Suvažiavome į 2009 metų susitikimą Davose, kai vyksta didžiuliai ekonomikos ir finansų pokyčiai, keliantys tokį neužtikrintumą, kokio jau seniai nebuvo. Dėl to įvairių sričių – ekonomikos, energetikos, užsienio politikos ir daugelio kitų – bei įvairiuose pasaulio regionuose kylantiems iššūkiams spręsti reikia vis daugiau jėgų.
Krizė – tai išmėginimų metas. Žodis krizė – bene dažniausiai vartojamas žodis šiuo metu vykstančiuose debatuose. Tačiau laikydamasis Davoso tradicijų, noriu nuo pat pradžių akcentuoti: krizė yra ir iššūkis, ir galimybė. Būtent tai turėdamas galvoje, vertinu artėjančias ekonomikos ir socialines permainas Europoje, Šiaurės Amerikoje, Kinijoje, Indijoje ar Rusijoje. Mūsų visų laukia išmėginimai: kas yra pasirengęs atlaikyti audrą? Kas pasirodys esąs stipresnis ir kodėl? Tačiau tema, kurią manęs paprašėte pristatyti, yra „Europos vieta pasaulyje“. Galima dar labiau sukonkretinti: Kokia bus Europa po šio nuosmukio ir kokios prielaidos Europai tapti stipresnei, lankstesnei ir labiau pasitikinčiai savimi?
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Bilas Gatesas Davose |
Pradėsiu nuo to, kad apie darnią ir stiprią Europą, sprendžiančią pasaulinius reikalus, galime kalbėti tik su viena sąlyga: jei ES valstybės narės vykdys kompleksišką ir nuoseklią politiką. Šiuo klausimu labai svarbūs keli elementai: pirma, tai viena bendra rinka ir energetikos politika. Antra, tai euras ir pasitikėjimo finansų rinkomis bei institucijomis atkūrimas. Trečia, tai Europos atvirumas pasauliui.
Gerbiamieji draugai ir kolegos, vargu ar galime tikėtis, kad Europa operatyviai derins pozicijas ir vienbalsiai kalbės su išoriniais naftos bei gamtinių dujų tiekėjais, jei pačioje Europos Sąjungoje nebus integruotos energetikos rinkos. Sakydamas „integruota rinka“, turiu galvoje tikrą visų valstybių narių integraciją, kai nepaliekama nė vieno regiono izoliuoto, koks vis dar yra Baltijos regionas, ir sukuriama tikra konkurencija, o mūsų vartotojams suteikiama reali galimybė rinktis tiekimo šaltinius. Energetika – tai tik viena, bet labai svarbi sritis, kurioje mūsų viena bendra rinka vis dar susiskaldžiusi arba jos iš viso nėra. Vedini vienos bendros rinkos idėjų, turime formuoti Europos energetikos politiką, jungiančią energetikos efektyvumą, klimato kaitos priemones ir energetinį saugumą. Mano nuomone, bendra energetikos politika yra egzistencinės svarbos Europos ateičiai klausimas: arba mes tokią politiką vykdysime, arba Europos ateitis iš tikrųjų bus labai niūri.
Labai pasiteisino euro įvedimas. Sakau tai vertindamas ne tik pasaulio mastu, bet ir žiūrėdamas iš Lietuvos pozicijų. Prieš dvejus metus mums labai nedaug trūko iki reikalaujamo infliacijos rodiklio. Mano šalyje vieni manė, kad tai neteisinga ir todėl nusivylė, kiti lengviau atsiduso, nes buvo labiau linkę palaukti ir pažiūrėti, kas bus toliau.
Šiandien verdiktas aiškus: tokiai mažai ir atvirai šaliai kaip Lietuva euras būtų strateginio saugumo garantas. Dabar darau tvirtą išvadą: reformos kainuoja, bet galimybių neišnaudojimas arba tikslų sumažinimas kainuoja dar daugiau. Taikau tai ir Lietuvai, ir Europai. Imkime, pavyzdžiui, mūsų struktūrines reformas.
Reformas, skirtas Europos konkurencingumui 21-ame amžiuje didinti. 2000 metais griebėmės vadinamosios Lisabonos darbotvarkės. Visą šį laiką jos įgyvendinimas buvo kritikuojamas, ir dažnai visiškai pagrįstai. Galėčiau netgi kelti hipotezę, kad kai kurie iš dabartinių ekonomikos sunkumų kilo dėl nepakankamo socialinio draudimo, mokslinių tyrimų ir švietimo, arba sveikatos priežiūros sistemų pertvarkymo. Galbūt ekonomikos nuosmukis privers mus padaryti tai, ko nepavyko pasiekti neryžtingomis priemonėmis?
Kalbant apie Ekonominę ir pinigų sąjungą, ji nėra savaiminis tikslas, o europinis pagrindas tvirtai finansinei sistemai ir Europos tarpusavio priklausomybei gilinti. Todėl labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais euro zona plėtėsi. Itin susidomėjęs stebiu, kaip veikia finansų rinkos. Reikėtų apsvarstyti, kokių tolesnių priemonių reikėtų imtis dėl bendra atsakomybe grindžiamo ES/euro zonos valdymo.
Ponios ir ponai, šią gegužę minėsime didžiausios ES plėtros bangos, simbolizavusios Europos susijungimą, penkmetį. Akivaizdu, kad dėl ES plėtros laimėjo ir senosios, ir naujosios valstybės, ir visa Europa. Ji buvo naudinga visiems, nes suteikė daugiau laisvės prekybai, darbui ir keliavimui bei padidino ES reikšmę pasaulyje. Ir nesvarbu, ką pesimistai pranašavo apie institucijų sunkumus, jų gebėjimas veikti nesusilpnėjo.
Tačiau šioje vietoje neturėtume sustoti. ES plėtra suteikė Europai daugiau atsakomybės jos kaimynystėje ir pasaulinėje arenoje.
Pastarąjį šimtmetį Europos vertybės ir kultūra energingai skverbėsi į kaimyninius regionus. Mes visada tam pritarėme, nes tikime, kad demokratinė, tolerantiška ir atvira visuomenė visiems neša klestėjimą ir stabilumą, suteikia dialogo galimybę.
Atvirumas, ir visų pirma atvirumas kaimynystės politikoje, išlieka esminė prielaida Europos sėkmei. Nors šiojneužtikrintumo aplinkoje daugelis Europos Sąjungos šalių yra pasinėrusios įsavos vidaus ekonomikos problemas, negalime pamiršti ir kaimyninių šalių, su kuriomis mus sieja intensyvūs prekybiniai ir kitokie santykiai. Turėtume leisti joms pajusti ekonominės integracijos naudą. Čia aš kalbu visų pirma apie mūsų prekybos ryšių su Ukraina, Gruzija ir Moldova plėtimą bei gilinimą ir apie galimybių šių šalių piliečiams keliauti pas mus laisviau ir vizas įsigyti pigiau didinimą.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vokietijos kanclerė Merkel Davose |
Reikėtų kalbėti ir apie Europos prekybos atvirumą kitoms pasaulio šalims: turėtume parodyti pavyzdį ir nepasiduoti viliojančiam protekcionizmui, dėl kurio, kaip aiškiai rodo istorija, ypač4-o dešimtmečio politika, nelaimi niekas. Nesugebėjome sėkmingai baigti pasaulio prekybos organizacijos Dohos derybų, nepaisant pareiškimų tai padaryti. Tačiau matėme, kad grįžtama prie „pelnymosi kito sąskaita“ politikos, kuri galiausiai gali mus nutolinti nuo integruotų prekybinių santykių. Žinoma, ne tik Europos Sąjunga turėtų stengtis išsaugoti tai, ko pasiekėme pasaulio prekyboje. Tvirtai tikiu, kad šiuo klausimu galime pasikliauti Jungtinėmis Valstijomis ir jos naująja Administracija. Norėčiau pabrėžti, kad net būdama stipri, be savo neoficialios partnerės – Jungtinių Amerikos Valstijų – ES negalėtų atlikti svarbiausio vaidmens pasaulyje.
Šiandien, senų ir naujų bauginančių iššūkių akivaizdoje, kyla pavojus, kad kai kas iš mūsų neįvertins transatlantinio bendradarbiavimo svarbos arba netgi juo abejos. Kad iš tikrųjų suprastume Europos ir Amerikos bendro darbo didybę, turime pažvelgti į istoriją. Šio darbo dėka buvo atstatyta Europa, nugalėta tironija ir baime grįsta komunistinė ideologija, Vidurio Europoje įvykdytos labai sėkmingos reformos ir demokratizacija, suklestėjo tarptautinio bendradarbiavimo kultūra, o milijonai žmonių visame pasaulyje vėl patikėjo ateitimi. Tai istorinės reikšmės laimėjimai.
Pasaulis gal ir pasikeitė, bet transatlantinis bendradarbiavimas tapo dar svarbesnis nei kada nors anksčiau. Šiandien mums kylantys strateginiai iššūkiai – finansų krizė, terorizmas, energetinis saugumas, klimato kaita, skurdas, kliūtys reformoms ir t. t. – reikalauja daugiau pastangų ir glaudesnio Europos ir Jungtinių Valstijų bendradarbiavimo.
Nuoširdžiai tikiu, kad naujoji Prezidento Obamos Administracija skirs pakankamai dėmesio savo santykiams su ES suaktyvinti. Tačiau ir ES turi parodyti daugiau atsakomybės ir prisiimti dalį Jungtinių Valstijų naštos kovojant su tokiais pasauliniais iššūkiais kaip terorizmas.
Ponios ir ponai, esu įsitikinęs, kad Europa ir toliau rodys pavyzdį regioninės integracijos srityje. Europos patrauklumas ir galia kyla iš pasiektų laimėjimų: vienos bendros rinkos, euro, Europos teisės ir institucijų. Europos įvairovė – jos vertingas DNR bruožas – paskatins diegti naujoves. Demokratija ir žmogaus teisės, privačios iniciatyvos ir konkurencija, atvirumas kaimyniniams ir kitiems pasaulio regionams – visa tai padės mums pergyventi šiuos neramius laikus. Ir triumfuos.
