Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viltis turėti vaikų užrakinta stalčiuje

Nemažai nevaisingų šeimų neturi tiek pinigų, kad galėtų po dirbtinio apvaisinimo susilaukti vaiko.
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Nemažai nevaisingų šeimų neturi tiek pinigų, kad galėtų po dirbtinio apvaisinimo susilaukti vaiko.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vaikų susilaukti negalinčių moterų ašaros Seimui nė motais. Daug triukšmo parlamente sukėlusios diskusijos apie dirbtinį apvaisinimą buvo numarintos ir šiuo metu dūla saugiai užrakintos Seimo stalčiuje. Spalį turėtą svarstyti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą tautos atstovai pamiršo, į neviltį įstumdami dešimtis tūkstančių nevaisingų šalies porų.

„Manau, nėra jokios tikimybės, kad dabartinis Seimas priims šį įstatymą, – įsitikinusi parlamentarė, Sveikatos reikalų komiteto (SRK) narė Agnė Zuokienė. – Pato situacija, į kurią pakliuvome, rodo, kad įstatymo nebus artimiausius trejus metus.“

Parlamentarės manymu, laukimas taip pat yra politika. „Visos pusės šiuo metu jaučiasi kažkiek laimėjusios. Niekas nenori pralaimėti. Todėl ir manau, kad jokių žingsnių daugiau žengta nebus“, – „15min“ sakė A.Zuokienė.

Kol pagalbinis apvaisinimas neįtvirtintas įstatymuose, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo. Tuo tarpu tūkstančius litų kainuojanti procedūra daugeliui šeimų paskandina viltį kada nors susilaukti vaikų.

Laukia aštuonerius metus

Vilnietė Jelena pati kreipėsi į „15min“ ir papasakojo, ką jai tenka išgyventi bandant susilaukti vaikų.

„Ištekėjau 24-erių. Susituokėme kovo 4 dieną, o po savaitės pirmą sykį pabandžiau pastoti“, – atviravo 32 metų moteris. Vaikų pora neturi iki šiol.

Aš neprašau milijonų, aš tik prašau padėti man susilaukti vaiko. Neprašau jo maitinti ar išlaikyti. Tik padėti jo susilaukti.

Supratusi, kad kažkas ne taip, Jelena kreipėsi į specialistus. Pirmiausiai tyrėsi pati. „Vyras nenorėjo tikrintis, tyriausi savo hormonus, reguliavau mėnesinių ciklą“, – kalbėjo jauna moteris. Tačiau pastoti vis tiek niekaip nepavyko. Galiausiai prieš dvejus metus Jelenos vyras sutiko išsitirti. Tuomet paaiškėjo, kad jo sperma nekokybiška.

Prasidėjo tyrimų maratonas, inseminacijos procedūros (spermatozoidų suspensijos suleidimas į moters gimdą ovuliacijos metu), padaryta kiaušintakių praeinamumo operacija. „Prieš porą mėnesių nusprendėme susirasti gerą kliniką ir vėl atlikti tyrimus, – kalbėjo Jelena. – Vyrui pakartotinai atliktas spermos kokybės tyrimas. Gydytojas pasakė, kad inseminacija nebepadės, reikia dirbtinio apvaisinimo.“

Tūkstančiai litų

Moteris iš rankinės išsitraukė tvarkingai į įmautę įkištus lapus. Viename iš jų – ranka surašyti skaičiai. Sumos pinigų, kuriuos pora išleido tikėdamasi susilaukti pirmagimio.

„Šeimai nusprendus pasitikrinti, pirmoji specialisto konsultacija kainuoja 100 Lt. Su tepinėliais už pirmąjį tokį apsilankymą sumokėjau 440 Lt, – vardijo Jelena. – Jei tyrimai geri, nėra jokių grybelių, infekcijų, tiriami hormonai. Už tyrimą sumokėjau 115 Lt. Tuomet, antrąją ciklo dieną atliktas dar vienas tyrimas, kainavęs 300 Lt. Spermos kokybės tyrimai – 180 Lt. Gavę visus tyrimų rezultatus ėjome į antrąją konsultaciją, kainavusią 80 Lt. Už visa tai sumokėjome per 1000 Lt.“

Už inseminaciją pora sumokėjo dar 900 Lt. Paaiškėjus, kad inseminacija nepadės, Jelenos vyrui išrašyti 200 Lt mėnesiui kainuojantys vaistai, kuriuos reikia gerti tris mėnesius. „Iki šios dienos išleidome per 2 000 Lt, neskaitant pinigų, kuriuos sumokėjau už ankstesnius tyrimus, – skaičiavo jauna moteris. – Na, o dabar mums dar reikia apie 10 tūkst. Lt dirbtiniam apvaisinimui.“

Ši suma porą varo į neviltį. Jelena, vienoje iš sostinės kavinių dirbanti virėja, uždirba minimalią algą. Jos vyras, turintis vairuotojo darbą, per mėnesį namo parneša 1 500 Lt. Pora yra pasiėmusi paskolą būstui. „Iš kur žmonės gali turėti tokius pinigus? – stebėjosi moteris. – Aš per tiek metų labai sustiprėjau. Skausmas mane padarė stiprią. Žinau, kad išdrįsiu nueiti pas savo tėvus, uošvius, savo ir vyro močiutes ir paprašysiu pinigų. Ne pasiskolinsiu, bet paprašysiu. Nes žinau, kad nesugebėsime jų grąžinti. Bet ką daryti kitiems, kurie, galbūt, nėra tokie stiprūs?“ 

Kas yra skaudžiausia?

Sužinojusi, kad vienintelė tikimybė kada nors susilaukti vaikų – dirbtinis apvaisinimas – ir išgirdusi, kiek jis kainuoja, Jelena puolė aiškintis, kiek šią procedūrą kompensuoja valstybė.

„Pasiskambinau į Sveikatos apsaugos ministeriją. Čia man pasiūlė parašyti laišką ministrui Raimondui Šukiui, – pasakojo moteris. – Neseniai iš ministerijos gavau atsakymą, kurio esmė –  valstybė dirbtinio apvaisinimo nefinansuoja. Jame taip pat parašyta, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas rudens sesijoje turėtų būti svarstomas Seime.“

Šaltas biurokratiškas atsakymas Jeleną sukrėtė. „Skaudžiausia tai, kad mes su vyru mokame mokesčius, o paramos iš valstybės gauti negalime, – susijaudinusi kalbėjo moteris. – Aš neprašau milijonų, aš tik prašau padėti man susilaukti vaiko. Neprašau jo maitinti ar išlaikyti. Tik padėti jo susilaukti.“

Jelenos nuomone, valstybė galėtų finansuoti bent 40 proc. dirbtinio apvaisinimo procedūros sumos. T.y., apie 4 tūkst. Lt. Mat tikimybė pastoti po dirbtinio apvaisinimo procedūros siekia apie 40 proc., taigi ją gali tekti kartoti ne vieną sykį. „Tokiu atveju yra skirtumas, ar už dvi procedūras mokėti 12 tūkst., ar 20 tūkst. Lt“, – kalbėjo moteris.

Pokalbio metu tvirtai laikiusis Jelena visgi susigraudino. „Kas man skaudžiausia? Sulaukti senatvės. Skaudžiausia tai, kad negaliu savo meilės duoti savo vaikui, – kalbėjo ji. – Atrodo, kam tie namai, jeigu juose nėra vaikų? Viduje toks jausmas, kad negaliu kažkam kažko duoti. Savo meilės. Savo paramos. Aš jaučiuosi kitokia nei kiti.“

Projektų abrakadabra

Seimui buvo pateikti du kardinaliai skirtingi ir daugybę emocijų sukėlę dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai. Konservatyvųjį, kurį remia Bažnyčia, pasiūlė „darbiečiai“ su parlamentare Dangute Mikutiene priešakyje. Šis įstatymo projektas draudžia ne tik lytinių ląstelių donorystę, bet ir embrionų šaldymą. Be to, jame siūloma nustatyti, kad embrionų turi būti sukurta tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į gimdą, ir jų skaičius negali viršyti trijų.

BFL nuotr./Parlamentarė Agnė Zuokienė
BFL nuotr./Parlamentarė Agnė Zuokienė

Liberalųjį įstatymo projektą pasiūlė liberalcentristas Algirdas Čaplikas. Jo pateiktame projekte leidžiama ir vyriškų, ir moteriškų lytinių ląstelių donorystė, numatoma, kad apvaisintos lytinės ląstelės galėtų būti laikomos užšaldytos iki penkerių metų.

Galiausiai Seimo Sveikatos reikalų komitetas (SRK) pateikė kompromisinį Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, tačiau svarstant jį Seime atsirado du vienas kitam prieštaraujantys įstatymo straipsniai. „Šiame projekte buvo įrašytas sakinys, numatantis, kad pati pora viską nusprendžia. T.y. kiek paimti kiaušialąsčių, kiek jų užšaldyti ir pan. – aiškino Seimo narė A.Zuokienė. – Tačiau įstatymo priėmimo stadijoje atsirado kita nuostata, griežtai apibrėžianti šiuos dalykus ir porai nepaliekanti jokios apsisprendimo laisvės. Taigi Seimas du kartus balsuodamas pasisakė už dvi viena kitai prieštaraujančias nuostatas.“

Daug aistrų

Nuspręsta, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisija turėtų atsakyti, ką daryti toliau. Komisija nusprendė, kad įstatymo projektas turi būti grąžintas svarstyti į SRK. Tačiau komitetas šio projekto negali pradėti svarstyti, kol to padaryti neįpareigojo Seimas. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto klausimą buvo numatyta svarstyti rugsėjį–spalį, tačiau jis taip ir liko pamirštas.

„Pernelyg daug aistrų verda ten, kur reikalingas racionalumas ir sveika logika, – įsitikinusi A.Zuokienė. – Emocijų reikia kuo mažiau, nes klausimas yra labai skausmingas.“

Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų dirbtinį apvaisinimą. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, vadovaudamosi 1999 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Jame numatomas moters dirbtinis apvaisinimas tik sutuoktinio lytinėmis ląstelėmis, taip pat nustatyta, kad tokiu būdu gali būti apvaisinamos ne vyresnės nei 45 metų amžiaus moterys.

Nors oficialaus nevaisingumo registro Lietuvoje nėra, Statistikos departamento duomenimis, vaikų neturi daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus (18–49 metų) šeimų. Epidemiologiniais skaičiavimais, Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų, kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais.

Kitose šalyse valstybė padeda*

  • Pasaulyje kas šešta pora, t.y. 10–15 proc., kenčia dėl vaisingumo sutrikimų
  • Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų. Kasmet jų padaugėja apie 2 tūkst.
  • 40 proc. atvejų nevaisingumas būna iš vyro pusės, 40 proc. – iš moters pusės, 10 proc. diagnozuojamas kompleksinis nevaisingumas ir 10 proc. nevaisingumas lieka neaiškios kilmės.
  • Kai kuriose Europos šalyse vaikai, gimę po pagalbinio reprodukcinio gydymo, sudaro daugiau nei 3 proc. visos populiacijos.
  • ES šalyse tik Lietuva ir Latvija nevaisingoms poroms nekompensuoja nei vaistų, nei gydymo procedūrų. Kitose šalyse kompensuojami vaistai arba gydymas,  arba tam tikras procentas vaistų ir gydymo procedūrų sumos.
  • Nuo pirmojo „vaiko iš mėgintuvėlio“ Luizos Braun gimimo 1978 m. pasaulyje gimė per milijonas tokių vaikų. Skandinavijos šalyse 1 proc. žmonių yra gimę po pagalbinio reprodukcinio tyrimo, Nyderlanduose – net 4 proc.

*Gražinos Bogdanskienės Vaisingumo centro duomenys

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min