Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žmogus ir valstybė: kodėl mes reikalingi Lietuvai

Lietuvos vėliava sostinės Gedimino prospekte
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Trispalvė sostinės Gedimino prospekte
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Politikams rengiant planus, kaip į Lietuvą sugrąžinti emigrantus, verslininkams raginant jaunimą neišvykti iš šalies ir kurti darbo vietas, Valstybės dienos išvakarėse kalbėjomės su praeive, filosofu, ekonomistu ir poetu apie žmogaus jausmą, esą jis savo valstybei nėra reikalingas. Galbūt viskas atvirkščiai? Galbūt valstybė jam pačiam nėra reikalinga?

Šiuos klausimus išgirdusi vilnietė Vitalija Baltramiejūnaitė ilgai negalvojo, kas jai yra valstybė, ir iškart paaiškino, kad mintyse tai tapatu tėvynei – vietai, kurioje gimė seneliai, tėvai ir ji pati.

Tačiau 30-metė pašnekovė neapsiribojo tokiu atsakymu ir valstybę „išvydo“ pažvelgusi į save pačią. „Valstybė yra viskas, kas yra ir pats žmogus. Ji yra erdvė, kurioje yra ir žmogus. Mes visi labai skundžiamės, daug dejuojame, laukiame, kol kažką gausime ant lėkštutės. Bet juk valstybė yra ne tik tai, ką gauname, o ir tai, ką joje sukuriame patys“, – dėstė klinikinių tyrimų srityje dirbanti moteris.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Vilnietė V.Baltramiejūnaitė buvo išvykusi tęsti chemijos studijų į Jungtines Valstijas, turėjo galimybių ten pasilikti dirbti ir gyventi, tačiau grįžo į Lietuvą, nes čia, kaip pati sako, liko visa jos aplinka – šeima, draugai ir idėjos.
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Vilnietė V.Baltramiejūnaitė buvo išvykusi chemijos studijų į JAV, turėjo galimybių ten pasilikti dirbti ir gyventi, bet grįžo į Lietuvą.

Ar mes visi esame tokie kaip Vitalija? Jaučiantys loginį skirtumą tarp individualizmo ir visuomeniškumo, tarp asmens ir valstybės, tačiau kartu gebantys austi vientisą piliečių bendrijos audinį, kuriame individai yra ne atplaišos, o siūlai.

Idėja, pranokstanti žmogų

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas Naglis Kardelis teigia, kad  individualizmas ir patriotizmas yra susiję dalykai. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje individas buvo labai sąmoninga asmenybė, suvokusi savo vietą pasaulyje, tikslus ir interesus, tačiau kartu labai atsidavusi savo poliui – miestui-valstybei.

„Pačiose individualizmo ištakose jau yra numatytas individualizmo ir patriotizmo santykis. Paprastai mes tai supriešiname, manydami, kad žmogus, kuris linkęs į save, turintis savų siekių, tarsi nebegali niekam kitam aukotis – nei šeimai, nei tautai. Jau graikai suvokė, kad taip nėra. Individo ugdymasis ir jo išsiskleidimas yra labai glaudžiai susijęs su valstybės raida“, – „15min“ kalbėjo humanitarinių mokslų daktaras.

N.Kardelis aiškino, kad jeigu nebūtų didesnės, žmogų pranokstančios, idėjos, mes neturėtume galimybių skleistis, nerastume įkvėpimo dirbti ir gyventi. „Daugelis šiuolaikinių žmonių yra nusivylę ir savo valstybe nebetiki. O jeigu žmogus netiki valstybe, jis praranda pasitikėjimą ir pačiu savimi. Kas yra emigracija? Tai nusivylimas valstybe, nusivylimas savimi ir savęs paties devalvacija, nes išvykęs žmogus dažnai dirba bet ką, nors yra vertas geresnio darbo“, – pabrėžė filosofas.

Jis pasakoja, kad įdomią sampratą turi žydai, kurių kalboje yra vartojama konstrukcija „kilti į Izraelį“. „Turint omeny, kad žydai išsibarstę po visą pasaulį, jų sugrįžimas į tėvynę simboline, moraline prasme suvokiamas kaip kilimas į viršų“, – dėstė Vilniaus universiteto docentas.

Darbas – už pilies sienų

Jeigu šia prasme išvažiavimas iš tėvynės reiškia leidimąsi žemyn, to visgi nereikėtų sieti su nemeile savo šaliai. Taip galvoja finansų analitikas Valdemaras Katkus, primenantis, kad nors žodis „pilietis“ kilęs iš „pilies gyventojas“, tai dar nereiškia, jog jis turi gyventi pilyje.

„Pilyje būdavo saugomos atsargos, joje žmonės galėjo apsaugoti savo gyvybę, tačiau visi darbai, tarkime, žemės plotai, būdavo už pilies sienų. Lietuvą dabar suvokiant kaip pilį su savo sienomis, principas išlieka toks pat – darbas už pilies nereiškia, kad ji tau tampa nebesvarbi“, – akcentavo ekonomistas.

Tačiau pradėjus rūpintis tik savo, o ne bendrais savo ir pilies reikalais, šios sienos kaipmat ima trupėti. „Emigracija silpnina Lietuvos ūkio galią, jos socialinę sistemą. Jei visi emigrantai grįžtų, Lietuvoje atsirastų dar viena Klaipėda ir dar vienas Kaunas. Galima įsivaizduoti, kaip mūsų šalies galia sustiprėtų, kaip pasikeistų šalies jėgos pojūtis. Tačiau taip atsitiktų tik tuomet, jei grįžę žmonės čia turėtų darbo vietas“, – mintimis dalijosi V.Katkus.

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Filosofo N.Kardelio manymu, tėvynė žmogui yra geriausias dvasinės raiškos laukas.
Š.Mažeikos/BFL nuotr. Filosofo N.Kardelio manymu, tėvynė žmogui yra geriausias dvasinės raiškos laukas.

Ekonomistas sutinka, kad dalis šalį paliekančių žmonių yra genami nedarbo ir finansinių sunkumų, tačiau yra ir kita dalis emigrantų, kuriems išvažiavimas reiškia protestą.

„Tapo mada važiuoti ir taip parodyti, kad aš protestuoju prieš savo valstybę ir tai, kas joje vyksta. Tačiau turime nepamiršti labai svarbaus dalyko – milijardinės piniginės perlaidos į Lietuvą rodo, kad žmonės savo tėvynės neatsisako, perka joje būstą, išlaiko čia pasilikusius kitus šeimos narius. Svetimame krašte tu visada būsi svetimšalis ir tavo išraiškos galimybės visada bus mažesnės“, – emigrantų dalią apibūdino pašnekovas.

Kilnus, bet apsnūdęs žirgas

Su ekonomistu nesiginčija ir filosofas. N.Kardelio nuomone, tėvynė žmogui yra dvasinės raiškos laukas, kuriame jis gali augti. „Tai ne tik teritorija, ne tik gražios kalvos ar ežerai, kuriuos esame linkę apdainuoti, bet ir pilietinė bendruomenė, sudaranti moralinio palaikymo terpę. Čia žmogus gali reikštis autentiškiausiai. Žinoma, tai įmanoma ir kitoje pasaulio vietoje, tačiau yra nesusikalbėjimo, nesupratimo pavojus. Be žemės, be šaknų likęs žmogus dažnai užtrokšta, nuvysta ir nepasiekia to, ką galėtų pasiekti savo tėvynėje“, – apgailestavo filosofas.

Tačiau neretai girdime sakant, kad žmogus būtent savo tėvynėje jaučia troškulį. Kad vysta, kad nėra čia reikalingas, o apie patriotizmą jis mąstytų tik tuomet, jei nereikėtų sukti galvos, kaip išlaikyti šeimą ir būstą. 

„Tokiems žmonėms galima atsakyti, kad jų nuoskauda yra teisėta. Tačiau ar jie padarė ką nors, kad taip nebūtų? Išvažiuodamas užsidirbti į Ispaniją ar Angliją žmogus galbūt išspręs savo problemas, bet nepašalins priežasčių, kurios jį emigruoti privertė. Jeigu žmogui kažkas nepatinka, jis tai priima kaip duotybę, neišvengiamybę ir renkasi lengviausią kelią – emigruoti. Skundžiamės, aimanuojame, tačiau situacijos keisti nenorime, nes paprasčiau yra nuo jos pabėgti“, – savo nuomonę dėstė filosofas.

Lietuvą dabar suvokiant kaip pilį su savo sienomis, principas išlieka toks pat – darbas už pilies nereiškia, kad ji tau tampa nebesvarbi.Jis pasakojo, kad Sokratas atėniečius, kaip politinę bendruomenę, vadino „kilniu, bet apsnūdusiu žirgu“ – jiems reikia gylio įkandimo, kad pabustų iš snaudulio ir imtųsi veikti. Bet kaip įmanoma veikti, jei žmogui atrodo, kad jis valstybei nėra reikalingas, arba jo valstybė – tik vagių ir melagių kraštas, kuriame kiekvienas rūpinasi tik pačiu savimi?

N.Kardelis siūlo išskirti bent keturis valstybės lygmenis: šalies pačia bendriausia prasme, valstybės kaip politinio darinio, valdžios ir konkrečių jos atstovų.

„Kad ir vienam pareigūnui nuskriaudus žmogų, jis yra linkęs nuoskaudą perkelti ant visų keturių lygmenų. Jeigu kažkurie valdžios atstovai elgiasi blogai, tai dar nereiškia, kad visa valdžia yra bloga. Jeigu visa valdžia, kaip visuma, nėra labai gera, tai dar nereiškia, kad bloga yra valstybė. Ir net jeigu yra problemų su pačia valstybe, nebūtinai visa šalis, tauta yra prasta“, – akcentavo  Vilniaus universiteto docentas.
 
Užtektų tik vandens ir duonos

Rašant šį straipsnį pyptelėjo mobilusis telefonas, kurio ekrane perskaičiau tokią žinutę: „Liepos 6 d. 21 val. drauge su visais pasaulyje giedok Tautišką giesmę. Už tai, kad turime kuo tikėti“.

Kuo tiki poetas, prozininkas Henrikas Algis Čigriejus, užpernai atėjęs į Vinco Kudirkos aikštę Vilniuje ir giesmę giedojęs? Jis tiki, kad kiekvienas žmogus tėvynei yra reikalingas, kaip ir tėvynė – žmogui, o emigracija tėra būdas užsidirbti. 

Šilalės raj. savivaldybės nuotr./Poetas H.A.Čigriejus šeimą vadina mažąja žmogaus valstybe.
Šilalės raj. savivaldybės nuotr./Poetas H.A.Čigriejus šeimą vadina mažąja žmogaus valstybe.

„Kartu su savo dukra ir visais kitais giedodamas giesmę, jaučiau didelį džiaugsmą, dvasinį pakilimą. Atrodė, kad ir jaunas, ir senas yra išvien. Didžiavausi savo šalimi ir jos piliečiais, kurių minia spaudėsi aikštėje. Ir man nesvarbu, ar mūsų piliečiai yra čia, ar kitur – svarbiausia, kad jie savo šalį mylėtų ir ja didžiuotųsi. Aš pats sutikčiau gyventi tik duona ir vandeniu, kad tik nebegrįžtų imperija. Žinoma, bepigu man taip kalbėti, kai esu tokio amžiaus ir nebereikia eiti į Darbo biržą, ieškoti, už ką pavalgyti“, – teigė 78-erių poetas, ką tik išleidęs naują novelių knygą „Ir parnešė apynio kvapą“.

H.A.Čigriejui svarbiausia žmogaus ląstelė yra šeima, tad pašnekovas metaforiškai ją vadina mažąja valstybe, kurioje užaugęs vėliau patenki į bendrą, tave brandinančią ir leidžiančią kurti kartu su kitais jos nariais.

„Šeimoje, kurioje gyva pagarba savo istorijai, kultūrai, užauga vaikai, suprantantys, kas yra tauta ir kodėl žmogus turi jausti pareigą rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais, gyvenančiais šalia. Savo vaikams ir anūkams nuo mažens pasakoju ir apie vargus – jų mūsų istorijoje buvo visada. Ir jeigu šeimoje yra paaiškinama, kaip Lietuva gyveno anksčiau, ką ji patyrė, tuomet, žiūrėk, augdami vaikai ir mažiau zirzia ko nors negavę, neturėdami tokių materialinių gėrybių, kurių visada labai norisi“, – Valstybės dienos išvakarėse šyptelėjo poetas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min