Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Valdas Adamkus ir KGB

Valdas Adamkus
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Valdas Adamkus
Šaltinis: „Lietuvos žinios“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Skiriu visiems Amerikos lietuviams, kurie niekad nesitaikstė su Lietuvos okupacija ir aneksija.

Pirmoji banga

Okupacijos laikais buvo ir toks anekdotas. „Ko jūs taip veržiatės į Vakarus“, – kamantinėja komisija kandidato į turistinę grupę. „Kad pamatyčiau, kaip tie Vakarai pūva“, – nė nemirktelėjęs atšauna pilietis. Išvykti su turistine grupe į užsienį buvo didžiausia sovietinio žmogaus svajonė (pirmą kartą su turistine grupe už kordono Leonido Brežnevo, vadinamaisiais stagnacijos, laikais – į „liaudies demokratinę“ Vengriją – buvau išleistas, sulaukęs tik 31 metų). O gauti komandiruotę į užsienį, stažuotis Vakaruose arba su šeima persikelti ilgalaikiam darbui už geležinės uždangos galėjo tik sovietinis elitų elitas, kuris turėdavo įveikti daugybę patikrinimo filtrų ir konkurentų. Tarp šių laimingųjų patekdavo ir keli lietuviai – Maskva visoms respublikoms, taip pat ir Lietuvai, skirdavo neoficialias kvotas – Sovietų Sąjungos pasiuntinybių darbuotojų ir Maskvos laikraščių korespondentų užsienyje vietas.

Kita vertus, vyko ir priešingas procesas: net ir šaltojo karo laikais kai kuriems išrinktiesiems JAV lietuviams nekildavo kliūčių atvykti į okupuotą Lietuvą ir net organizuoti išeivijos turistines keliones į tėvynę („Pirkliui“, Algiui Grigui ir kt.). Tokios privilegijos kaina visiems buvo žinoma.

Griūvus Berlyno sienai šie žmonės, vieninteliai įgiję Vakarų ir Rytų bendravimo patirties, iš anksčiau šiapus ir anapus geležinės uždangos turėję kontaktų, galėjo sovietinei nomenklatūrai nutiesti kelius į Vakarų verslo pasaulį, o vakariečiams – į pokomunistinę erdvę bent jau dėl anglų kalbos mokėjimo. Todėl jie užėmė geriausias pozicijas. Tai buvo pirmoji vakariečių banga, užplūdusi Lietuvą su įvairiais komerciniais pasiūlymais. Dažniausiai – savanaudiškais ir avantiūristiškais.

Tarp tų gerai angliškai kalbančių ir ryšiais su Vakarų verslo pasauliu besigiriančių avantiūristų buvo nemažai darbą po Sovietų Sąjungos žlugimo užsienyje praradusių lietuvių, buvusių tarybinių piliečių. Vienas tokių buvo Voldemaras Kančas.

Kita vertus, vyko ir priešingas procesas: net ir šaltojo karo laikais kai kuriems išrinktiesiems JAV lietuviams nekildavo kliūčių atvykti į okupuotą Lietuvą ir net organizuoti išeivijos turistines keliones į tėvynę („Pirkliui“, Algiui Grigui ir kt.). Tokios privilegijos kaina visiems buvo žinoma.

Tyras pasiaukojantis lietuviškumas

Šiaulietis V.Kančas (buvęs Lietuvos komunistų partijos CK darbuotojas) buvo iš tų retų lietuvių, kurie iškopė iki to specifinio sovietų elito sluoksnio, kurio atstovai su šeima gyveno ir dirbo Vakaruose. Jis dirbo sovietų konsulu ambasadoje Vašingtone. Kremliui ištikimai tarnavo ir po 1990 metų kovo 11-osios – iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Kadangi neturėjo Rusijos pilietybės, atsidūrė gatvėje. Bet neprapuolė – gavo žalią kortą. Ir pradėjo rodytis nepriklausomoje Lietuvoje, pretenduodamas į ne bet ką, o į Lietuvos Vyriausybės ir Vakarų verslo tarpininkus. V.Kančo neglumino įtarimai, kad jis buvo susijęs su Maskvos specialiosiomis tarnybomis. Šiuos įtarimus jis atremdavo vienu raštu, kuris svetingai atverdavo visus kabinetus Lietuvoje.

Tai Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos bei IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto pirmininko V.Adamkaus padėka, adresuota „Gerb. konsului Voldemarui Kančui, USSR ambasada, Washington, DC“. Dėkodamas už paramą žaidynėms V.Adamkus rašo: „Gerai žinau, kad tik Jūsų asmeniniu pasišventimu ir pasiaukojimu Amerikos lietuviai gali šiandien kartu su visa tauta dalyvauti šioje šventėje. Įvertindamas Jūsų profesionalumą ir tyrą pasiaukojantį lietuviškumą, Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos, o taip pat ir IV PLSŽ organizacinio komiteto vardu reiškiu gilią padėką Jums ir Poniai, jungdamas savo asmeninius linkėjimus.“ Padėka priešiškos Lietuvai valstybės konsului datuota 1991 metų rugpjūčio 20 diena, tai yra prabėgus net pusantrų metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir faktiškai jau rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis.

Šis čekisto „tyras pasiaukojantis lietuviškumas“ Lietuvai kainavo nei daugiau, nei mažiau – 30 mln. dolerių, kurie jaunai valstybei buvo skirti iš Didžiosios Britanijos „Midland Bank“ ir kurie, V.Kančiui tarpininkaujant tarp A.Šleževičiaus Vyriausybės ir „Philips“ kompanijos, beprasmiškai buvo sukišti į Šiaulių oro uosto plėtrą (šią vieną pirmųjų aferų nepriklausomoje Lietuvoje esu prieš dešimtmetį išsamiai aprašęs „Ekstros“ žurnale).

V.Adamkaus draugai

V.Adamkus bičiuliaudavosi ir su kitais Kremliaus į JAV komandiruotais lietuviais, bendraudavo šeimomis. Tie susitikimai dažnai įvykdavo V.Adamkaus prašymu. Po to V.Adamkaus draugai pokalbių turinį kruopščiai užrašydavo rusų kalba ir išsiųsdavo į Maskvą bei Vilnių. Vienas tokių susitikimų metraštininkų buvo Sovietų Sąjungos ambasados Vašingtone pirmasis sekretorius V.I.Sakalauskas, kurio dienoraštis keturiais egzemplioriais keliaudavo į KGB, Lietuvos KP CK užsienio reikalų skyrių ir Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Štai kelios ištraukos iš „V.I.Sakalausko dienoraščio“, kuris su grifu „Slaptai“ buvo saugomas Lietuvos SSR užsienio reikalų ministerijos archyve.

Pokalbio užrašas

Su JAV penktojo regiono gamtos apsaugos agentūros administratoriumi ir šios žinybos užsienio ryšių komisijos pirmininku Valdu ADAMKUMI 1984 metų sausio 11

V.Adamkus vadovavo JAV gamtos apsaugos delegacijai, vykusiai 1983 metų rugsėjį į SSSR susitikti su sovietų atstovais. Po oficialių derybų delegacijos nariai grįžo į JAV, o V.Adamkus dar dvi savaites buvo Lietuvos SSR kaip Vilniaus valstybinio universiteto svečias, skaitęs paskaitas apie gamtos apsaugą.

Grįžęs į Čikagą V.Adamkus paprašė susitikimo aptarti klausimų, susijusių su jo viešnage SSSR.

Susitikimas įvyko mano vizito į Čikagą metu.

Pokalbio metu V.Adamkus pirmiausia pareiškė padėką sovietinėms organizacijoms, kurios, nepaisant paaštrėjusių JAV ir SSSR santykių, gerai priėmė jų delegaciją ir organizavo išvyką į Lietuvos SSR.

V.Adamkaus žodžiais, sovietų pusė deryboms pasiruošė gerai, jos vyko organizuotai ir dalykiškai. Susitikimų ir pokalbių rezultatais amerikiečiai liko patenkinti.

Drauge V.Adamkus pokalbio metu ne kartą pabrėžė, jog už derybų salės sienų santykiai tarp tarybinių specialistų ir amerikiečių buvo pabrėžtinai oficialūs, be nereikalingų "emocijų ir draugiškų jausmų".

Amerikiečiams susidarė įspūdis, kad sovietų organizatoriai mėgino organizuoti tik dalykinius susitikimus.

Amerikiečių delegacijos nariai tokį „atsargumą“ linkę aiškinti sovietų organizatorių baime amerikiečių polemikos dėl Pietų Korėjos lėktuvo incidento. Tačiau, kaip pokalbyje pabrėžė V.Adamkus, šie nuogąstavimai buvo nepagrįsti, nes prieš delegacijos išvyką į SSSR Valstybės departamentas uždraudė liesti šį klausimą.

Kaip toliau papasakojo V.Adamkus, delegacijos nariai liko patenkinti pažintine kelione į Armėnijos SSR.

V.Adamkui teko ilgai įkalbinėti amerikiečių ambasados Maskvoje darbuotojus duoti sutikimą jo kelionei į Vilnių. Ambasados bendradarbiai įkalbinėjo atsisakyti jos dėl sudėtingos tarptautinės padėties, galimų provokacijų ir t. t.

V.Adamkui pavyko gauti leidimą, tačiau teko nusileisti vienam ambasados reikalavimui: į Vilnių keliauti traukiniu, o ne lėktuvu, „kad nepažeistų Reagano sankcijos“.

Nesiimu spręsti, ar V.Adamkus Sovietų Sąjungos tarnyboms atskleidė ką svarbaus, tačiau tai, ką jis toliau papasakojo V.Sakalauskui, labiau panašu į Amerikos lietuvių organizacijų įskundimą ir išdavystę. Iš anksto žinodami lietuvių išeivijos planus, KGB ir visa propagandos mašina galėjo ramiai ruošti „kontrpriemones“.

„Toliau V.Adamkus papasakojo apie padėtį JAV emigracijos sluoksniuose, kuriuose jis gerai žinomas ir pelnęs jų didelį autoritetą, – tęsia nuolatinis V.Adamkaus metraštininkas ir nuodėmklausys V.Sakalauskas. – V.Adamkus pastebėjo, kad jau seniai vyksta JAV Valstybės departamento ir lietuvių emigracijos derybos dėl vadinamosios Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone personalo išplėtimo. Konkrečiai kalbama apie tai, kad į pagalbą vadinamajam Lietuvos reikalų patikėtiniui S.Bačkiui iš Italijos būtų nukreiptas Stasys Lozoraitis, šiuo metu einantis Lietuvos reikalų patikėtinio Vatikane pareigas.“

Principinis Valstybės departamento sutikimas šiuo klausimu neva jau gautas. Apie tai V.Adamkui papasakojo pats S.Lozoraitis, kuris „kaip paslaptį“ atskleidė mano pašnekovui, jog po metų, o galbūt ir anksčiau S.Bačkis išeis „į pensiją“, o jo vietą užims jis, S.Lozoraitis.

Tokios „Lietuvos pasiuntinybės vadovybės“ Vašingtone permainos visiškai atitinka lietuvių reakcionierių interesus, nes jie seniai ieško „diplomatinės Lietuvos tarnybos“ JAV aktyvizacijos kelių. Dar daugiau, 1983 metų gruodį Italijoje mirus vadinamajam Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje šefui Stasiui Lozoraičiui vyresniajam, emigracijos sluoksniuose sustiprėjo kalbos, kad šią pareigybę drauge užims „Lietuvos reikalų patikėtinis“ Vašingtone, kad sustiprintų jo autoritetą Baltuosiuose rūmuose.

Toliau V.Adamkus papasakojo apie kai kurias antitarybines akcijas, planuojamas baltų organizacijų Los Andžele Olimpinių žaidynių metu. V.Adamkaus žodžiais, šių renginių iniciatorė yra „Amerikos baltų laisvės lyga“ („Baltic American Freedom Leaque“), kurios štabas yra Los Andžele. Šios reakcingos organizacijos pirmininkas Antanas Mažeika neseniai buvo atvykęs į Čikagą susitikti su Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovais, susitikimo metu jis papasakojo, kas padaryta ruošiant šiuos antitarybinius renginius. Jis bandė išsiaiškinti, kokios talkos gali sulaukti iš kitų emigracijos organizatorių.

Antitarybinėms akcijoms rengti sudarytas specialus komitetas, į kurio sudėtį be A.Mažeikos įeina Juozas Kojelis (tėvas Lino Kojelio, dirbančio Baltuosiuose rūmuose), Simas Kudirka, Vladas Šakalys, Valdis Pavlovskis, Avo Piirsildas, Saulė Damušis ir kiti antitarybininkai.

V.Adamkus bičiuliaudavosi ir su kitais Kremliaus į JAV komandiruotais lietuviais, bendraudavo šeimomis. Tie susitikimai dažnai įvykdavo V.Adamkaus prašymu. Po to V.Adamkaus draugai pokalbių turinį kruopščiai užrašydavo rusų kalba ir išsiųsdavo į Maskvą bei Vilnių.

Jau išnuomota didelė patalpa pagrindinės Olimpinių žaidynių arenos kaimynystėje, kur įsikurs „organizacinio komiteto“ štabas, Olimpinių žaidynių metu bus eksponuojamos parodos, demonstruojami kino filmai, vyks kiti antitarybiniai renginiai. Organizacinio komiteto nariai kelia vieną svarbiausių uždavinių – pritraukti į šiuos renginius kuo daugiau sportininkų ir turistų iš Pabaltijo respublikų.

V.Adamkui žinoma, kad „organizacinio komiteto“ nariai jau dabar sudarinėja kandidatų iš Pabaltijo respublikų sportininkų į SSSR olimpinę rinktinę sąrašus, renka medžiagą apie juos. Kada bus žinomos tikslios olimpiečių pavardės, Organizacinis komitetas paruoš pažymas apie kiekvieną pabaltijietį sportininką ir išsiuntinės Amerikos ir užsienio žurnalistams, kad jie, kaip išsireiškė A.Mažeika, "rašydami apie juos laikraščiuose, nevadintų jų rusais.

Pirmasis sekretorius V.I.Sakalauskas (parašas).“

Jiems nepakeliui

Dar akivaizdžiau V.Adamkaus pažiūras atskleidžia V.Sakalausko 1984 metų gegužės 22 dienos dienoraščio užrašai:

„Tolesnio pokalbio metu V.Adamkus pasmerkė koalicijos „Uždrausti sovietus“ veiklą, kurioje, kaip žinoma, aktyvų vaidmenį atlieka tokios emigracijos organizacijos kaip „Amerikos baltų laisvės lyga“ („The Baltic American Freedom Leaque“), vadovaujama aršaus antitarybininko A.Mažeikos.

Sykiu V.Adamkus, apibūdindamas šių antitarybinių organizacijų galimybes, pažymėjo, kad realiai jos daug silpnesnės, nei stengiasi save parodyti. Jo žodžiais, „Lygai“ nepavyko, pavyzdžiui, surinkti planuotų 50 tūkst. dolerių galimų „nesugrįžėlių“ išlaikymui, neturi jokių specialių butų „perbėgėlių“ prieglaudai, nepasitvirtino kalbos ir apie tai, kad „lyga“ turi savų žmonių Olimpiados organizaciniame komitete.

Visas sukeltas antitarybinis triukšmas greičiau buvo skirtas tam, kad atkreiptų į save R.Reagano administracijos ir amerikiečių spaudos dėmesį. Tai, V.Adamkaus nuomone, jiems pavyko. Dar nė vienas amerikiečių laikraštis, o tuo labiau televizija nepublikavo ir neperdavė tiek daug medžiagos apie reakcingų emigracijos organizacijų veiklą JAV, kaip tai darė jie paskutinius tris šių metų mėnesius.

Nors sovietų sportininkai neatvyks į Olimpines žaidynes, toliau kalbėjo V.Adamkus, reakcinių baltų ir ukrainiečių emigracijos organizacijų vadovai nutarė pratęsti pradėtą antitarybinę kampaniją. Šių metų gegužės pradžioje susirinkę Kanados mieste Toronte latvių, lietuvių, estų ir ukrainiečių bendruomenių lyderiai priėmė sprendimą surengti šių metų liepos pradžioje vadinamąją "Laisvės olimpiadą", į kurios programą, be kitų renginių, įtraukė estafetę maršrutu Torontas-Los Andželas, kuri prasidės šių metų liepos 2 ir finišuos rugpjūčio 5 dieną.

Laukiama, kad viena iš estafetės organizatorių bus vadinamoji „Šiaurės Amerikos baltų sporto federacija“, kurios pirmininkas yra V.Adamkus.

Asmeniškai V.Adamkus nepritaria tokiam bėgimui, kuris turės greičiau politinį nei sportinį charakterį, todėl jis neketina dalyvauti jį organizuojant. Apie tai jis tvirtai pareiškė „Laisvės olimpiados“ Organizacinio komiteto posėdyje šių metų gegužės 12 dieną. Tai jau ne pirmas atvejis, kai Adamkus pradeda konfliktą su reakcinės JAV lietuvių emigracijos lyderiais. Jis nurodė savo pasisakymą Klivlendo mieste šių metų vasarį vadinamosios „Lietuvos nepriklausomybės dienos“ proga. Tada vakaro organizatoriai jam priekaištavo, kad jo pranešimas buvo per „minkštas“, be reikalingų akcentų apie „okupuotos Lietuvos padėtį“, be garsių raginimų ją „išvaduoti“ ir t. t. V.Adamkus mano, kad su kraštutiniais reakcionieriais jam nepakeliui, nes jie „atsiliko nuo gyvenimo“, sąmoningai nenori matyti to progreso, kurio pasiekė dabartinė Lietuva. Jis – už glaudžius mokslinius, kultūrinius, sportinius emigracijos ir Tarybų Lietuvos ryšius ir pasiryžęs siekti bendradarbiavimo šiam reikalui.

Pirmasis sekretorius V.I.Sakalauskas (parašas).“

Epilogas

Likimui panorus, nepriklausomybės laikais susipažinau su šiose ataskaitose minimais ir koneveikiamais šviesiais nuostabiais žmonėmis: Lietuvoje – su Juozu Kojeliu, Linu Kojeliu, Los Andžele – daktaro Rimto Marcinkevičiaus ir advokatės Žibutės Brinkienės dėka – su Antanu (Tony) Mažeika ir kitais Lietuvių fronto bičiulių sambūrio nariais.

Ir visiškai nekeista, kad šie patriotai, budėję naktyje, niekad nesitaikstę su Lietuvos okupacija ir okupantais, buvo ir yra patys rečiausi svečiai prezidentūroje, nors tuo metu čia kaip namuose jautėsi tie, kuriuose V.Adamkus sugebėjo įžvelgti „tyrą pasiaukojantį lietuviškumą“. Net dviejų kadencijų neužteko, kad ištirptų distancija, skirianti nuosekliausiai kovojusios už Lietuvos išvadavimą išeivijos dalį nuo V.Adamkaus. Ir Lietuvos. Tokia neteisybė – skaudi patriotiškiausios emigracijos dalies ir pačios Lietuvos drama. Bet toks ir buvo nomenklatūros tikslas – neįsileisti Lietuvių Fronto bičiulių ir visų kitų nepalaužiamų rezistentų. Arba kad sugrįžę į tėvynę jie pasijustų svečiai nebuvėliai, nelabai laukiami ir niekam nereikalingi. Todėl jiems Berlyno siena tarytum nesugriuvus. Tos sienos, skiriančios Lietuvą ir išeiviją, vienas galingiausių ramsčių – Pilietybės įstatymas. Iš pradžių Konstitucinis Teismas savo išaiškinimu atėmė teisę į dvigubą pilietybę, paskui įstatymo pakeitimo įstatymą, grąžinantį šią teisę, vetavo V.Adamkus ir dabar bruka Seimui tos pačios Egidijaus Kūrio kompanijos sukurptą surogatą.

Artėjant V.Adamkaus karjeros Lietuvoje saulėlydžiui, vis labiau stiprėja mano įsitikinimas, kad abi kadencijas jam už nugaros tūnojo seni draugai – jakuninai, kančai ir sakalauskai, kurių interesus jis ištikimai gynė. Ir atvirkščiai – net nepriklausomoje Lietuvoje V.Adamkui niekad nebuvo pakeliui su tais, kuriuos jis smerkė ir skundė sovietams. Man atrodo, jis tai darė nuoširdžiai – niekieno neverčiamas, savo noru.

„Lietuvos žinios“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min