Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Smurtas ėda visuomenę kaip vėžys

Kumštis
Photos.com nuotr. / Kumštis
Šaltinis: „Savaitė“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Praėjusią savaitę Lietuvoje prasidėjo kampanija „16 dienų be smurto prieš moteris“, skirta atkreipti visuomenės dėmesį į smurto šeimoje problemą. Ji baigsis gruodžio 10-ąją, Tarptautinę žmogaus teisių dieną.

Pasauliniais duomenimis, smurtas prieš moteris yra tokia pat dažna mirties ir nedarbingumo priežastis kaip ir vėžys, tik retai kada nurodoma oficialiai. Nėra ir tikslios smurto atvejų statistikos. Remiantis neoficialiais nevyriausybinių organizacijų duomenimis, Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris. Deja, tikrasis smurto prieš moteris mastas niekada nebus tiksliai žinomas, nors ir aišku, kad jis būdingas daugeliui šeimų – nebūtinai fizinis, galbūt psichologinis, ekonominis.

Lietuviai šiai problemai – gana abejingi, o nukentėjusios moterys vengia apie tai kalbėti. Į statistiką smurto atvejai patenka tik kraštutiniais atvejais, kai kreipiamasi į policiją. Tokie iškvietimai sudaro apie 10 proc. visų iškvietimų.

Smurtas – privatus reikalas

Smurtą patiriančios aukos kenčia tylėdamos, dauguma jų gėdijasi ieškoti pagalbos. Visų pirma dėl to, kad baiminasi nepalankios visuomenės nuomonės, ir ne be pagrindo – nesitikėdami perauklėti smurtautoją, visi ima „auklėti“ auką: apipila absurdiškais patarimais, bando įrodinėti, kad moteris pati kalta, pasirinkusi netinkamą partnerį, ir t. t. Be to, moterys nenori skaudinti artimųjų, mano, kad pasiskundusios sulauks dar didesnio smurto, ir šios baimės daugeliu atvejų pasitvirtina.

„Smurtas prieš moteris šeimose – taip pat ir teisinė problema“, – teigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento direktorius Alfredas Nazarovas. Pareigūno teigimu, visų pirma smurtas prieš moteris šeimose dažnai naudojamas dėl to, kad dauguma smurtaujančių vyrų žino, jog už jų veiksmus negresia didelė atsakomybė. Smurtas šeimose nepriskiriamas prie kriminalinių nusikaltimų, ir daugeliu atvejų baudžiamasis procesas gali būti pradėtas tik privataus, o ne valstybinio kaltinimo tvarka. Pakeisti šios situacijos ir sugriežtinti bausmių esą nepavyksta, nes teisininkai teigia, kad tokių priemonių (privataus kaltinimo, kai smurtautojas lieka namuose, ir teisminiai veiksmai nėra vykdomi) užtenka smurto šeimoje problemai spręsti.

Nors visuomenė po truputį pripažįsta šią problemą – Moterų informacijos centro atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad prieš dešimtmetį lietuviai manė, jog žmonas muša tik asocialūs žmonės (lyg tai būtų pateisinama), o dabar jau 80 proc. respondentų teigia, kad tokia problema vis dėlto egzistuoja.

Paskutinė užuovėja

Nors pripuolamai dedama šiokių tokių pastangų pakeisti padėtį, statistikos duomenys nerodo, kad smurto Lietuvoje mažėtų. Mitas yra tai, kad moteris muša tik alkoholikai ar narkomanai. Iš tiesų smurtas prieš moterį šeimoje neturi konkrečių socialinių ribų: jis keroja tarp bemokslių ir išsilavinusių, jaunų ir pagyvenusių žmonių, skurdžiose ir turtingose šeimose, eilinių darbininkų ir valdžios atstovų sluoksniuose. Dažniausiai vis dėlto linkusios smurtauti socialinių sluoksnių priešingybės, t. y. gana pasiturinčių arba socialiai remtinų šeimų vyrai.

Dramatiškiausia suvokti, kad mūsų smurtingoje visuomenėje, nepraleidžiančioje progos pažeminti žmogų, parodyti jo vietą, daugybė moterų ir vaikų net savo šeimoje nesijaučia saugūs, atvirkščiai – gyvena smurto epicentre, ir iš jo išsiveržti, kaip vėliau tvirtins mūsų pašnekovė, galima tik titaniškomis pastangomis, patiriant ne tik smurtą, bet ir visuomenės pasipriešinimą keisti savo padėtį.

Pjesė kaip išsilaisvinimas

Įvairius renginius sujungsiančioje akcijoje dalyvaus ir „Elfų“ teatras. Teatro direktoriaus Romo Vikšraičio teigimu, į akciją aktorius privertė įsitraukti ne statistika, o konkretus atvejis.

„Prieš metus mums teko laimė ir nelaimė pagal tikrą istoriją pastatyti spektaklį „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba Tikroji Eglės žalčių karalienės istorija“. Ta informacija, kurią išgirdome iš pirmų lūpų, mus, kaip žmones, sukrėtė. Ir privertė labai giliai susimąstyti apskritai apie teatro misiją“, – sakė R. Vikšraitis.

Spektaklio premjera įvyko pernai rudenį, tačiau šiemet per šią akciją jis vėl bus rodomas. Aktorė Edita Kauzaitė parašė šią pjesę remdamasi savo patirtimi, nors nemano, kad tai būdas išspręsti problemą – tiesiog būdas išsikalbėti. Pašnekovių smurto šeimoje tema vargiai galėtume rasti – moterys kalbėtų nebent prašydamos neskelbti pavardės, tačiau aktorė kalbėti apie tai nevengia ir net laiko savotiška savo misija. Pasak jos, smurtautojai bijo viešumo.

Praėjus metams po pjesės premjeros ir dvejiem po skyrybų, E. Kauzaitė turėjo pakankamai laiko apgalvoti savo gyvenimą. Laimei, aktorė nesijaučia kalta dėl savo santuokos ir istorijos, tad galbūt dėl to ji, ištvėrusi tai, ko, rodos, neįmanoma ištverti, iki šiol sugebėjo išlaikyti sveiką protą ir paversti savo išgyvenimus menine kūryba. Paprastai smurtą patiriančias moteris žlugdo ne tik pats smurtas, bet ir slegiantis kaltės jausmas – pirmiausia dėl vaikų, kuriems sukūrė tokį gyvenimą.

Aktorės ir dramaturgės teigimu, jos vaikai kartu su ja išgyveno svaiginantį išsilaisvinimo jausmą – jaunesnioji dukra, kai mama švytėdama grįžo su ištuokos liudijimu rankose, sušuko: „Pagaliau mes išsiskyrėme!“. Šeimoje Edita su vaikais sudarė vieną nedalomą komandą, su vyresniuoju sūnumi netgi tarėsi rašydama pareiškimus teismui, kartu slapstėsi ir kalbėjosi, kaip išgyventi.

Už uždarų durų

E. Kauzaitė ištekėjo už aštuoneriais metais vyresnio fechtavimo trenerio Rimo Antano, kai jai buvo jau 33 metai. Vedybos nebuvo iš meilės, bet ji labai norėjo vaikų ir manė, kad su šiuo vyru galės juos išauginti.

„Nebuvau labai geros nuomonės apie santuoką, ir tegul psichologai sprendžia, ar geriau kristi žemėn iš romantiškų aukštumų, ar į vedybas žiūrėti be jokių iliuzijų, tačiau patirti, kad viskas yra dar baisiau“, – šyptelėjusi kalbėjo aktorė.

Šeima susilaukė sūnaus ir dviejų dukterų. Pirmąkart iš vyro namų išėjo, kai sūnui buvo treji metai, o dukrai – aštuoni mėnesiai. Aktorė su vaikais atskirai gyveno tik pusmetį, nes sutuoktinis grasino, kad advokatai atims iš jos vaikus. Edita grįžo į vyro namus ir čia gyveno dar aštuonerius metus. Prieš penkerius moteris ryžosi skyryboms. Procesas truko ketverius metus, nors nereikėjo dalytis jokio turto – tik vaikus!

„Man kraujas užverda, kai vyrai ima postringauti, kodėl moterys savinasi vaikus. Jeigu jie bent truputį mylėtų vaikus, nesielgtų taip, kad juos prarastų. Tačiau kai tik žmona prabyla apie skyrybas, atsakymas būna vienas: „Atimsiu vaikus, atimsiu butą“, – kalbėjo aktorė.

Vienu metu E. Kauzaitė pasijuto bepralaiminti, nes buvęs sutuoktinis jai iškėlė ieškinį – mat ji išėjo iš namų ir pasiėmė vaikus. Tuo laikotarpiu iš visiškos desperacijos ir gimė „Tikroji Eglės žalčių karalienės istorija“. Aktorė net negalėtų pasakyti, kada jos gyvenime vyko didžiausia drama – ar gyvenant su patologinių polinkių asmenybe, ar pajutus valstybinių įstaigų pasipriešinimą ir patyčias. Edita visuomet būna sukrėsta, kai išgirsta kokių nors žinių apie Ingos Rinau istoriją: remiantis įstatymais buvo išplėšta iš jos dukrelė – ir esą ji pati kalta, kad su dukra pabėgo į Lietuvą, todėl reikia bausti ne tik ją, bet ir jos vaiką. „Tad galbūt kiekvienai moteriai prieš vedybas reikia iš anksto išdalyti instrukcijas, kaip elgtis susidūrus su vyru smurtautoju, su vyru užsieniečiu ir kitais gyvenimo atvejais“, – pasipiktinusi kalbėjo aktorė.

„Neseniai dalyvavau televizijos laidoje, ir man juokas ėmė, kai klausiausi vieno bankininko žmonos kalbos, kad esą reikia mokėti pasirinkti. Štai ji pasirinko gerai, o kai kurios moterys – blogai. Tačiau kiek čia jos nuopelnų? Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, ir drama yra ne vien tai, kad sutikai netinkamą žmogų, bet ir tai, kad tavęs visiškai niekas negina, atvirkščiai – netgi žlugdo, – sakė pašnekovė. – Argi teismas negalėjo greičiau pabaigti šio košmaro, užuot skyręs vis naujas ir naujas ekspertizes vaikams, nes buvęs sutuoktinis teigė, kad aš juos primokiau jį šmeižti.“

Nevykėlių sindromas

Kyla klausimas, kodėl smurtautojui reikia taip kabintis į moterį, kurios ne tik nemyli, bet ir, regis, netgi neapkenčia? Pasak E. Kauzaitės, tai menkystos sindromas – toks vyras neturi kur kitur save išreikšti. „Būdavo, buvęs sutuoktinis per naktį žiūri pornografijos kanalą, o aš visą naktį – su sergančiu vaiku ant rankų, mat vaikai gyvenant kartu sirgdavo ir sirgdavo. Paskiau išsimiega iki pietų ir ieško, prie ko prisikabinti, – dirbdavo po kelias valandas per dieną. Vaikus išlaikydavau aš, o jis skaičiuodavo mano pinigus ir vis kaltindavo, kad juos švaistau. Tokiems vyrams tiesiog reikia aukų“, – kalbėjo ji.

„Mano buvęs vyras neleisdavo į vazas merkti gėlių, nes taupė vandenį. Išeidamas iš namų užsirašydavo skaitiklių rodmenis, kad mes nejungtume elektros ar vandens. Žaislus, nors pats jų niekada nepirko, atimdavo iš vaikų ir slėpdavo. Kartą sergančiai dukteriai nupirkau žaislinį šuniuką, o vyras išplėšė žaislą iš rankų ir pasakė: „Geras daiktas. Vėliau bus galima kam nors padovanoti“, – pasakojo aktorė.

Vyro šykštumas pasireikšdavo net perkant vaistus vaikams: visuomet peržiūrėdavo receptus ir nurodydavo, kurių vaistų, jo nuomone, nereikia – tuomet receptą iš jo reikėdavo tiesiog išplėšti. Susirgus vaikams, tėvas nuolat šnypšdavo: „Jūs, kalės, amžinai sergate. Žiūrėkit, kad manęs neapkrėstumėte.“ „Jis mane net ir prie vaikų vadindavo kale, prostitute, kekše, ubage ir taip toliau“, – teigė menininkė.

Per ilgą laiką Edita su vaikais išmoko meluoti. Jei ką nors nupirkdavo, nulupdavo etiketes ir vyrui pasakydavo kelis kartus mažesnę kainą arba tai, kad kas nors atidavė veltui.

„Jau iš pat pradžių mačiau, kad jis – ne svajonių jaunikis, tačiau tikėjausi, jog galėsime sutarti ir auginti vaikus – juk buvome suaugę žmonės. Tačiau jau pirmoji vestuvių naktis pasirodė siaubinga – buvęs sutuoktinis sakė, kad aš jam – pirmoji moteris, ir, ko gero, tai buvo tiesa. Tačiau jokio švelnumo jis nerodė – tik reikalavo šlykščiausių dalykų. Ir po namus prie vaikų vaikščiodavo nuogas, nors teisme paskiau buvo sakoma, kad tai nieko tokio, kad tai nėra tvirkinamasis veiksmas“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi moteris.

Laimingai, jeigu taip galima pasakyti, iš baisios istorijos išsipainiojusi aktorė sakė, kad ji anaiptol nesijaučia esanti labai drąsi. „Tiesiog nebeturėjau kitos išeities – privalėjau išgelbėti vaikus ir save“, – teigė E. Kauzaitė.

„Savaitė“
Komentarai
Temos Moteris
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min