Medikamento rašymas receptuose bendriniu pavadinimu – viena Vyriausybės patvirtinto Vaistų prieinamumo gerinimo ir kainų mažinimo plano priemonių. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pabrėžia, kad taip siekiama skatinti vaistų gamintojų konkurenciją, mažinti medikų finansinį suinteresuotumą, suteikti pacientams daugiau galimybių rinktis reikiamą preparatą.
Tačiau dauguma šiomis dienomis LŽ kalbintų sostinės gyventojų skeptiškai vertina naujoves. „Gydytojas žino konkrečias žmogaus bėdas, jis geriau negu vaistininkas patars, koks medikamentas tinka. Svarbus ir vaistų poveikis, galima šalutinė reakcija. Nors auginu keturis vaikus, man kaina nėra svarbiausias rodiklis renkantis“, – neslėpė šalia Karoliniškių poliklinikoje kalbinta Ernesta.
Daugumai šnekintų žmonių dar neteko rinktis vaistų pagal informaciją, kuri turi būti pateikiama specialiuose kainų monitoriuose. Jie tikino net nežinoję, kad tokie jau įrengti. Būtent šie monitoriai vaistinių klientams turi padėti išsirinkti vaistus, turinčių tą pačią veikliąją medžiagą. Kad žmonės sutaupytų, pirmoje monitoriaus ekrano eilutėje privalu nurodyti tą kompensuojamąjį preparatą ar medicinos pagalbos priemonę, už kurią pacientas primokėtų mažiausiai. Monitoriai vaistinėse turėjo būti pradėti naudoti jau nuo balandžio 1-osios. Tačiau vaistininkams pasiskundus, kad nespėja jais apsirūpinti, SAM šį terminą pailgino. Teigiama, kad šiuo metu reikiamą įrangą turi dauguma vaistinių.
Prie Centro poliklinikos įsikūrusios „Gintarinės“ vaistinės vedėja G.Toktienė kalbėjo, kad jau mėnesį čia esančiu monitoriumi žmonės nesinaudoja, esą jis yra veikiau „dėl vaizdo“, praktinės naudos neduoda. „Parodome klientui sąrašą, o jis nesirenka. Klausiame, kurį vaistą duoti? Sako – tą, kurį pirko visą laiką. Iš dešimties žmonių gal tik vienas rinkosi pagal kainą. Manau, šiuo klausimu turi lemti ne ministro, ne vaistininko, o gydytojo rekomendacija“, – svarstė G.Toktienė.
LŽ suskubo patikrinti vaistų kainų monitoriaus gebėjimus. Vaistininkė įvedė į kompiuterį „Ramiprilum 10 mg“ – toks yra kraujospūdžiui mažinti skirtų medikamentų bendrinis pavadinimas. Monitorius parodė 9 firminių pavadinimų vaistus. Brangiausiai būtų tekę mokėti už hartilį – 16,65 lito, pigiausiai būtų atsiėjęs ramimedas – 6,27 lito. Kitų vaistų kainos svyravo tarp 11–12 litų. Iš šio ir kitų bandymų tapo akivaizdu, kad įvairių vaistų kainų skirtumai ne tokie ir maži, gali siekti net iki keliasdešimties litų. Bet ką įsigyti? Ką patartų vaistininkai, per privačius pokalbius neslepiantys dabar tapę tik pardavėjais?
„Kuris gamintojas geras ar blogas, negaliu sakyti. Be to, mano nuomonė galbūt vienokia, kito vaistininko – kitokia. Todėl pirkėjams paaiškinu, kad visi gamintojai geri ir visi vaistai veikia taip pat. Juk pasiūliusi konkretų preparatą dar būsiu įtarta, kad kokį „saldainį“ už tai gavau“, – kalbėjo „Vykinto vaistinės“ farmakotechnikė V.Navickienė.
Jos nuomone, būtų logiškiau, jei vaistų kainų monitoriai stovėtų gydytojo kabinete. Ten pacientas pasirinktų medikamentus pagal savo finansines galimybes. Dabar vaistinėse gaištamas laikas, nes vienas pirkėjas nori tik paracetamolio, o prieš jį stovintis žmogus pageidauja rinktis iš dešimties preparatų.
Nors vaistininkai ir pataria žmonėms rinktis, nepritaria, kad brangūs patentiniai ir pigesni generiniai preparatai visada veikia vienodai – skiriasi vaistų pasisavinimo trukmė, pasiskirstymas organizme ir kita. V.Navickienės praktikoje būta atvejo, kai atsiradus generiniam preparatui, kuris analogiškas patentiniam lamiktaliui, paskambino gydytoja ir prašė nekeisti jo generiniu. Medikė pranešė, kad vienai mergaitei, pradėjusiai vartoti generinį vaistą, prasidėjo epilepsijos priepuolis, nors naujasis medikamentas buvo tos pačios veikliosios medžiagos ir dozės.
Gydytojų atstovai nevienareikšmiškai vertina naujoves. „Siekiant pažaboti korupciją naujoji tvarka yra teisinga: gydytojai nebebus susieti su farmacijos kompanijomis, sumažės nuolat girdimų kaltinimų jiems. Kadangi sprendimas, kokį preparatą išduoti, perkeliamas vaistininkams ant pečių, korupcijos prevenciją teks nukreipti į juos. Pačių vaistų, esančių mūsų rinkoje, kokybę turi užtikrinti valstybės institucijos. Didelio skirtumo tarp etinių ir generinių medikamentų neturi būti. Jei jis didelis, vaistas turi būti šalinamas iš rinkos“, – LŽ sakė vienas Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos vadovų Vytautas Kasiulevičius.
Anot jo, problema ta, kad Lietuvoje trūksta lyginamųjų vaistų studijų. „Informacija apie medikamentus priklauso tik nuo to, ką pateiks farmacijos kompanijos. Turimas žinias valdo saujelė profesionalų, jos neprieinamos visuomenei. Kuo daugiau viešumo, tuo geriau“, – įsitikinęs V.Kasiulevičius.
