– Pabandykime į „Baltic Pride“ renginį pasižiūrėti pasaulio kontekste. Kokie kiti analogai, kokiose šalyse ar miestuose yra vykusios panašios eitynės? Koks yra tokio renginio dažniausias scenarijus ar etalonas?
– Lietuva yra paskutinė Europos Sąjungos šalis, kurioje toks renginys dar nevyko. Tokios eitynės įvairiose šalyse būna skirtingo pobūdžio. Priklauso nuo konteksto ir tikslų. Tose šalyse, kur žmogaus teisių yra paisoma, tokios eitynės yra džiaugsmingas renginys. Galiu kaip pavyzdį paminėti Australiją, Amsterdamą, Berlyną. Žinoma, Lietuvoje tokia idėja sukelia priešpriešą. Todėl mūsų atveju „Baltic Pride“ turi politinį atspalvį. Lietuva garsėja nepakantumu ne tik mažumoms, bet ir apskritai kitaip mąstantiems, kitaip atrodantiems. Todėl mūsų šūkis ir yra „Už lygybę visiems“.
– Kodėl jūs išskiriate Lietuvą? Kas lemia, kad Lietuvoje mažumų eitynės priimamos priešiškiau: kultūros tradicijos, religija, krikščioniškos vertybės ar kitos priežastys?
– Čia klausimas sociologams. Mes dalyvavome daugelyje projektų, kurių metu tyrėme visuomenės nuomonę. Gal Lietuvos buvimas Sovietų Sąjungoje atnešė tą nepakantumo grūdą, nes ilgai Lietuvoje galiojo Baudžiamojo kodekso straipsnis, baudžiantis už homoseksualumą. Tik 1993 m. jis panaikintas, kai Lietuva įstojo į Europos Tarybą. Estijoje ir Latvijoje šitas straipsnis buvo panaikintas keleriais metais anksčiau. Gal tiesiog Lietuva nelabai nori priimti ES vertybes? Čia prisidėjo ir Bažnyčia, katalikų hierarchai, kurie turi dideles galimybes skleisti neapykantą mūsų orientacijos žmonėms.
– Ar eitynės vyks tik Vilniuje, ar tuo pat metu pasaulyje planuojama analogiškų renginių?
– Parinkti tinkamą datą nebuvo lengva. Rengti eitynes norėjome kuo arčiau gegužės 17 d., kai minima Tarptautinė diena be homofobijos. Tačiau kalendorius ne toks paprastas, reikėjo atsižvelgti į savo svečių galimybes ir eitynes rengti savaitgalį.
– Kiek svečių laukiate iš užsienio? Ar dėl to atsigaus turizmas, kaip teigiama spaudoje?
– Jau dabar skaičiuojama, kiek kainuos renginio saugumas (180 tūkst. Lt. – red. past.). Tačiau tai yra pirmasis Lietuvos mokestis už homofobiją. Jei nebūtų nepakantumo, nereikėtų samdyti policininkų. Kita vertus, atvyksta daug svečių, kurie mokės už viešbučius ir aptarnavimą oro uoste, baruose. Tie pinigėliai tikrai grįš. Laukiame ne mažiau kaip 250 svečių, iš jų labai nemažai Europos Parlamento, Europos Komisijos atstovų bei kitų šalių parlamentarų.
– Paminėkite bent keletą garsesnių svečių...
– Džiaugiamės Švedijos atstovavimu mūsų eitynėse. Su oficialiu vizitu atvyksta Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė Birgitta Ohlsson, daug parlamentarų, taip pat Europos Parlamento gėjų ir lesbiečių intergrupės pirmininkas Maiklas Kešmenas, dvi vicepirmininkės ir t. t. Iš esmės atstovaujama visai Europai. Bus daug svečių ir iš Lietuvos. Iš viso laukiame apie 350 eitynių dalyvių.
– Jūs oficialiai dėkojate Nyderlandų ambasadai ir Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai. Ar tik už moralinį palaikymą, ar už finansinę pagalbą?
– Tikrai nemažai užsienio šalių ambasadų mums padėjo. Jų moralinis palaikymas svarbus. O materialinė pagalba – juk kiekviena šalis turi savo fondus, į kurios gali kreiptis bet kokia organizacija, atitinkanti to fondo reikalavimus. Jei ta organizacija sugeba tinkamai užpildyti projektų paraiškas, ir gauna lėšų. Mums buvo suteikta galimybė, todėl ja ir pasinaudojome.
– Dažniausiai žmonės gėjų eitynes įsivaizduoja kaip Rio de Žaneiro karnavalą: daug erotikos, nuogų kūnų, gal net ištvirkavimo. O kokias planavote eitynes Vilniuje?
– Reikia mesti akmenėlį į žurnalistų daržą. Žiniasklaida suformavo tokį dar neįvykusių eitynių įvaizdį ir tokiu būdu labai išgąsdino kai kuriuos politikus. Todėl ir bijoma nuogų užpakalių, šiuo argumentu naudojasi mūsų oponentai, klaidinantys visuomenę. Lietuvos piliečiai tikrai nematys nuogų užpakalių. Ir ačiū Dievui. Pažiūrėsime, ką paskui sakys politikai, pamatę tvarkingai apsirengusių žmonių su transparantais eiseną.
– Saugumo klausimas. Ar tikite, kad policija gali užtikrinti saugumą?
– Nuoširdžiai sakau, kad esu patenkintas darbu su policija. Tai suteikia man vilčių, kad bus išvengta nemalonumų ir bus puoselėjama tolerancija. Policija darbo ėmėsi labai profesionaliai.
– Ketvirtadienį „Skalvijos“ kino teatre prasideda filmų festivalis. Ką planuojate rodyti?
– Į mūsų prašymą sukurti kultūrinę programą atsiliepė nemažai ambasadų. Norėjome sudaryti galimybę visuomenei susipažinti su dar nematytu kino pjūviu ir pažinti gėjų bei lesbiečių subkultūrą. Labai padėjo Liuksemburgo ambasada – suteikė galimybę parodyti naują filmą „House of Boys“. Atvyksta ir ambasadorius iš Varšuvos, ir režisierius, ir filmo kompozitorius. Labai padėjo ir Prancūzijos kultūros centras. Filmai nemokami, reikės tik gauti kvietimą „Skalvijos“ kino teatro kasoje.
– Lietuvos gėjų lyga. Ką dar veikia jūsų organizacija, juk ne tik eitynes „Baltic Pride“ organizuoja. Ar tikrai padeda gyventi mažumoms?
– Mes savo misiją suvokiame taip. Tokioje priespaudoje ir partizaninėje aplinkoje, kurioje gyvena dauguma homoseksualių piliečių, nuolat reikia pagalbos. Mes turime Lietuvos gėjų, lesbiečių ir transeksualų centrą. Čia rodome filmus, rengiame susitikimus, buriame sporto grupes. Teikiame ir psichologinę pagalbą, tačiau tokiam centrui labai sunku gauti finansavimą.
– Būkime objektyvūs iki galo. Jūs sakote, kad gyvenate partizaninį gyvenimą, esate priversti slėptis. Tačiau seksualinių mažumų tikrai yra (ir jos to neslepia) aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose: Seime, aukštojo mokslo įstaigose, televizijoje, elito vakarėliuose ir t. t. Tai gal nėra tas velnias toks baisus, kaip jūs ką tik nupiešėte? Tiesiog vieni deklaruoja savo orientaciją, kiti ją nutyli.
– Atsakysiu sociologinių apklausų duomenimis. „Eurobarometro“ tyrimai parodė: tik 7 proc. Lietuvos piliečių atsakė, kad pažįsta kitos orientacijos žmonių. Švedijoje arba Olandijoje – 60–70 proc. Taip yra dėl visuomenės reakcijos – šie žmonės slepiasi ir gyvena dvilypį gyvenimą.
