Diskusijos vedėja Zita Kelmickaitė provokavo istorikus Antaną Astrauską ir Liudą Glemžą, etnografę Janiną Samulionytę, gėrimų ekspertę Aldoną Volkienę ir žurnalo „Virtuvė. Nuo iki“ redaktorę bei kulinarinio tinklaraščio „Žaidimų aikštelė“ autorę Eglę Aleksandravičiūtę.
Kalbėdami apie stipriuosius tradicinius gėrimus, diskusijos dalyviai vieningai nusprendė, kad ir seniau, ir dabar geriausiai Lietuvą reprezentuoja alus ir žolelių trauktinė. Alus buvo ne tik dažniausias vaišių gėrimas, bet ir maistas. Iš jo darė sriubą, kitus patiekalus. O trauktinę, kurią gamindavo iš įvairių žolelių, augalų šaknų, žievės, žiedų ir vaisių, lietuviai vartodavę ir per šventes, ir kaip vaistą. Buvo paminėti ir kiti gėrimai – midus ir naminė degtinė arba samanė – kurie kadaise buvę populiarūs tarp kaimiečių, bet šiomis dienomis pozicijas užleidžia silpnesniems, ne tokiems saldiems gėrimams.
Lietuvos didikai noriau ragaudavo importinius vynus, šampaną nei vietinę degtinę. Etnomuzikologė Z.Kelmickaitė pabrėžė, kad seniau per vaišes buvo daugiau dainuojama nei geriama ar valgoma, ir apgailestavo, kad tokia tradicija šiomis dienomis baigia nunykti.
Seniau per vaišes buvo daugiau dainuojama nei geriama ar valgoma, ir apgailestavo, kad tokia tradicija šiomis dienomis baigia nunykti.
Z.Kelmickaitės nuomone, lietuviai nemoka didžiuotis ar pasigirti sava virtuve. Nenorime ar neturime laiko domėtis savomis kulinarijos tradicijomis, todėl ir užsieniečiui kartais sunku paaiškinti, kodėl vienas ar kitas gėrimas, patiekalas vadinamas nacionaliniu.
„Lietuviai yra labai kūrybiški, bet pritingintys įsigilinti į problemą, viską daro paviršutiniškai“, – įsitikinusi diskusijos vedėja.
Istorikų nuomone, tradicinė lietuvių virtuvė nėra vientisa – svarbu skirti aukštąją ir etnografinę lietuvių virtuvę. Didikai dažniausiai vaišinosi žvėrienos ir paukštienos patiekalais, koldūnais, chlodniku (liet. šaltibarščiai), kitais egzotiškais mėsos ir saldžiaisiais valgiais. Pavyzdžiui, aukštiems svečiams iš užsienio būdavo patiekiama specialiai paruošta bebro uodega. Tačiau labiau prieinama ir šiandien lietuviams labiau pažįstama yra etnografinė virtuvė, kurioje itin svarbus sezoniškumas.
Pašnekovai sutiko, kad su tam tikromis išlygomis lietuviai gali didžiuotis savo skilandžiu, turinčiu kulinarijos paveldo produkto sertifikatą, varškės sūriu, sūdytais lašiniais ir rugine duona. Konstatuota, kad šiandien lietuviams senųjų vaišių tradicijų sunku laikytis dar ir dėl pasikeitusios buities, kitokių gyvenimo sąlygų.
Diskusiją organizavo VšĮ „Aukso žuvys“. Tai elektroninės knygos „Lietuvio (@uto)portretas: intelektualinė provokacija“ (sudarytojas Aurimas Švedas) apie internete kuriamą lietuvių tapatybę, projekto tęsinys. Taip pat tai – bandymas išsiaiškinti, ar nacionalinė virtuvė svarbi lietuviams, gyvenantiems XXI amžiuje, ir atskleisti lietuvių tautos bruožus, susijusius su vaišėmis, vaišingumu.
