15min.lt su pirmuoju po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovu kalbasi apie rugpjūčio pučą ir nuotaikas Lietuvoje jo metu.
– Gerbiamas profesoriau, ar galite pasidalinti prisiminimais apie pirmąsias akimirkas, sužinojus apie Maskvoje bandomą įvykdyti perversmą. Kokios buvo pačios pirmosios mintys?
– Apie pučą sužinojau ankstų rugpjūčio 19-os dienos rytą, apie 7 val. Man paskambinęs padėjėjas Ramūnas Bogdanas paklausė, ar girdėjau naujienas – Maskvoje vyksta perversmas. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas nušalintas, paskelbta nauja komunistų vyriausybė.
Nuėjau į Aukščiausiąją Tarybą, į savo kabinetą. Jau 9-ai val. ryto sušaukiau prezidiumą. Buvo akivaizdu, kad vyksta labai rimti dalykai. Anksti ryte man paskambinęs Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas Fiodoras Kuzminas pranešė, kad yra nauja valdžia, nauja tvarka ir kad jis yra Pabaltijo regiono viršininkas, aukščiausioji valdžia ir kad mes turėsime klausyti jo įsakymų. Tačiau aš jam pasakiau, kad taip, kaip jis sako, nėra, kad jis nėra jokia teisėta valdžia ir kad jo įsakymai nebus vykdomi. Vis dėlto buvo neramu, kokių priemonių jie imsis. Taigi tokios buvo pirmosios akimirkos, sužinojus apie bandymą įvykdyti perversmą Maskvoje.
 |
| BFL/Ričard Grigo nuotr./1991-ųjų rugpjūčio pučas Lietuvoje, prie Televizijos bokšto |
Pati pirmoji mintis buvo: štai ir atėjo ta diena. Sausio 13-oji dar nebuvo tikroji. Dabar yra daug rimčiau ir pavojingiau, nes įvykiai vyksta Maskvoje. Tai reiškia, kad su mumis mažai kas skaitysis. Tačiau tai taip pat buvo ta diena, kuriai mes psichologiškai buvome pasiruošę. Gal nebuvome pasiruošę praktiškai, bet darėme tai, ką gyvenimas mus jau buvo išmokęs daryti – įgyvendinome ligtolinę pasipriešinimo politiką. Sušaukėme teisėtą valdžią, prezidiumą, o taip pat ir visą Aukščiausiąją Tarybą, ir nusprendėme atmesti diktatūrą su visais įsakais. Jos mes nevykdysime. Tokios linijos laikėmės visą laiką nuo Kovo 11-osios.
Man buvo aišku, kad turiu būti poste ir veikti pirmiausiai per parlamentą – aukščiausią Lietuvos suverenią valdžią. Taip pat žinojau, kad turime palaikyti ryšius su demokratine Rusija ir Vakarų valstybėmis – ne tik joms pranešti, kas vyksta, bet ir laukti bei stebėti, kokia reakcija ir poslinkiai vyksta tose šalyse.
– Kokie buvo pirmieji veiksmai, kurių ėmėsi Aukščiausioji Taryba?
– Aukščiausioji Taryba pareiškė stiprų oficialų solidarumą su Boriso Jelcino demokratine Rusija. Dar pirmąją pučo dieną priėmėme Aukščiausiosios Tarybos pareiškimą, adresuotą Rusijos aukščiausiajai tarybai ir prezidentui B.Jelcinui. Jame mes griežtai smerkėme nusikalstamą kėsinimąsi nuversti demokratiškai išrinktą Rusijos valdžią, „mes solidarizuojamės su visomis Rusijos pažangiomis jėgomis ir tvirtai remiame jų civilines pasipriešinimo akcijas, šias pastangas apginti pagrindines žmonių teises ir laisves. Naujoji demokratinė Rusija – visų mūsų viltis“. Tai ištrauka iš minėto pareiškimo.
Antrąją pučo dieną atlikome daug svarbių dalykų: priėmėme nutarimą dėl Lietuvos valdžios ir savivaldybių veiklos ypatingomis sąlygomis. Numatėme, kad „jeigu dėl agresijos ar kitų prievartos veiksmų negalėsime vykdyti konstitucinio įgaliojimo, tai ir savivaldybių organų pareigūnų veikla bus pristabdoma iki atskiro šios Aukščiausiosios Tarybos sprendimo. Taip pat konstatuojame, kad bendradarbiavimas su sovietiniais kolaborantais ar svetimos valstybės struktūromis arba asmenimis, bandančiais perimti ir vykdyti teisėtos Lietuvos Respublikos valdžios įgaliojimus, jų sprendimų ir normų vykdymas, bus kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika Lietuvai, baudžiama pagal įstatymą. Kolaboravimas bus baudžiamas kaip nusikaltimas Lietuvos valstybei“.
Tądien žengėme dar vieną labai svarbų žingsnį: ratifikavome sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos, kurią tų pačių metų liepos 29 dieną Maskvoje pasirašėme kartu su B.Jelcinu. Tam, kad ši sutartis visiškai įsigaliotų, ji turėjo būti ratifikuota. Mes tai ir padarėme, kad mūsų darbas būtų baigtas.
B.Jelcinui paskambinau pirmąją pučo dieną – pasveikinau jį už jo tvirtą laikyseną. Paskambinęs rugpjūčio 20-ąją jam pranešiau, kad mes jau ratifikavome sutartį ir pasiteiravau, galbūt ir jiems, posėdžiaujant apgultyje, pavyktų tai padaryti. Jis man nieko nepažadėjo, tačiau sutartį ratifikavo vėliau – sausio mėnesį. Mūsų sutartis įsigaliojo Sovietų Sąjungai jau neegzistuojant. Šis žingsnis buvo labai principinės reikšmės.
Antrąją dieną taip pat pasiekė žinia, kad M.Gorbačiovas jau atskraidintas į Maskvą. Tai buvo antrosios perversmo dienos vakaras. Tačiau tai dar buvo nepatvirtintos žinios.
Sulaukėme nemažai paramos iš pasaulio. Ypač stipriai kalbėjo Margaret Thatcher. Ji net kreipėsi į Rusijos piliečius, ragindama juos priešintis, nepaklusti perversmininkams, išeiti į gatves. Į Rusijos tautą M.Thatcher kreipėsi labai ryžtingai. Tai tokios buvo tos pirmosios dienos.
– Kokios, Jūsų manymu, buvo pagrindinės pučo žlugimo priežastys?
– Ar pučas žlugo, svarstome iki šiol. Žinoma, jis žlugo ta tiesiogine prasme – mes nepaklusome karinės valdžios įsakymams ir prieš mus nebuvo panaudota karinė jėga, praliejanti kraują ir beatodairiškai triuškinanti. Nes buvo labai mažai laiko. Galbūt kai kurie kariškiai tiesiog luktelėjo, nevykdydami pučistų įsakymų. Bet niekas negalėjo žinoti – ypač mes negalėjome žinoti, kada jie juos pradės vykdys. O kas įsakyta, buvo aišku.
Kaune sovietų kariai iškart užėmė tada dar veikusį Radijo ir televizijos centrą. Jie taip pat pareikalavo nusiginkluoti nedideles mūsų krašto apsaugos pajėgas. Pamenu, man paskambino iš Kauno ir paklausė, kaip elgtis – nusiginkluoti, ar ne. Mūsų savanoriai Kaune nebuvo nusiteikę nusiginkluoti. Jie buvo nusiteikę kautis. Tačiau aš jiems patariau neatsakyti nei taip, nei ne – temti laiką. Tai išėjo į naudą. Trečią dieną jau buvo aišku, kad pučas žlunga.
Tačiau jis žlugo kaip tuometinė akcija, kuri galėjo būti ir labai kruvina. Jeigu nors būtų buvusi įvesta diktatūra, visos kerštingiausios jėgos, ypač Lietuvos atžvilgiu, būtų norėjusios suvesti sąskaitas. Pučas žlugo, pučistų vadai pabėgo, vėliau buvo suimti, žmonės parėmė B.Jelciną, kariuomenė nėjo prieš B.Jelciną, svyravo, nevykdė įsakymo, bet vėliau kai kurie daliniai jau stojo ginti Rusijos aukščiausiosios tarybos.
Bet šiomis dienomis per radiją kalbėjęs mūsų bičiulis, vienas iš paskutiniųjų Rusijos demokratų, Jurijus Afanasjevas, pasakė taip: „Jie nepralaimėjo“. Pučistų tikslai buvo palaipsniui įgyvendinami, išdėstyti ilgesnėje perspektyvoje. O psichologiniai tikslai – priblokšti žmones, įvesti tam tikrą pasyvią baimės padėtį, jie buvo įvykdyti per tam tikrą laiką. B.Jelcino aplinka pradėjo gravituoti neaiškiomis kryptimis ir per porą metų sunaikino jo rugpjūčio pergalę ir jį patį.
– Vienas politologas yra pasakęs, kad pučo žlugimą Lietuvai, ko gero, reikėtų švęsti labiau, nei Kovo 11-ąją. Anot jo, jei Kovo 11-oji buvo svajonė, tai žlugęs pučas buvo šios svajonės išsipildymas. Ar pritariate šiai nuomonei?
– Nepritarsiu. Jokiu būdu, nes, kaip sakiau, pučas nėra žlugęs. Jis lėtai tęsiasi ir jo rezultatas dar visai neaiškus. Kovo 11-oji yra išmėginama iki šios dienos. Žinoma, tokie tarpiniai išmėginimai, kaip Sausio 13-ji, kaip rugpjūčio pučas, jie ateina, mes juos atlaikome, jie praeina. Bet tai dar nėra viskas.
Grėsmės yra seniai paskelbtos – dar 2000-aisiais metais, kai į Rusijos valdžią atėjo naujas vadas, su aiškiais diktatūriniais ir pučistiniai polinkiais, ir pareiškė atkursiantis Sovietų Sąjungą. Palaipsniui jis tai ir stengiasi padaryti. Nebūtinai tankais, nors kai kur ir jais – kai kur tankai stovi ant sienos ir grūmoja. Tačiau yra ir rafinuotesnių priemonių.
