Valinskas: nesu monstras

Iš tiesų ruošiausi interviu su Jumis kaip su Seimo pirmininku, bet po Jūsų pareiškimo, kad kandidatuosit į prezidentus, vis dėlto norėčiau užduoti kelis klausimus, susijusius su kandidatavimu. Ar nusprendėte kandidatuoti jau išrinktas Seimo pirmininku, ar vis dėlto anksčiau, dar prieš Seimo rinkimus?

Manau, kad tai buvo pakankamai ilgas ėjimas ir sprendimas, kuris atsirado jau dirbant Seimo pirmininko poste. Labai daug visokiausių įdomių dalykų pamatai būdamas šioje valdžios barikadų pusėje. Pakankamai daug galių turi ir Seimo pirmininkas, tačiau kandidatuojant į prezidentus tiesiog deklaruoji savo norą, galimybes ir pasiryžimą dirbti, ir būtent pačiam aukščiausiam valstybės pareigūno poste. Dirbti ne tam, kad užsidėtum antpečius, o tam, kad dirbtum žmonėms.

Bet prezidento galios pagal Konstituciją yra pakankamai menkos.

Galios yra tikrai pakankamos, ką rodo ir dvi skirtingos prezidento Valdo Adamkaus kadencijos. Nors galios nesikeitė, tačiau mes puikiai matome, jūs taip pat, ir žmonės tai pabrėžia, kad pirmoji kadencija nuo antrosios skyrėsi kaip ugnis ir vanduo. Šiuo atveju, matyt, vis dėlto lemia ne galios, kurių pakankamai suteikia Konstitucija, o noras ir ryžtas dirbti. Ir kai kurias problemas, nors jos yra ir nepopuliarios, reikia kelti, spręsti, nežiūrint, ar tai pridės tau populiarumo visuomenėje, ar ne. Labai dažnai Lietuvoje, ypač prieš rinkimus, politikai, ar jie būtų renkami į savivaldybes, ar į Seimą, ar į kokią kita pareigybę, priiminėja sprendimus, kurie būna naudingi ne žmonėms, o jų įvaizdžiui. Aš, kaip sakant, įvaizdžio tikrai nebijau prarasti.

Jūs nemanot, kad jau praradot įvaizdį?

Už tai ir nebijau prarasti.

Nes jau praradot?

Taip, be jokios abejonės. Nejaugi jūs galvojate, kad aš esu toks naivus, kad per 22 metus televizijoje sukauptą populiarumą tikėjausi išlaikyti atėjęs į valdžią šiuo metu? Atvirkščiai. Aš esu dar didesnis pesimistas negu jūs, aš galvojau, kad tas įvaizdis ir reitingas kris dar labiau. Lygiai taip pat kaip ir Andriaus Kubiliaus. Bet kuriuo atveju, norint saugoti įvaizdį, reikėjo sėdėti opozicijoje, ir nepriiminėti nepopuliarių sprendimų. Bet tai turėjo kažkas daryti. Mes tai darėm.

Kaip Jūs jaučiatės kaip žmogus, atėjęs į politiką iš televizijos?

Puikiai, kadangi aš gerai jaučiuosi, kai esu pasiryžęs, degantis dirbti, nes mano toks principas: kur aš bedirbčiau, ar daryčiau kokią televizijos laidą, ar kokį projektą, ar dirbčiau vienoj ar kitoj struktūroj, ar vienam ar kitam leidiny, ar, sakysim, vienam ar kitam poste, tai darau tikrai nuoširdžiai ir užsidegęs. Azartas darbe, nuoširdumas ir reiklumas sau ir kitiems yra vieni iš pagrindinių mano darbo principų.

Suprantu, kad kaip politikas Jūs jaučiatės gerai, bet ar Jums nėra sunku psichologiškai?

Aš niekada neleidžiu sau užsiimti savigrauža, nes ji trukdo priimti racionalius sprendimus, kurių dabar labiausiai reikia. Labai retai žvelgdamas į veidrodį klausiu savęs, na ir kaip tu dabar jautiesi? Aš to niekada nedarau. Man turbūt labiau svarbi ne mano savijauta, dėl ko aš dažnai sulaukiu priekaištų iš artimųjų, namiškių, kadangi tada ne tik sau pasidarau nesvarbus, bet labai dažnai ir tie artimi žmonės skundžiasi, kad trūksta dėmesio, nes kai užsidegi darbu, kuriam atiduodi visą save, labai dažnai nepamatai tų buitinių dalykų.

Kaip reaguoja Jūsų vaikai į puolimą prieš jus žiniasklaidoje ir visuomenėje?

Jie labai puikiai reaguoja. Jie yra pakankamai apsiskaitę jaunuoliai ir tikrai skiria pelus nuo grūdų, tuo labiau, kad vyresnėlis studijuoja Didžiojoje Britanijoje diplomatiją ir politologiją, ir tie visi neva puolimai... Jam yra žinoma, iš kur ir kaip jie atsiranda. Jie reaguoja tikrai labai ramiai, tuo labiau, kad iš esmės padėtis nepasikeitė. Mes visą gyvenimą buvom vieši asmenys, mūsų pasisakymų spaudoj tikrai niekada netrūkdavo, tiek, kad pasikeitė kai kurių leidinių ar televizijos laidų tonas, bet aš turiu pakankamai storą odą.

Man dažniau kyla klausimas, ką reikia daryti, o ne kaip reaguoti į vieną ar kitą kažkokią niekų vertą užuominą. Nes labai dažnai norima sureikšminti tas smulkmenėles, kad būtų trukdoma pažvelgti į tas didžiąsias problemas, į esmę, į tas bėdas, kurios yra valstybėje. Į pinigų švaistymą, kuris vyksta tikrai didžiuliais maistais, kai pinigai naudojami neracionaliai.

Gal galite įvardinti tas problemas, kurias, pasak Jūsų, norima užgožti smulkmenėlėmis?

Tai yra įstatymai, kuriuos mes turime ilgiau diskutuodami priimti, kyla klausimai dėl mūsų energetinio saugumo, tas pats LEO LT klausimas, atominės elektrinės statybos perspektyvos. Vilniečiams ypač rūpi klausimas dėl atliekų deginimo įmonės statybos. Atsiranda požymių, kad kai kurios monopolijos gali naudotis savo padėtimi. Daugybė dalykų.

Ar turite daug priešų?

Aš gyvenimą skaičiuoju ne priešais, o turimais draugais. O draugų turiu pakankamai.

O priešų?

Neskaičiuoju.

Ar iš dabartinės situacijos, pelnytos nepelnytos kritikos, tam tikrų žiniasklaidos priemonių puolimo nemanote, kad turite daug priešų?

Aš nemanau. Žinot, kartais kai kuri žiniasklaida, rašydama tuos visokiausius muilo burbulus, kaip aš vadinu, galbūt per daug save sureikšmina ir įsivaizduoja, kad vienaip ar kitaip pažemins ar užgaus. Aš turėčiau jus nuliūdinti. Mieli kolegos, jeigu jūs neįsivaizduojate, kokią storą odą turiu, tai jums turėtų būti dar dvigubai pikčiau, kadangi man tie jūsų rašinėliai tikrai nesukelia pykčio, tik kartais tokią ironišką šypsenėlę. Jie mane pralinksmina.

Ar Jūs iš tiesų esate toks diktatoriškas, autokratiškas monstras, kurį piešia žiniasklaida?

Tikrai ne. Tai dar viena žinia, kuri sukelia man šypsenėlę.  Čia galite parašyti skliausteliuose juokiasi... O tai, kaip jie vaizduoja... Aš žinau, kad galima klijuoti įvairiausias etiketes. Tie žmonės, kurie mane pažįsta, o jų Lietuvoje yra tikrai pakankamai daug, jie atsirenka. Aš manau, kad šioje vietoje žiniasklaida  žemina ne tiek vieną ar kitą asmenį, ne vieną ar kitą politiką, kiek parodo, kad karalius yra nuogas. Šiuo atveju karalius yra ta pati žiniasklaida. Jie parodo savo nuogumą. Žmonės tai supranta. 

Lygiai taip pat, kaip ir prilipinta etiketė arogantiškas... Jeigu reiklumą sau ir kitiems galima pavadinti arogancija, tai aš tiesiog linkiu tiems, kurie tas etiketes klijuoja, pasitelkti daugiau fantazijos. 

Kita vertus, juk ir kiti žmonės...na, jums turbūt būtų natūralu, jeigu atsiduriate, sakysim, kiek jums netikėtoj situacijoj, ir staiga kažkas kad ir patamsyje užsimoja. Jūs ką darote? Jūs tiesiog susigūžiate. Ir užsidarote savyje. Bent jau kažkuriam laikui. Tai yra labai normali logiška reakcija, ir taip reaguoja visi žmonės.

Koks buvau, toks ir likau, bet, be jokios abejonės, žmonėms kur kas mieliau matyti Valinską, kuris ekrane dalindavo milijonus arba tūkstančius, negu Valinską, kuris būdamas politiku tuos tūkstančius iš jų atiminėja, kartu su visais kitais Seimo nariais didindamas mokesčius. Tai jeigu galvojate, kad aš čia turėjau užsitraukti dar didesnę meilę ar populiarumą... Nesu toks kvailas, ne.  

Matome, kas darosi Latvijoje, matome, kas darosi aplinkui. Suprantu, jeigu mes būtume vienintelė šalis, kuri būtų tarytum blogio jūra, kai aplinkui visi klestėtų. Ne, taip nėra. Esu minėjęs vienoj kalboj, kad pagal Rytų filosofiją žodį krizė sudaro dvi sudedamosios dalys: pavojus, grėsmė ir galimybė. Pavojus anksčiau ar vėliau praeis, mes jį įveiksime. O galimybė... Kokie mes išeisime iš jos – mūsų pačių rankų  darbas.