Teikti pagalbą socialinės rizikos šeimoms, padėti šeimoms, siekiančioms įsivaikinti ar globoti vaikus (ir jau tai padariusioms), plėtoti šeimynų modelį – pagrindinės sritys, kuriose atsakomybę pasidalinti turi valstybės institucijos, NVO ir bendruomenės.
Metų pradžioje LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino „Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų planą“. Vykdant Vaikų globos namų pertvarką numatyta sukurti pagalbos sistemą vaikams, šeimoms, globėjams.
Mes tikime, kad nuolatinis efektyvus prevencinis darbas, taip pat ankstyvoji intervencija, kai šeimoje kyla problemos, yra vienintelis būdas sustabdyti vaikų, patenkančių į kūdikių ir vaikų namus, srautą.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo (NSMOT) valdybos pirmininkė Skirma Kondratas atkreipia dėmesį, kad: „Nors visiškai pritariame plano tikslams ir priemonėms, kartu baiminamės, kad šie taurūs siekiai gali likti tik popieriuje. Kaip pažymima dokumente – norint realaus rezultato – kad kuo daugiau be globos likusių vaikų augtų šeiminėje aplinkoje – reikalingas aktyvus ir nuolatinis įvairių institucijų bei NVO sektoriaus bendradarbiavimas, bet iš patirties žinome, kad dažnai bendradarbiavimas tarp žinybų ir sektorių Lietuvoje stringa.“
„Viena iš mūsų socialinės paramos sistemos problemų – kad valstybė mažai skaitosi su NVO, nėra realios ir pripažintos partnerystės. Suprantama, valstybė turi užtikrinti ir reguliuoti tam tikras sritis, kaip vaiko teisių apsauga ir globa, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tik valstybinės ir savivaldybės institucijos be pilietinės visuomenės ir formalių bei neformalių jos darinių įsitraukimo ir pagalbos, bus pajėgios daryti pokyčius tokiame jautriame ir probleminiame sektoriuje“. – teigia Vilniaus universiteto docentė, VšĮ „Sotas“ valdybos narė Lijana Gvaldaitė.
Bendruomenės įsitraukimo svarbą padedant socialinės rizikos šeimoms ir šeimoms, iš kurių vaikai jau yra paimti institucinei globai, mato Elektrėnų savivaldybės Beižionių vaikų globos namų direktorius Vilmandas Palčiauskas. „Esame nedideli globos namai, gerai pažįstame vietos bendruomenę, šeimas, todėl palaikome su jomis ryšį, dirbame tiek su vaikais, tiek su tėvais – kai įmanoma rengiame jų susitikimus. Pasitelkę bendruomenę stengiamės, kad nors ir būdami globos įstaigoje – vaikai augtų aplinkoje, kuo labiau panašioje į šeimos gyvenimo modelį“ – sako Vilmandas Palčiauskas.
Specialistų, dirbančių su rizikos šeimomis, daugėja, bet šioje grupėje esančių šeimų ir vaikų, patenkančių į globos namus, skaičiai mažėja nežymiai.
Sumažinti vaikų, patenkančių į globos įstaigas, skaičių bus neįmanoma nevykdant prevencinio darbo su šeimomis. „Mes tikime, kad nuolatinis efektyvus prevencinis darbas, o taip pat ankstyvoji intervencija, kai šeimoje kyla problemos, yra vienintelis būdas sustabdyti vaikų, patenkančių į kūdikių ir vaikų namus, srautą.“ – teigia Paramos vaikams centro direktorė Aušra Kurienė, kartu pridurdama, kad: „Specialistų, dirbančių su rizikos šeimomis, daugėja, bet šioje grupėje esančių šeimų ir vaikų, patenkančių į globos namus, skaičiai mažėja nežymiai. Specialistams reikia specialių žinių bei bendradarbiavimo tarpusavyje, kad vaikai turėtų galimybę augti pilnavertėse šeimose“.
Akivaizdu, kad valstybė ir visuomenė taip pat turi daug daugiau nei dabar investuoti į vaiko globą šeimoje ir įvaikinimą. Jei būtų viešinami teigiami pavyzdžiai, šeimoms (ypač globėjams) būtų teikiama nuolatinė ir sisteminė pagalba ne tik rengiant šeimas, bet ir vaikui apsigyvenus šeimose, norinčių globoti ir įvaikinti šeimų atsirastų tikrai daugiau.
„Deinstitucionalizacijos plane numatytas prioritetas vaiko globai šeimoje ir įvaikinimui, bet neaišku, kaip konkrečiai tai bus įgyvendinama, nes situacija dirbant su įtėviais ir globėjais pastaraisiais metais kai kuriais atžvilgiais prastėja. Pavyzdžiui, Vilniuje dėl finansų trūkumo įtėvių ir globėjų grupės perpildytos, šeimos priverstos laukti mokymų keletą mėnesių arba net važiuoti į gretimus rajonus. Tęstinės paslaugos globojant ir įsivaikinus vaikus yra minimalios, dažnai vykdomos NVO lėšomis arba savanoriškais pagrindais.“ – situaciją komentuoja L. Gvaldaitė.
Ekspertų nuomone, būtina tobulinti ir šeimynų modelį – sumažinti minimalų vaikų skaičių šeimynoms, numatyti specialistų pagalbą, pagerinti darbo ir poilsio sąlygas šeimynų tėvams, užtikrinti jiems socialines garantijas.