28 metų K.Oleinik Kelmės rajono Petrališkės kaime apsigyveno po to, kai praėjusį šeštadienį Kelmėje ištekėjo už 44 metų V.Jonaičio, – rašo „Lietuvos rytas“.
Šiltai V.Jonaičio vaikų – 8–mečių dvynių ir 18–metės Vaidos – sutikta, jų jau motina vadinama K.Oleinik–Jonaitienė čia netrukus parsiveš ir savo penkiametį sūnų.
Nors medaus mėnesį jaunieji leidžia namie, džiaugsmu spindintis V.Jonaičio veidas išduoda, kad jam nieko netrūksta.
Šalia esančios moters dėmesys, švelnūs žodžiai, meilūs žvilgsniai: to buvusios sutuoktinės išduotas ir sugniuždytas vyras prisipažįsta jau seniai nepatyręs.
– Praėjusį šeštadienį tuoj po vestuvių ištarėte: „Mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių“. Ką reiškia šie žodžiai? – „Lietuvos rytas“ paklausė trečią kartą vedusio V.Jonaičio.
– Turėjau galvoje tai, kad pagaliau radau žmogų, kurio man reikėjo.
Apie tokį žmogų kaip Kristina galėjau tik pasvajoti.
Vienu metu net buvau pradėjęs manyti, kad visaverčio šeimos gyvenimo gal jau nebeturėsiu.
Tačiau viskas pasikeitė, kai sutikau Kristiną.
Radau žmogų, su kuriuo galiu pasidalyti ir slapčiausiomis savo mintimis, ir pasitarti. Su vaikais juk ne apie viską galima pasikalbėti – ne viską jie supras.
– Tragiškai iširus šeimai tokio žmogaus labai stigo?
– Turėjau giminaičių ir draugų, į kuriuos prispyrus bėdai galėjau kreiptis. Jie iš tikrųjų mane palaikė ir padėjo. Bet namie laiką reikėjo leisti vienam.
Nebuvo su kuo pasitarti, ką ir kaip daryti. Rūpinimasis vaikais taip pat gulė ant mano pečių.
Vaikai buvo prilipę prie tėvo
– Nuo ko viską teko pradėti, kai šeimos gyvenimas staiga subyrėjo?
– Iki tol nuolat buvome kartu. Net apsipirkti į Kaliningrado sritį keliaudavome su vaikais.
Įsivaizdavau, kad kitaip ir negali būti.
Juk šeima – tai, kai esi kartu su vaikais. Po tragedijos turėjau pasistengti išsaugoti bent tai, kas liko iš šeimos.
Kadangi tuomet turėjau darbą, teko rūpintis, kad dvyniai galėtų lankyti darželį. Rytą reikėdavo nuvežti mažuosius į darželį, vakare pasiimti.
Grįžęs į namus ruošdavau valgį, teko skalbti, lyginti drabužius, maudyti mažuosius vaikus, tvarkyti kambarius.
Aišku, sulaukiau ir vyresniosios dukters Vaidos paramos.
– Ar teko išmokti dirbti tai, ko anksčiau nemokėjote?
– Kažkaip savaime viskas išeidavo. Ruošti valgį moku.
Vaikų paklausdavau, ko jie pageidautų.
Mano paruošto valgio jie nepeikė – nėra pasakę, kad mama virdavo skaniau.
– Ar pavyko atstoti vaikams motiną, kurios jie neteko?
– Vaikai prie manęs buvo kaip prilipę. Mažesnieji iš viso įprato, kad juos turiu visur lydėti, nepalikdavo manęs. O ir po tos tragedijos kažkaip bijojau juos vienus paleisti.
Taip ir įpratome būti kartu, tapome nebeperskiriami.
Na, beveik neperskiriami, nes dabar mažesniuosius vis dažniau palydi Kristina.
Beje, prie tikrosios savo motinos vaikai nebuvo taip jau labai prisirišę.
Kartą kalbantis Vaida ištarė: „O tu, tėti, prisimink, kad per laidotuves mes prie tavęs, o ne prie mamos sėdėjome“.
Kodėl tada taip išėjo, nežinau, bet tai patvirtina ir laidotuvių nuotraukos.
Išvydęs nuotrauką, kurioje Alma laiko apkabinusi Marių, sūnus man prasitarė: „Aš tada nenorėjau, kad ji mane laikytų apkabinusi“.
– Ar dažnai vaikai prisimena tikrąją motiną?
– Vaikų nenuteikinėjau prieš motiną, tačiau jie ir patys nebenori apie ją kalbėti.
Kažkada jiems užsiminiau, kad galiu nuvežti į pasimatymą su motina. Jie kategoriškai atsisakė, net atkirto: „Jei tu nori, tai ir važiuok“.
Mano gyvenime Almos jau seniai nebėra...
