Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilniaus keistuolis: pilnaties paženklintas

Vitas Jonas Marcinkevičius
15min.lt/L.Balsytės nuotr. / Vitas Jonas Marcinkevičius
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pasikuitęs viename iš prie suoliuko padėtų maišų, Vitas iš jo išsitraukė savo sintetinius juodus batus ir pasilenkęs užsidėjo juos ant suprakaitavusių kojų. Dar šiek tiek luktelėjęs galiausiai prisivertė atsistoti. Tuomet dešine ranka susiėmė už pusiaujo ir išstūmė pilvą į priekį – norėjo pasirąžyti.

Skaitykite pirmąją šio straipsnio dalį.

Šioje pozoje pastovėjęs keletą minučių, Vitas pasiėmė nuo suoliuko lazdą, pasikabino ant jos tris savo maišus, persimetė lazdą per petį ir pajudėjo Rotušės link.

Daiktų maišuose nedaug ir jie visai nesunkūs, tačiau vaikščioti be jų maudžiančiam kūnui būtų lengviau. Kadais savo turto Vitas kartu nesitampydavo. Daiktus palikdavo tvarkingai sudėjęs ant suoliuko ir kuo nors juos uždengęs. Tačiau likimo valiai paliktų daiktų Vitas ne sykį neberado.

Kartą vyras ne juokais įpyko – dingo jam dovanotos naujos trumpikės. Vitas nedelsė – nuėjęs iki artimiausios telefono būdelės išsikvietė policiją, o atvykusiems pareigūnams pranešė apie „triusikų“ vagystę – apie tai vėliau rašė vienas iš šalies dienraščių.

Dingo ne tik drabužiai ir „crocsai“. Pavogė ir Vito asmens dokumentus. Galiausiai visas jo turtas ištirpo iki trijų plastikinių maišų, su kuriais Vitas nebesiskiria.

Vyras stabtelėjo – nuo paskaudusio kairiojo peties persimetė lazdą ant dešiniojo ir lėtai pasišlubčiodamas pasuko į Didžiąją gatvę. Čia iš už kampo išniro jaunuolis su cigarete lūpose. Smilkstančio nuodo dūmas pakuteno Vito šnerves. Jis įkišo savo ranką į striukės kišenę. Tuščia.

Tu man ne draugė. Mačiau tave tik kelis kartus.

– Būk draugė, nušauk man cigaretę, – paprašė.
– Jei atvirai, Vitai, negaliu.
– Nu būk draugė. Gi tau lengviau nei man. Žiūrėk, va, iš to vyro.

Svetimų žmonių Vitas niekada neprašo maisto. Kartais iš matymo pažįstamų asmenų jis paprašo poros litų puodeliui kavos. Tačiau gan dažnai vyras stabteli prie rūkančiojo, tikėdamasis būti pavaišintas cigarete.

Lėtai žingsniuodamas Vitas galiausiai pasiekė „Cafe de Paris“ ir šmurkštelėjo į netoli kavinės, ant kampo, susidariusį pavėsį. Tuomet įdėmiai apsidairė ir pamatęs cigarečių pakelį rankose laikiusį jaunuolį, priėjęs prie jo mandagiai paprašė: „Cigarette, please?“ Nenutraukdamas pokalbio su draugais ir bemaž nežiūrėdamas į Vitą, vaikinas jam ištiesė cigaretes.

Atsargiai išsitraukęs vieną iš jų, vyras apygarsiai ištarė „Thank you“ ir dėkingai linkčiodamas galva bei per alkūnes sulenktas rankas iškeldamas aukštyn, atatūpstas sugrįžo į pavėsį. Pasirausęs kišenėje išsitraukė degtukus, prisidegė cigaretę ir įtraukęs pirmąjį dūmą užsimerkė.

Apie pradžią

Su Vitu susipažinau prieš pusantrų metų. Iš lėto po Vilniaus centrą šlubčiojantis vyras niekaip neišgaravo man iš galvos. Daugybė pabirų jo gyvenimo detalių, kurias pavyko susirinkti iš pažįstamų ir draugų, dar labiau kurstė smalsumą. Kodėl žmogus pasirenka tokį gyvenimo būdą? Kokia šio vyro istorija?

Buvo saulėtas 2010-ųjų liepos ketvirtadienis. Skubėdama į susitikimą netoli Seimo pamačiau Vitą – nuleidęs galvą ir paskendęs savo mintyse, vyras žingsniavo Gedimino prospektu. Prisistačiusi be užuolankų pasakiau: „Jūs man labai įdomus“ ir pakviečiau puodeliui kavos.

Vitas neatrodė nei nustebęs, nei pasipiktinęs. Žiūrėdamas man tiesiai į akis, sodriu balsu ištarė „Gerai“. Susitarėme, kad susirasiu jį kitą dieną.

– Tu kada nors buvai prisišikus?
– Kaip suprasti?
– Į sąžinę?

– Gal susitariam kelintą ir kur susitiksim? – paklausiau.
– Tai kad pamiršiu.

Kaip ir žadėjo, pamiršo. Kai kitądien išmaišiusi miesto centrą suradau Vitą žingsniuojantį Vilniaus gatve, jis atrodė nustebęs.

– Nepamenat manęs?
– Bandau prisiminti.

Ir taip – daugybę sykių. Vitas manęs neprisimena. Vitas neturi nuotaikos. Vitas nenori kavos. Vitas dar nori pamiegoti. Vitas neturi noro kalbėti.

– Tu man ne draugė. Mačiau tave tik kelis kartus.

Sudegintas suoliukas

Kartais bendrauti su Vitu neturėdavau nuotaikos ir aš. Vos kelias minutes trukdavusiems susitikimams prireikdavo kantrybės. Antai sykį Vitą radau Lukiškių aikštėje. Pasidėjęs maišus ir lazdą ant žemės, jis susikaupęs žvelgė į sudegintą savo suoliuką.

– Kas sudegino? – nustebau.
– Nežinau.
– Tai kur dabar miegosit?

Vitas pirštu bakstelėjo į suoliukus kitoje aikštės pusėje. Pakviečiau jį kavos.

– O galėsim apie viską pakalbėti?
– Žinoma, – atsakiau.
– Ir apie meilę?
– Ir apie meilę, – užtikrinau.
– Nori pasimylėti?
– Jūs man su savim siūlot pasimylėti? – nesutrikau.
– Ne, aš čia tik intrigą bandžiau įvesti, – sukrenkštė vyras.

– Kodėl ant suolų miegate net žiemą?
– Kas ta žiema? Ateina ir praeina. O paskui jau pavasaris – meilės metas.

Intrigų pažinties pradžioje buvo ne viena. „Tik pasižiūrėk į ją. Su tokia be „Viagros“ nieko nebūtų“, „Mokėjau 160 kalbų, bet dabar jas jau visas pamiršau“, „Gimiau už poliarinio rato“, „Gal gali patarti, kaip apkabinti moterį be problemų?“, „Jau seniai nebuvau Azijoje“, „Iki 1970 metų man gimė 120 vaikų“, „Gal gali man surasti žalią su šakute?“, „Aš esu Sąjūdžio įkūrėjas“, „Aš neskaitau Bairono. Aš jį parašiau“, „Būk draugė, nupirk paracetamolio ir „Viagros“ ir t. t. Būdavo akimirkų, kai Vitas bendraudavo suprantama kalba ir aiškiai dėstydavo mintis apie savo gyvenimą.

– Vitai, o Jūs laimingas?
–  Nesu visai laimingas.
– Tai kodėl nieko nebandot pakeisti?
– O ką čia pakeisi? Kur čia kreipsies? Niekam neįdomu.

Būdavo ir tokių akimirkų, kai Vitas nustebindavo.

– Tu kada nors buvai prisišikus?
– Kaip suprasti?
– Į sąžinę?

Vitas neskaito laikraščių. „Esu vegetaras, laikraščių neskaitau“, – sykį pareiškė jis man. Nepaisant to, nedvejodamas išvardija Prancūzijos, Rusijos, Lietuvos prezidentus, žino, kad „Zuokienė, ta kacapė, ant kalno tokį namą pasistatė“.

Susipažinau ir su Vitą dešimt metų pažįstančiu ir jam daug padedančiu taksistu Aleksandru. Jis man pasakojo pastebėjęs, kad daugiausiai nesąmonių Vitas prikalba per pilnatį. „Jei tik Vitas pradeda nusišnekėti, pasižiūrim į kalendorių – ir išties, būna pilnatis“, – sakė vyras.

– Vitai, prieš išeidamas į gatvę Jūs dirbot?
– Taip, galvas kapojau.
– Kapojot galvas?
– Taip, ir man buvo galvą nukapoję.

Skydas – plėvelė

Vitas pribloškia ne tik savo išvaizda, bet ir neįtikėtina ištverme. Vyro nepalaužė nė viena šalta žiema, kurią jis praleido miegodamas ant sostinės suoliukų.

Kad geležinė Vito stiprybė nėra tik Vilniuje sklandantis pramanas, įsitikinau pati. Iš dangaus gausiai krito didžiulės baltos snaigės, kai praėjusį gruodį mieste ieškodama Vito, radau jį miegantį Lukiškių aikštėje. Ant atokiau nuo gatvės stovėjusio suolo pastebėjau milžinišką, plėvelės apgaubtą kauburį.

Kad Vitas miegojo savo „urve“, išdavė tik iš jo kyšojusi vyro lazda.

– Vitai, o ką jūs galvojate apie savo gyvenimą?
– Šūdinas mano gyvenimas. O koks jis gali būti, kai tau galvą nukerta, kepenis išima?

– Vitai, – nedrąsiai pakviečiau. Tyla.
– Vitai, – pabandžiau dar sykį, kiek garsiau. Buvo 11 valanda dienos.
– Ko? – išgirdau gergžiantį balsą.
– Čia Lina. Gal kavos? – Tyla.
– Vitai, – išrėkiau kiek garsiau.
– Neturiu kavos, – pasigirdo. – Būk gera, leisk man dar penkias minutes pamiegoti.

Tai nebuvo pati šalčiausia žiemos diena, tačiau po kelių minučių stovėjimo vietoje speigas ėmė negailestingai kandžioti ausis ir kojų pirštus. Ką išgyvena Vitas ant suolo, po polietileno sluoksniu miegodamas net per pačias šalčiausias naktis, nepajėgiau įsivaizduoti.

„Vitas paprašė nupirkti 12 metrų polietileno, – pasakojo taksistas Aleksandras. – Nežinau, kodėl jam tiek daug reikėjo. Nupirkau mažiau, nes suolas nebuvo toks ilgas. Tuomet paprašė vieną plėvelės galą prikalti prie suolo, kad jos nenuneštų vėjas. Jis pats juk nieko nemoka daryti.“

Taip Vitas ir išgyvena gūdžias darganoto lietuviško rudens ir šaltos žiemos naktis – palenda po polietileno sluoksniu, ant suolo pasitiesia visus turimus drabužius ir plastikinius maišus, kruopščiai užsikamšo plyšius ir susigūžęs į kamuoliuką laukia ryto, kai speigas ne toks negailestingas.

– Kodėl ant suolų miegate net žiemą?
– Kas ta žiema? Ateina ir praeina. O paskui jau pavasaris – meilės metas.

Per pačius didžiausius speigus ne vienas sostinės gyventojas, pamatęs ant suoliuko šąlantį Vitą, skambino į policiją, prašydamas padėti vyrui – išvežti jį kur nors, kur šilta. „Per tokius šalčius šuns niekas neišmeta į gatvę, o čia – gyvas žmogus... ir ne koks alkoholikas, – gailėjo Aleksandras, kuriam taip pat niekaip nepavyko įtikinti Vito bent žiemas praleisti prieglaudoje. – Čia vargšas žmogus... Su proteliu jam gal negerai... Bet kaip jis kenčia.“

„Šūdinas“ gyvenimas

Prabėgo keli ilgi mėnesiai, daugybė atsitiktinių ir pusiau suplanuotų susidūrimų gatvėje, kol Vitas pagaliau nusprendė, kad matė mane jau pakankamai daug kartų. Tada ir sužinojau, kad į gatvę vyras išėjo prieš dešimtį metų, kai jį paliko žmona Jelena.

– Taip tiesiai į gatvę, ant suoliukų?
– Taip. Po metų žmona priėmė atgal, bet ilgai neištvėriau.

Čia vargšas žmogus... Su proteliu jam gal negerai... Bet kaip jis kenčia.

Vitas vienu įkvėpimu išberia savo gimimo datą: 1964 m. gegužės 1 d. Tiesa, kiek vėliau dar patikslina, kad gegužės 1 d., t. y. Tarptautinę darbo dieną, gimė Jonas. Vitas tuo tarpu, esą, gimė lapkričio 24 d. Skraidydamas kažkur toli savo mintyse, Vitas pasakoja vedęs 22 metų ir po ketverių metų susilaukęs sūnaus Tomo. Lenkdamas pirštus išvardina vietas, kuriose gyveno: Kėdainių rajone, Kaune, Utenoje, Vilniuje.

Dar labiau į savo mintis jis pasineria paklaustas, kiek laiko nematė sūnaus. Nematė seniai.

Taksistas Aleksandras su Vitu susipažino tada, kai šis, prislėgtas žlugusio šeimyninio gyvenimo, išėjo į gatvę. „Kai jis atsirado priešais Katedrą esančioje aikštėje, čia dirbo apie dešimt taksistų, – pasakojo Aleksandras. – Aikštėje stovėjo suolai su atlošais. Ant vieno iš jų, netoli kioskelio, Vitas susinešė savo drabužius ir kitus daiktus. Tuo metu buvo rekonstruojamas Gedimino prospektas, čia dirbo daug statybininkų. Jie jam taip pat atidavė keletą daiktų.“

Iš pradžių Vitas buvo sukalbamas, bendraudavo su taksistais. „Jis pasakojo, kad kurį laiką gyveno stotyje. Kai paklausėme, kodėl taip gyvena, atsakė: „Žmona nenorėjo, kad gyvenčiau kartu, ir išėjau“, – pasakojo Aleksandras. – Bet paskui jam stogas tiesiog nučiuožė. Šaltis tikriausiai irgi per tiek metų savo padarė.“

Apie tėvus ir sesę Vitas kalba itin šykščiai. Daugiau apie juos sužinojau iš Aleksandro. „Prieš daug metų prie Katedros Vito ieškojo viena moteris. Tai buvo jo mama, ji sakė atvažiavusi iš Kėdainių rajono, – kalbėjo Aleksandras. – Moteris pasakojo, kad Vitas buvo labai geras veterinaras, o jo žmona – gydytoja, ir kad po to, kai žmona paliko Vitą, jam pasimaišė protelis.“ Pamatęs savo motiną, Vitas nuo jos pasislėpdavo. Nieku gyvu nenorėdavo išvažiuoti iš sostinės.

Tėvai jį ne sykį buvo parsivežę namo, tačiau praėjus vos kelioms paroms Vitas ir vėl atsirasdavo sostinėje. „Jis vėl čia sugrįždavo ir šliaužiodavo. Sakydavo, kad čia yra arčiau šeimos, kurios jau daug metų nematė“, – pasakojo taksistas.

– Vitai, o ką jūs galvojate apie savo gyvenimą?
– Šūdinas mano gyvenimas. O koks jis gali būti, kai tau galvą nukerta, kepenis išima?

Paskutiniąją šio straipsnio dalį laikraštyje „15min“ ir internetiniame tinklalapyje 15min.lt skaitykite šį penktadienį, gruodžio 23 d.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min