Laimėtas socialinis Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas projektas leidžia tobulėti teatro solistams, chorui, orkestrui, baleto šokėjams.
Baleto šokėjai sekmadienį 17 val. žiūrovams pristatys naują flamenko programą „Flamenko improvizacijos“, kurią parengė kolegas šio šokio mokiusi viena vedančiųjų teatro šokėjų Beata Molytė–Kulikauskienė.
Dar vaikystėje susižavėjusi televizoriaus ekrane matytomis flamenko šokėjomis, jų puošniais apdarais, kūno plastika, ritmu, kraują kaitinančia muzika, Beata atkakliai siekė pati to išmokti. „Reikėjo daug dirbti. Ieškojau metodinės medžiagos, dalyvavau seminaruose. Dabar, šokdama pati, po kurio laiko pajuntu, kad jau išsisėmiau, tuomet vėl gi ieškau privačių pamokų. Flamenko išmokimo kelias ilgas, reikia daug kantrybės“, –neslepia šokėja.
Kelias savaites dirbusi su kolegomis B. Molytė–Kulikauskienė žada aistringą, nepamirštamą reginį, tačiau ir paaiškina, kad flamenko šokančiam šokėjui reikalinga didelė kūno koordinacija, gera klausa. Tik išmokus šio šokio abėcėlę galima įsijausti, nes į flamenko sudėtas visas žmogaus gyvenimas, jausmų galybė, kurioje persipina meilė, aistra, neapykanta, kerštas ir kita.
Anot Beatos, šiuolaikinei choreografijai flamenko itin patrauklus, nes jame yra daug įvairios ritmikos – plojimų, beldimų, kastanječių pliaukšėjimo, taip pat temperamentingos muzikos. O šis šokis kelią į gyvenimą skynėsi pogrindyje. Žodis "flamenko" kildinamas iš lotynų kalbos žodžio "flama" (ugnis), bet arčiausiai tiesos tikriausiai yra ispaniška žodžio „felag mengu“ reikšmė: "klajojantis valstietis". Taip buvo apibūdinami ispanų musulmonai, bėgę nuo inkvizicijos ir prisijungę prie čigonų. Viduramžiais čigonai buvo persekiojami, todėl flamenko laikomas paslaptingu, dramatišku, fatališku šokiu.
Klajokliai romai į šį šokį sudėjo tai, ką keliaudami iš krašto į kraštą perėmė iš kitų tautų kultūrų. Ispanijos, Andalūzijos regiono čigonai, iš kur kildinamas flamenko, iki 18 amžiaus jį šoko uždarame rate, perduodami šokio įmantrybes atžaloms, dinastija po dinastijos. O nuo 19 a. vidurio flamenko paplito tavernose, ir, kadangi ten buvo maža vietos, išėjo į platesnes erdves, flamenko buvo šokamas kaip vidinės energijos, jausmų, laisvės troškimo išraiška.
Choreografai teigia, kad flamenko – suaugusių žmonių šokis, ne keturiolikmečių. Asmenybės branda, impulsyvumas ir žavesys iš tiesų reikalingi. Bet šiam šokiui tikrai nebūtina įdeali figūra. Ispanijoje flamenko šoka ištisos šeimos, visokiausio sudėjimo, amžiaus, vyrai ir moterys. Svarbiausia – jausti ritmą, turėt temperamentą, norą šokti ir nesivaržyti.
