Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šiuolaikinis mokytojas – koks jis?

Matematika
123rf nuotr. / Matematika
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Garsios britų roko grupės „Pink Floyd“ filme „Siena“ vaizduojamas despotiškas mokytojas, kuris drausmę klasėje palaiko ne tik baugindamas mokinius riksmais ir šauksmais, bet ir taikydamas fizines bausmes, juos mušdamas. Tokioje diktatoriškoje mokymo sistemoje beveidžiai mokiniai jaučiasi lyg mėsa, grūdama į mėsmalę. Tačiau demokratinėse valstybėse šiandien vargiai sutiksime tokių diktatoriškų mokytojų apraiškų. Priešingai, diktatas, regis, tampa paskutine alternatyva, kurią pasirenka pedagogas, siekdamas sudrausminti klasę.

Socialiniame tinkle „Facebook“ neseniai išpopuliarėjęs pranešimas apie mokytoją, kuris savo mokinius „baudė“, atskleisdamas tolimesnes serialo „Sostų karai“ detales, tartum sufleruoja, jog kintant laikmečiui, atsiranda ir naujos mokymo metodikos, formuojasi mokytojo, kaip charizmatinio lyderio, figūra.

Koks turėtų būti šiandienio mokytojo „portretas“? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti asmuo, svarstantis rinktis pedagogo profesiją? 15min.lt pokalbis apie pedagogo profesiją su edukologe Austėja Landsbergiene. 

Austėja Landsbergienė
Austėja Landsbergienė

– Ar pakito ir kaip pakito, kintant laikmečiui, mokytojo vaidmuo?

– Pirminis mokytojo vaidmuo buvo išmokyti vaikus (ir, apskritai, įvairaus amžiaus žmones) skaityti ir rašyti. Juk ilgą laiką liaudis (išskyrus elitą) buvo neraštinga. Istorija ir kultūra jiems buvo perteikiama paveikslais (šiandien apie tai mums byloja įspūdingas bažnyčių paveldas). Po industrinės revoliucijos atsirado poreikis spręsti šią neraštingumo problemą: dirbantis asmuo fabrike turėjo mokėti perskaityti instrukcijas bei, žinoma, gebėti pasirašyti. Problema, grubiai tariant, buvo išspręsta, visus susodinant į suolus. Taip vyko vadinamasis „masifikuotas“ švietimas.

Šiandien, sakyčiau, mes įžengėme į visai kitus laikus, ir tas esminis pokytis įvyko labai greitai. Mūsų dienomis (išskyrus kai kurias valstybes) dauguma žmonių (ypač Vakarų pasaulyje) yra raštingi. Skaityti geba jau 5 – 6 metų amžiaus vaikai. Informacija atsiradus internetui, google nebėra saugoma kelių privilegijuotų bibliotekų rankose, bet prieinama visiems, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ar socialinės padėties.

Tačiau nemaža dalis mokytojų yra vis dar „užstrigę“ poindustriniame laikotarpyje, kuomet mokymasis buvo iškeltas į pirmą planą (reikėjo staigiai visus išmokyti skaityti ir rašyti). Šiandien to tikrai nepakanka. Mums reikia žymiai daugiau. Globalėjant mūsų santykiams, susiduriant su vis daugiau skirtingų kalbų, religijų, kultūrų, – susiduriame su auklėjimo ir lavinimo poreikiu. Turime mokytis pakantumo.

Vienintelis dalykas, kuriam tikrai galime ir turime paruošti mokinius – tai būtent kaitai.

– Jeigu informacija tapo visiems lengvai prieinama, ko turėtų/galėtų išmokyti dabarties pedagogas?

– Manau, kad šiandieninis mokytojas turi atverti vaikui platesnius horizontus, išmokyti būti imliam kaitai.

Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, 2013 metų populiariųjų profesijų dešimtuke esančių profesijų dar 2003 metais nebuvo iš viso.

Klausimas: kaip galime žinoti, kas bus po dvidešimt metų? Kaip turime ruošti kasmet į mokyklas atplūstančius pirmokus? Ankščiau buvo taip: prosenelis – ūkininkas, senelis – ūkininkas, tėvas – ūkininkas, aš – ūkininkas, vadinasi, ir mano sūnus, ir anūkai taps ūkininkais! Taip tikrai nebėra.

Mes nebežinome, kokios profesijos bus paklausios, kokių specialistų reikės. Sparčiai kinta profesinio gyvenimo paradigma. Rinkoje daugėja laisvai dirbančių specialistų, kurie neturi pastovios darbo vietos. Jie mobilūs, dirba su įvairiais projektais. Pasibaigę vienus, ieško naujų. Šiame darbe – nuolatinis kismas, nors į tai nėra žiūrima negatyviai.

Vienintelis dalykas, kuriam tikrai galime ir turime paruošti mokinius – tai būtent kaitai. Žmogus bijo nežinomybės, o dažniausia kylančių konfliktų priežastis – nežinojimas, sukeliantis nesaugumo jausmą.

Esminis pedagogo vaidmuo šiandien ir yra sukurti tą saugumo jausmą. Mes turime užauginti kartą, kuri gebėtų adaptuotis prie kintančių darbo ir gyvenimo sąlygų bei gebėtų mokytis visą gyvenimą.

– Kokias savybes turėtų įkūnyti asmuo, svarstantis apie pedagogo profesiją?

– Visų pirma, tai turi būti dinamiškas žmogus, kuris mato prasmę tobulėjime. Kintant kartoms, į mokyklas atkeliauja vis kitokie vaikai. Negali taikyti visiems tų pačių metodų. Būsimasis pedagogas turi būti kūrybingas, lankstus, o svarbiausia – nebijantis pripažinti, jog kažko nežino. Nieko nėra baisiau už pedagogą, kuris apsimeta, kad žino, pyksta, kuomet mokiniai žino geriau.

Įsivaizduokite tokią situaciją: vyksta pamoka, kurioje kalbama apie Australiją, ir mokytojas pasakoja apie Kanberą. Vienas vaikas pakelia ranką ir paprieštarauja: „Mokytojau, esate neteisus, žinau, nes pats buvau ten pernai“. Mokytojas gali sakyti: „Ką tu kalbi? Aš mokytojas, aš geriau žinau!”. Ir vaikai, tokiu atveju, nutils, o pagarba mokytojui – išgaruos akimirksniu. Manau, kad tokiais atvejais mokytojas turi būti atviras ir pasakyti: „Vaikai, nežinau, einam – išsiaiškinsim“.

Būsimasis pedagogas turi būti kūrybingas, lankstus, o svarbiausia – nebijantis pripažinti, jog kažko nežino.

Šiuolaikinis mokytas tampa mentoriumi, ugdymo proceso fasilitatoriumi [red. tarpininku]. Jo vaidmuo nebėra, vaizdingai kalbant, į vaikus (tarsi į tuščias puodynes) „pilstyti“ žinias. Tie laikai jau praėję. Šiandien vaikai ateina su savo žinių bagažu, ir mokytojas turi padėti tą informaciją suprasti, ją atsirinkti, panaudoti tikslingai.

– Ką galėtumėte patarti būsimiems pedagogams?

– Pirmiausia norėčiau pasakyti, jog mokytojo profesija – pati fantastiškiausia. Tai – be galo kūrybingas, lankstus ir įdomus darbas. Tačiau, jeigu nesi spontaniškas, nemėgsti inovacijų, galų gale, nejauti šiai profesijai pašaukimo, neik šiuo keliu, nedirbk šio darbo.

Mano požiūriu mokytojas, taip pat kaip ir gydytojas, duoda Hipokrato priesaiką. Įstojęs į pedagogikos studijas kiekvienas pirmakursis gauna pradmenų vadovėlį, kuriame parašyta: „Ugdymas yra mokymas, auklėjimas ir lavinimas “ – ir tai yra pedagogo Hipokrato priesaika. Kiekvienas žmogus, kuris apsisprendžia stoti į Edukologijos universitetą ar būti mokytoju, turi suprasti, kad mokymas, grynas žinių perdavimas, tėra tik trečdalis darbo.

Vėlgi, palyginimui, galime pažvelgti į tokį pavyzdį. Lėktuve, kuomet prasideda gimdymas, vienas pirminių užduodamų klausimų: „Ar turime lėktuve gydytoją?“. Kaip, tokiu atveju, elgiasi gydytojas?

Jis atsistoja ir prieina priimti gimdymo. Jis nesako: „Mano darbas baigtas“, ar „Aš neprivalau“, „Man dabar atostogos“, „Man už tai niekas nemoka...“ ir panašiai.

Gydytojo darbas neprasideda ir nepasibaigia vien tik ligoninėje. Lygiai tas pats galioja ir pedagogo atveju. Jeigu pamokų metas pasibaigia 14 – 15 valandą, mokytojas gali pasilikti, pakalbėti su mokiniu, kurio, tarkime tėvai skiriasi. Nenoriu idealizuoti, nesakau, kad galime visus pasaulo vaikus padaryti laimingais, bet bandyti ne tik verta, bet ir reikia.

VIDEO: Pink Floyd - Another Brick In The Wall (HQ)
Pink Floyd - Another Brick In The Wall (HQ)
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min