Tyrimas: Lietuvoje nepakankamai saugomi gyventojai, pranešę apie korupcinius veiksmus

"Dėl nepakankamos apsaugos apie nusikaltimus nebūna pranešama", – "Transparency International' išplatintame pranešime cituojamas organizacijos direktorius Europai ir Centrinei Azijai Miklosas Marschallas.

Jo teigimu, tam, kad asmenys praneštų apie pažeidimus, turi būti užtikrinta apsauga nuo galimų darbovietės atsakomųjų veiksmų. Be to, reikalingi efektyvūs mechanizmai, užtikrinantys gautų pranešimų tyrimą.

Tuo metu Lietuvoje, remiantis tyrimu, šių mechanizmų trūksta.

Šiuo metu "Transparency International" Lietuvos skyrius, kaip ir patariama rekomendacijose, rengia Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą, kuris, tikimasi, bus užregistruotas pavasario Seimo sesijoje.

"Pranešėjo sampratos Lietuvos teisėje nėra", – BNS sakė Pranešėjų apsaugos įstatymo, turėsiančio apsaugoti asmenis, pranešusius apie darbovietės neteisėtas veikas, projekto koordinatorė Neringa Mickevičiūtė.

Pasak jos, pranešėjus kai kuriais atvejais galima ginti vadovaujantis Darbo kodeksu, taip pat Valstybės tarnybos įstatymu, Operatyvinės veiklos įstatymu, tačiau "bendrai apsaugos jiems nėra".

N.Mickevičiūtė sutinka, kad įstatymas nuo nusikalstamų veikų neapsaugos, bet jis bent perkels pareigą nuo darbuotojo darbdaviui, t.y. darbdavys turės įrodyti, kad atleidimo atveju pranešėją atleido ne dėl jo pranešimo.

Organizacijos "Transparency International" parengtoje ataskaitoje taip pat pabrėžiamas ir prieštaringas požiūris į žmones, pranešusius apie tarnybinius nusižengimus.

Šios nuostatos, anot tyrimo, paveldėtos iš sovietinių laikų ir asocijuojasi su išdavimu ar skundimu. O tai ne tik sulaiko žmones nuo korupcinių veiksmų atskleidimo, bet ir apskritai trukdo kovoti su korupcija.

Tačiau, anot N.Mickevičiūtės, Lietuvoje visuomenės nuotaikos keičiasi.

"2008 metų atlikome visuomenės nuomonės tyrimą. Žmonių klausta, kaip jie vertina pranešėjus – 85 proc. atsakė, kad juos laiko pilietiškais ir drąsiais žmonėmis", – BNS teigė N.Mickevičiūtė.

Ataskaitoje taip pat konstatuojama, jog Lietuvos institucijose galimybė pranešti sudaryta, tačiau ja naudojasi nedaugelis.

"Mes identifikavome 51 instituciją, kuri turi vadinamąją karštąją arba pagalbos liniją, bet institucijos nedaro skirtumo tarp skirtingų tipų linijų. Karštoji linija, kurią naudoti būtų galima tik pranešinėjant, visiškai nesiskiria nuo pagalbos linijos, kuria žmonės skambina ir prašo informacijos", – sakė N.Mickevičiūtė.

Tyrimas buvo atliktas 10 Europos valstybių: Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Vengrijoje, Airijoje, Italijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rumunijoje ir Slovakijoje.