mes suprantame, kad dabar yra sunkmetis, ir nereikalaujame šiltnamio sąlygų. Dalijamės sunkumais su visais Lietuvos žmonėmis. Tačiau dėmesys ir dialogas būtini. Tiesa, negaliu tvirtinti, kad pastaruoju laikotarpiu jis nerodomas – tautinių mažumų balsas buvo išgirstas ir prezidentės, ir Seimo pirmininkės, ir premjero lygmeniu. Dialogas yra. Bet tą kartelę reikia išlaikyti.

– Ką manote apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, kuriuos kaitina požiūris į lenkų mažumos Lietuvoje situaciją?

Visi turime suprasti, kad esame didelio laivo, kurio vardas Lietuva, bendrakeleiviai, ir jokiu būdu niekas Lietuvoje – nei titulinė nacija, nei tautinės bendrijos – savo neapgalvotais žingsniais neturi teisės išsiūbuoti šio laivo.– Šie dalykai nebuvo svarstomi TBT ir aš nesu įgaliotas pateikti jos poziciją. Bet, mano nuomone, negerai, kad viena iš pagrindinių Lietuvos etninių grupių yra įtraukta į užsienio politiką. Lietuviai ir lenkai yra vienos šeimos nariai, juos sieja bendra religija, istorija, tradicijos, strateginiai tikslai, narystė euroatlantinėse struktūrose. Tikiu, kad abi tautos dialogo būdu išspręs kilusias problemas, nes joms netrūksta išminties. O politikams reikia nustoti dėl politinių tikslų ir ambicijų naudoti etnines mažumas. Geriau rūpintis etnokultūros saugojimu. 1993 metais viešėdamas Vilniuje popiežius Jonas Paulius II paragino Lietuvos lenkus būti vertingais savo valstybės piliečiais lenkais ir priminė, jog jų valstybė – Lietuva. Norėčiau, kad  ir Lenkijos, ir Lietuvos politikai nepamirštų šių gražių žodžių.

– Grįžtame prie mūsų pokalbio pradžios. Kas šiuo atveju turėtų žengti pirmą žingsnį?

– Aš turiu asmeninį atsakymą, tačiau žinau, kad Lietuvoje yra etninių grupių, kurios mano kitaip. Manau, pirmą žingsnį turi žengti ne titulinė nacija, nes ji gyvena savo parapijoje, savo namuose, savo istorinėse žemėse. Bet matydami, kad kitataučiai ar etninės bendrijos nori integruotis į jų valstybės gyvenimą, įeiti į jų etnokultūros erdvę, lietuviai turi būti tolerantiški ir sudaryti tinkamas sąlygas. Kitaip tariant, lietuvių tauta privalo elgtis taip, kad ji visada būtų matoma, prieinama, o tautinės mažumos turi neužsidaryti, kad titulinė nacija jas matytų ir galėtų prieiti. Aš turiu omenyje kultūrinį dialogą. Vis dėlto didelė dalis kaltės dėl situacijos Vilniaus krašte tenka politikams, šiuo atveju – Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nariams, kurie daugelį metų niekaip nenori patvirtinti šio krašto detalių planavimo žemėlapių ir daugybės kitų reikalų, dėl kurių atsirado problemų, susijusių su žemių grąžinimu.

Visi turime suprasti, kad esame didelio laivo, kurio vardas Lietuva, bendrakeleiviai. Šio laivo kapitonas yra titulinė nacija – lietuviai. Patinka tai ar nepatinka, mes galime tiktai dialogu patarti, kokiu kursu turi judėti tas laivas. Tačiau esame bendrakeleiviai, ir jokiu būdu niekas Lietuvoje – nei titulinė nacija, nei tautinės bendrijos – neapgalvotais žingsniais neturi teisės išsiūbuoti šio laivo. Aš esu prieš tai, nes man tas laivas ir iš toli, ir iš arti labai gražus.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min