Seimo Šveitimo mokslo ir kultūros komiteto narys konservatorius Vytautas Juozapaitis tikino, kad valdžia elgiasi dviveidiškai kalbėdama apie profesijos svarbą, o tuo pačiu menkindama ją nepakankamu dėmesiu ir įžeidinėdama protestuojančius dėl savo teisių mokytojus.
Apšaukė Maskvos tarnais
Kai švietimo ministras apie protestuojančius mokytojus sako, kad jie tarnauja Maskvai, vargu ar taip galima užsitarnauti pagarbą, – piktinosi V.Juozapaitis.
Pasak parlamentaro, problema yra patys mokytojai, kurie netiki savo valstybe, negerbia jos simbolių ir valdžios. „Toks mokytojas niekada negalės išugdyti patriotiško piliečio“, – kalbėjo konservatorius.
Seimo narys pridūrė, kad mokytojai negali gerbti valdžios, kuri juos įžeidinėja.
„Turime tokią valdžią, kokią išsirenkame patys. Kai švietimo ministras apie protestuojančius mokytojus sako, kad jie tarnauja Maskvai, vargu ar taip galima užsitarnauti pagarbą“, – kalbėjo politikas.
Jis apgailestavo, kad Lietuvos švietimo sistema yra nepakankamai lanksti ir itin priklausoma nuo savivaldybės klerkų užgaidų. Geriausios iniciatyvos, pasiekusios savivaldybes, subliūkšta, nes tik nuo vietos tarnautojų priklauso jų įgyvendinimas.
V.Juozapaitis prisiminė savo dėstytojavimą Muzikos akademijoje, taip pat pasakojo, kad jo tėvai, brolio šeima ir dukra pasirinko mokytojo kelią. Jis negailėjo kritikos liberaliai politikai, kuri „pagavo“ Lietuvos švietimo sistemą. Pasak V.Juozapaičio, pasikliauti tik individualiais žmonių talentais ir gabumais, kurie leistų susirasti vietą visuomenėje, yra per daug rizikinga ir ne visada dera su tautinės mokyklos idėja.
Siūlė valstybės su organu nelyginti
Mano šeimoje 16 mokytojų ir nė vieno iš jų vargstančio nemačiau, – teigė M.Nefas.
Parlamentaras sulaukė klausimo iš būsimos biologijos mokytojos, kaip reikėtų tautiškai dėstyti šį dalyką.
V.Juozapaitis prisiminė Lietuvos širdies chirurgus, kurie pasimelsdavo prieš operaciją, ir siūlė net ir biologijos pamokose nepamiršti patriotiškumo. „Žinoma, valstybės su organu lyginti nereikia“, – pridūrė politikas, sukeldamas salės juoką.
LEU istorijos dėstytojas Mindaugas Nefas V.Juozapaičiui priminė Thomo Hobesso veikalą „Leviatanas“, kuriame valstybė lyginama su žmogaus kūnu, todėl siūlė šios idėjos iš karto neatmesti.
Pedagogų dinastijos atstovas M.Nefas teigė nekreipiantis dėmesio į kalbas, kad pedagogai Lietuvoje liks be darbo: „Mano šeimoje 16 mokytojų ir nė vieno iš jų vargstančio nemačiau. Gal mes nebuvome labai dideli turtuoliai, tačiau šeimoje niekas nesiskundė. Viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.“
Priminė, kad mokytis reikia patiems
Istoriją dėstantis M.Nefas teigė, kad svarbiausia dėstytojo pareiga yra sudominti mokinį ir parodyti jam tolimesnį kelią, o nesivelti į beprasmes rungtynes, kuris daugiau žino. Pasak jo, kita pedagogo priedermė yra mokytis pačiam.
„Man keistai atrodo, kai mokytojai visą laiką mokiniams kala į galvą, kaip svarbu įgyti naujų žinių, tačiau nuvykę į tobulinimosi kursus patys atlieka ne lektoriaus užduotis, o taiso mokinių kontrolinius darbus“, – stebėjosi M.Nefas.
Jis vylėsi, kad diskusijoje dalyvaujantys būsimi pedagogai nebus tik amatininkai, o sau kels didesnius tikslus: „Dabar daug kalbame apie Z kartą, kuri neturi autoritetų. Galbūt tai ir tiesa, tačiau šie jauni žmonės seka gerais pavyzdžiais. Mokytojai tokiais turi būti.“
Istorikas apgailestavo, kad daugelyje aukštųjų mokyklų studentai suvokiami kaip pinigų šaltinis. „Dabar viskas paleista verslo srove. Kiekvieno studento galva yra pinigai. Abejočiau, ar tai teisingas kelias“, – sakė M.Nefas.
Siūlė nebijoti žaisti
Lietuvoje vis dar gajus įsitikinimas, kad žaidimo forma rimtam mokymui nėra tinkama.
Projekto „Kūrybinės partnerystės“ atstovė Ieva Kazlauskienė būsimiems mokytojams siūlė suprasti, kad keičiasi ne tik dėstymo metodai, bet ir mokinių poreikiai. Pasak jos, dabar sunku surasti mokinį, kuris ramiai sėdi suole, netriukšmauja, be reikalo neklausinėja. Į visa tai pedagogas turi būti pasiruošęs reaguoti.
„Mano dukra kaip tik baigė mokyklą ir mačiau, kiek daug priešpriešos ir vidinių prieštaravimų tai lydėjo“, – sakė I.Kazlauskienė.
Pasak jos, mokykloje turi būti pastebėtas kiekvienas mokinys, turi būti išlaisvintas jo smalsumas, duota laisvė jausmams, o tam turi keistis mokinio ir pedagogo santykiai. Projekto atstovė apgailestavo, kad Lietuvoje vis dar gajus įsitikinimas, neva žaidimo forma rimtam mokymui nėra tinkama. Būtent mokinio įtraukimas ir betarpiškas bendravimas duoda geriausius rezultatus.
Seni metodai nuvilia
Moksleivė Justė Keturakytė pristatė savo patirtį mokykloje. Ji pabrėžė, kad mokymo metodai, kai pedagogas žino teisingus atsakymus, o mokiniai privalo juos mechaniškai pakartoti, yra neefektyvūs. Pasak jos, kur kas geriau veikia pažinimo būdai, kurie leidžia moksleiviui ir mokytojui teisingų atsakymų ieškoti kartu.
Panašiai modernios mokyklos iššūkį suformulavo VšĮ „Kuriančios bendruomenės“ atstovas Rygaudas Guogis. Jis prisiminė laikytus egzaminus ir rašytus rašto darbus, kurie kėlė asociacijų su gyvūnų dresūra – liepi šuniui suloti ir jei jis tai padaro, duodi cukraus gabalėlį. R.Guogis tai vadino mokymosi imitavimu ir skatino būsimus mokytojus ieškoti naujų mokymo būdų.
Į klausimą: „Ar verta rinktis mokytojo darbą?“ visi Lietuvos moksleivių sąjungos organizuotos diskusijos dalyviai atsakė teigiamai. Pašnekovai sutarė, kad mokytojo profesija keisis kartu su laiku, tačiau pašaukimą šiam darbui turintys profesionalai bus reikalingi visada.
