Valinskas: aš turiu sąžinę

Skaitytojos Ramos klausimas: Ar ilgai užteks Tamstai kantrybės kariauti su tais senais pird... (šiek tiek įžeidžiantis žodis – aut.)?

Dėl antrosios dalies, aš nenorėčiau pravardžiuoti žmonių. Bet man tikrai užteks kantrybės ir ryžto. Aš gal dėl to ir kartais nemėgstamas, sakoma, kad piktas, autokratiškas, arogantiškas.

Aš kaip pilietis vieną dieną nusprendžiau, kad galiu ir noriu dalyvauti kuriant valstybę. Šiek tiek kitokią, nei ji buvo. Ir jau dabar mes turime tą valstybę pasikeitusią. Prisiminkite prieš rinkimus, kuo labiausiai buvo gąsdinama Lietuva?

Galima prorusiška trikinke, kuri galėjo laimėti rinkimus ir sudaryti koaliciją. Pamenate? Bet taip neatsitiko. Tikiuosi, kad mūsų pavyzdys paskatins jaunus žmones dalyvauti politikoje ir kurti valstybę, o ne gyventi tokioje, kurioje, kaip jie rašo, yra kažkokie seni pird...

Skaitytoja Aurika Jus giria už gražią lietuvių kalbą ir prašo, kad ragintumėte Seimo narius kalbėti taisyklingai.

Ačiū už tokį pagyrimą. Na, per daug aš negaliu auklėti Seimo narių, bet manau, kad parlamentaras, kurio pagrindiniai darbo įrankiai – protas ir liežuvis, tautos širdy turi kalbėti taisyklingai. Širdis bus nieko verta, jeigu bus kalbama pamirštant brangiausia, ką turime.

Skaitytojų Rasos ir Ritos klausimas: Gerbiamas Seimo pirmininke, kaip jums jūsų sąžinė? Kaip prieš rinkimus žadėjot, kad viskas keisis, o dabar naktimis priimat kažkokius niekam tikusius sprendimus, dėl kurių vėliau gailitės ir vėl iš naujo keliat klausimus. Negaila jums Lietuvos žmonių?

Laimei, sąžinę, kaip turėjau – turiu ir tebeturėsiu, sakė A.Valinskas.Man gaila tų žmonių, kurie nemato tų pokyčių, kurie vyksta. Man gaila tų žmonių, kurie padarę klaidą jos nepripažįsta. Man labiausiai būtų gėda už tuos žmones, kurie tą klaidą pripažinę nesiryžtų jos taisyti. Aš galiu pasakyti tik tiek, kad manęs sąžinė negraužia, nes esu toje vietoje, kur, kaip esu ne kartą sakęs, galiu būti nemėgiamas, gali būti šita koalicija ne visai mylima, ne visai mėgiama, bet aš noriu, kas žmonės tikėtų, kad tai yra dirbantys politikai, kurie nori, kad kaip galima greičiau būtų kaip galima geriau.

Sutikite, aš daug mieliau norėčiau dirbti koalicijoje, Vyriausybėje, kuri galėtų kelti pensijas, didinti mokinio krepšelį, mokytojų algas patrigubinti. Tai būtų kur kas maloniau. Deja, pažvelkime realybei į akis. Mes to daryti negalime. Lietuva yra bendras mūsų namas, kuriame mes gyvename. Kito neturime. Ir per pačius speigus, įsivaizduokite, šiame name sugenda šildymas. Vietoj to, kad remontuotume šildymą, mes pačioj pradžioj dar išsidaužom langus. Klausimas: kad būtų šilčiau?  

Tik kartu suvokę, kad turime tai daryti, galime įveikti tą sunkmetį. Pirmiausia savyje. Žmonės, kai užgriūva kažkokios negandos, dažniausiai laukia kažkokio Mesijo, kuris ateis, nurodys kelią ir nuves visus į kažkurį rojaus slėnį. Manau, kad nė vienas dabar iš Lietuvos piliečių netiki tokio Mesijo atsiradimu. Mes turime tikėti tik savimi ir pasitikėti tiktai vieni kitais. Bet nerasdami Mesijo, lietuvaičiai turi kitą labai būdingą bruožą:  jeigu nėra Mesijo, tai susiraskim atpirkimo ožį. Kadaise dėl visko buvo kaltas Landsbergis, po to  Brazauskas, Kirkilas, Kubilius, Valinskas ir taip toliau.

Jeigu nėra Mesijo, tai susiraskim atpirkimo ožį, pasiūlė Seimo vadovas.Aš visuomet susitikimuose žmonių klausiu: jeigu kažkuris iš jūsų turi planą, kuris pagrįstas ir 100 procentų pasiteisins, kad pakeitus vieną ar kitą personaliją Lietuvoje baigsis krizė ir prasidės aukso amžius, tai aš tą pačią sekundę galiu išbraukti save iš Seimo pirmininko pareigų, palinkėdamas visiems gero ir laimingo gyvenimo. Deja, tai yra tik viena iš pasakų, kurias labai dažnai mums bando sekti opozicija. Kuri vis dar nori pasiekti revanšą, tai yra revizuoti rinkimų rezultatus, arba kitaip perdėlioti politinį koalicijos pasjansą. Deja, kol kas nepavyksta. Ir nepavyks.

Tai ar turite sąžinę? (15min.lt patikslino klausimą)

Turiu nuvilti pesimistus ir padrąsinti optimistus: laimei, kaip turėjau – turiu ir tebeturėsiu.

Skaitytojo Kęsto klausimas: Jūs ne kartą esate minėjęs, kad kažkas iš tiesų nori kvestionuoti rinkimų rezultatus, nes kažkam jie nepatinka. Ar tai yra opozicija, ar kažkokios kitokios nepolitinės jėgos?

Jūs pats atsakėte į klausimą paminėdamas abu variantus. Tokį pageidavimą, visiškai teisėtą ir demokratišką turi opozicija, kuri matytų save dirbančią, sakysim, valdančiojoj daugumoj, su viena ar kita partija. Deja, aš sakau jų atžvilgiu, laimei, mūsų koalicijos atžvilgiu, susidarė dirbanti centro dešinės koalicija. Bet yra ir kitų jėgų, kurios bando destabilizuoti padėtį valstybėje, demonstruojant, kad nėra viešosios tvarkos, kad valstybė neegzistuoja, nes nesusitvarko su tam tikrais kriminaliniais elementais. Tai yra žmonės, kurie bando revizuoti rinkimų rezultatus ne Seime, ne demokratiniais metodais, o gatvėje, riaušėmis, keldami netvarką, demonstruodami, kad ši valdžia negali susitvarkyti, todėl galbūt reikėtų skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.

Jūs manote, kad žmones į taikų mitingą, kuris baigėsi riaušėmis, atvedė kažkokios kitos jėgos, o ne valdžios veiksmai? (15min.lt patikslino klausimą)

Ar nereikėtų Seimo uždengti kupolu? Cirkas ir turi atrodyti kaip cirkas, – klausė skaitytojas Gintautas.Tai nebuvo mitingas, peraugęs į riaušes. Tai buvo du visiškai atskiri renginiai. Pirmas – demokratiškai susirinkusių žmonių minia, kuri gavusi leidimą išsakė priekaištus ir pretenzijas valdžiai. Buvo kita grupė, pasiruošusi veikti nepriklausomai nuo pirmosios grupės rezultatų. Jie savo tikslus įgyvendino. Na, pasakykit man, kuris gi mitingo dalyvis eina į taikų mitingą pasiėmęs dujokaukę arba juodą kaukę ant veido? Palikime tai teisėsaugai.

Skaitytojo Gintauto klausimas:  Ar nenumatote daryti Seimo rūmų remonto? Siūlyčiau uždengti kupolu. Cirkas ir turi atrodyti kaip cirkas.

Aš manau, kad kiekvienas pastatas turi atrodyti taip, kaip mes jį norime matyti savo širdyje. Jeigu tai, kas vyksta čia, galime vadinti cirku... Aš taip pat neretai galėčiau taip pavadinti, nes kai kurių kolegų, kas keisčiausia, parlamentarų senbuvių, pasisakymai arba elgesys iš tiesų labai neretai primena tą patį cirką. Bet sutikime, mes turime išrinktą 141 Seimo narį, kurie yra lygūs tarp lygių. Tauta išsirenka savo atstovus. Mes negalime atvežti geresnio rinktinio Seimo, sakysime, iš kažkurios kitos šalies, kuris atstovaus Lietuvai. Čia yra mūsų gyvenimo dalis. Bet manau, kad anksčiau ar vėliau to cirko elementų turėtų vis mažėti.

Paminėjote, kad cirko elementų turėtų mažėti, tai sutinkate su žmonių nuomone, kad iš pat pradžių Seimas buvo cirkas? (15min.lt patikslinimas)

Aš kalbu apie senbuvius, nes kai kurių pasisakymai panašėja labiau į cirką.

Neturite omenyje savo frakcijos atstovų?

Mūsiškiai labai mažai net ir pasisako, nes jie, kaip ir turi būti, kol kas mokosi.  Mes jaučiamės kaip vaikai, kurie stebi dviejų besiskiriančių tėvų ginčą: kai kairieji kaltina dešiniuosius už tai, kas yra dabar, o dešinieji kairiuosius dėl to, ką jie paliko. Palikim tuos kaltinimus praeityje. 

Skaitytojo Germanto klausimai: Ar per tris darbo mėnesius esate padarę klaidų?

Taip, be jokios abejonės.

Jūs pats asmeniškai?

Taip, yra ir smulkių klaidelių, ir didesnių. Bet apie tas smulkesnes spauda išrašė viską, kas būta nebūta, o kai kurias klaidas lygiom dalim, manau, turėtų pasidalinti visa valdančioji koalicija. Tai yra dėl kai kurių įstatymų, kurie buvo priimti skubotai, nepakankamai išanalizavus. Buvo ir kitų klaidų, bet mes esame pasiruošę jas taisyti.

Ko pasimokėte iš tų klaidų?

Oi, daug ko. Žmogus visą gyvenimą gyveni ir mokaisi, bet taip ir numiršti kvailas. Manau, kad šiuo atveju mokosi ir Lietuvos žmonės, ir politikai. Pasimokymas – kad ir koks tu bebūtum užimtas dėl vieno ar kito įstatymo, ar daug darbo Seime, vis dėlto politikai privalo kad ir nemiegoję dvi paras surasti laiko aiškinti žmonėms tai, kas yra daroma.

Skaitytojos Zitos klausimas: Politikai turi dvi galimybes  bendrauti su žmonėmis. Arba tiesiogiai važinėti po miestus, rajonus, kaimus, arba per žiniasklaidą. Jūs pradėjote savo politinę karjerą nuo savotiško karo su žiniasklaida.

Ooo, tai dar viena etiketė. Nelaikiau to karu. Jeigu kai kuriems žurnalistams labai malonu įsivaizduoti, kad kažkas prieš juos kariauja, ir jie tarytum Afganistane dirba karo sąlygomis... Man tai kelia šypseną. Bet jeigu jiems taip smagiau, tai nežinau... Nelaikau to nei karu, nei dar kažkuo...

O kaip jūs tai pavadintumėte? (15min.lt patikslinimas)

Kaip pavadinčiau? Tiesiog žurnalistams buvo primintos kai kurios paprasčiausios elgesio taisyklės. Na, pasakykit, kokią demokratiją pamina priminimai, kad negalima filmuoti valgykloje, rūkomajame ir tualete? Apie kokį visuomenei svarbų darbą galima informuoti filmuojant tualete? Tai aš noriu paklausti: kuo gi kvepia ta mūsų žiniasklaida, jeigu negali apsieiti be vaizdelių iš Seimo tualetų? Daugiau nieko nebuvo. Bet žurnalistai čia: aha, mums paskelbė karą. Nei mes kariaujam, nei mes ką. Bet jeigu jie įsivaizduoja esą nematomojo fronto kariai,  jeigu jiems taip drąsiau, aš džiaugiuosi, kad kolegos dabar susivienijo ir dirba.

Skaitytojo Mariaus klausimas: Žurnalistai rado atpirkimo ožį?

Aš nežinau. Man tai nelabai įdomu. Kita vertus, pora kartų žurnalistams, kurie buvo priėję ir paklausę absoliučių niekų, aš tiesiog tiesiai šviesiai su šypsena pasakiau: „Klausykite, o jūs bent jau klausimus pasiruošti galite?“. Ir čia Valinskas pasidarė arogantiškas. Blogas blogas Valinskas. Kai įvyko Seimo pirmininko rinkimai, priėjo 7 žurnalistai, kiekvienas atskirai, nesitarę. Nepatikėsit, aš pats nebūčiau patikėjęs, jeigu man kas būtų pasakojęs.

Žinot, koks buvo visų, visų be išimties pirmas klausimas? Na, ir kaip jūs jaučiatės? Visų septynių. Tai kai priėjo septintas ir to paties paklausė, aš pradėjau labai nuoširdžiai juoktis...Ką aš turiu daryti, man tiesiog juokinga. Ir čia juokiasi arogantiškas blogas Valinskas. Kaip aš jaučiuosi? Puikiai.