Legaliai pažvejoti ežere ar upėje panūdusio piliečio laukia kryžiaus keliai. Valstybės rinkliava – viso labo 11 litų per metus arba trys litai per mėnesį. Tačiau kur ją sumokėti ir gauti leidimą – didžiausias galvos skausmas.
Pavyzdžiui, Vilniaus medžiotojų ir žvejų draugija į telefono skambučius atsako: „Mes – medžiotojai, kreipkitės kitur“.
Leidimus žvejoti neišnuomotuose telkiniuose platina ne tik žvejų draugijomis pasivadinę veikėjai, bet ir kai kurios žūklės reikmenų parduotuvės, už tai papildomai imančios 2–3 litus.
Tačiau reikia būti atidiems: pervedus 11 litų rinkliavą Valstybinei mokesčių inspekcijai internetu, tikrai nėra jokios garantijos, kad bus išrašytas leidimas.
Mat parduotuvių savininkai kratosi tokių pažymų. Jie ne kartą yra nusvilę, kai interneto mokėjimo kvitas buvo padaugintas spausdintuvu ir tekdavo išrašyti leidimus iš tikrųjų nesumokėjusiems piliečiams.
Todėl iš sąžiningo žvejo reikalaujama banko kvito. Tačiau mokėti banke – jau papildomos išlaidos.
Kai kurios parduotuvės rinkliavą sumoka pačios, tačiau už tokią paslaugą ima dar daugiau nei bankininkai – iki 5 litų. Tai – beveik pusė leidimo vertės.
Pagal teisės aktus jos gali imti ne daugiau kaip 20 proc. rinkliavos vertės. Tačiau pardavėjai neketina dirbti už grašius. Todėl nenuostabu, kad daugelis žvejų spjauna į leidimų paieškas ir važiuoja žūklauti be jokio popieriaus.
Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, praėjusiais metais metų trukmės leidimų išduota daugiau nei 79 tūkstančiai. Užpernai – per 68 tūkstančius, 2007–aisiais – per 55 tūkstančius. Tačiau „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo, kad Lietuvoje aktyviai žūklauja apie 170 tūkstančių žvejų mėgėjų. Didžioji dalis – be jokių leidimų, nes nėra nei paskatos juos pirkti, nei kontrolės.
Pasak žvejo iš Vilniaus Martyno Savicko, stebuklingesnę leidimų platinimo sistemą turbūt galima rasti tik Mėnulyje.
Pasak žvejo iš Vilniaus Martyno Savicko, stebuklingesnę leidimų platinimo sistemą turbūt galima rasti tik Mėnulyje. Jis su kolegomis neseniai vyko stintauti į Latviją. Kaimyninėje valstybėje nekilo jokių problemų: nedidelio miestelio pašto skyriuje jam už penkis latus buvo suteikta teisė šalyje žvejoti tris mėnesius.
„Visi, kurie vyko su manimi, turėjo latviškus leidimus. Lietuviškus žvejo bilietus – tik kas antras. Apskaičiavau, jog latviams per keletą metų už vos kelias žvejybos išvykas sumokėjau gerokai daugiau nei savo šaliai. Protu nesuvokiama, kad pas mus reikia minti bankų slenksčius, jei nori sumokėti tuos 11 litų, paskui kažkur važiuoti, kad kažkas uždėtų antspaudą“, – piktinosi vilnietis.
Aplinkos ministerijos gamtos išteklių skyriaus vadovas Vilmantas Graičiūnas sutiko, kad tokia leidimų išdavimo tvarka – ydinga.
„Tačiau ką padarysi, jei tokie įstatymai ir niekas neskuba jų keisti. Siūlėsi leidimus platinti bilietų pardavimo įmonės, bet mes negalime joms to leisti. Mat valstybės rinkliava – tai mokestis už valstybės institucijų patiriamas išlaidas. Jeigu viską atiduotume kokiai „Tiketai“ ar „Bilietai.lt“, išlaidų lyg ir nebeliktų. Pagal įstatymą, tuomet mėgėjiška žūklė turėtų būti nemokama“, – traukė pečiais V.Graičiūnas.
Tiesa, ministerija jau gavo apie šešis mln. litų iš ES ir už šiuos pinigus rengiamas seniai žadėtas projektas, kurį įgyvendinus už žvejybą bus galima susimokėti ir internetu, ir netgi trumpąja telefono žinute.
Anot V.Graičiūno, Mėgėjiškos žūklės įstatymo projekte numatyta gerokai pakelti realybės neatitinkančias leidimų kainas: iki 5 litų už 2 paras, 10 litų už mėnesį ir 30 litų už metus.
„Tačiau bėda ne tik pinigai, bet ir jų panaudojimas. Dabar jie paprasčiausiai patenka į valstybės biudžetą. Nemažai žvejų teiraujasi, kam skiriamos šios lėšos. O ką jiems atsakyti, kai viskas atsiduria bendrame katile?“ – pasakojo Aplinkos ministerijos pareigūnas.
Mėgėjiškos žūklės įstatymo projekte jau numatyta, kad šios lėšos būtų skiriamos Aplinkos apsaugos rėmimo programai.
Padidinus rinkliavą, per metus turėtų susidaryti apie pustrečio milijono litų suma.
