Imsiu, pamaniau, ir parašysiu apie tai, kas sušildo širdį, įkvepia vilties. Ir nesiaiškinsiu, kodėl liberalų (matyt, jų, o ne kolegų krikščionių demokratų) spaudžiamas premjeras atsisakė sveikos šiam sunkmečiui idėjos apmokestinti didesnės nei milijono litų vertės nekilnojamąjį turtą! Ir neimsiu į širdį patentininkų rūpesčių dėl valdžios ketinimų visus juos paversti solidžiais verslininkais, mokančiais „solidžius“ mokesčius...
Atia visai tai liūdnajai ekonomikai ir dar liūdnesniems finansams! Tegul suka dėl jų galvas sostinėje aukštuose postuose susodinti tautos „tarnai“, o aš atsisuksiu nugara į tarnus, veidu – į tautą, į mieląją Žemaitiją, kur žiebiasi kalėdinės eglutės, o po parapijas kalėdoja kunigai, nešdami džiugiąją žinią apie Tą, kuris užgims... Čia gali – jei tik nori – pamatyti ir patirti ne vien liūdesį, skausmą dėl prasigėrusio vyro, dėl ligos ne laiku nuskintos jaunos mamos, bet ir daug tikro džiaugsmo, kai sūnaus meilė dovanoja sunkiai sergančiam tėvui dar keletą mėnesių visaverčio gyvenimo, o vyro meilė prikelia gyventi viltį praradusią žmoną... Kai sidabru sušvinta klebono rūpesčiu ir parapijiečių aukomis restauruotas bažnyčios stogas, o (pagaliau!) savivaldybės pastangomis suremontuota miestelio biblioteka pakviečia imtis naujos veiklos visus knygos mylėtojus...
Toli nuo sostinės esančio nedidelio Darbėnų miestelio žmonės savimi liudija seną išmintį, kad iš didelio rašto neretai išeinama iš krašto. Mat tomis dienomis, kai Kauno Vytauto Didžiojo universiteto lituanistai-baltistai anglų kalba (sic!) rašytais kvietimais kvietė kolegas į tarptautinę baltistų konferenciją (įdomu, kur dar, be laisvos Lietuvos, lituanistai-baltistai nebemoka lietuviškai?), Darbėnų vidurinės mokyklos salėn rinkosi Darbėnų zonos pradinių klasių mokiniai į... žemaitišką pamoką.
Dažnai pasakoma: vienas lauke – ne karys. Bet kai reikia ne kariauti, o sėti, net ir iš vieno sėjėjo saujos išauga daug duoną brandinančių varpų.
Aš irgi buvau ten pakviesta ką nors žemaitiškai papasakoti apie žemaičius ir žemaičių kalbą, bet labai sutrikau pamačiusi pirmose eilėse sutūpusius vos nuo žemės pakilusius spirgučius. Nejau šiais akceleracijos laikais pirmokėliai taip „susmulkėjo“? Ką jie išmano apie Žemaitiją ir žemaitiškumą? Pasirodo, tai buvo net ne pirmokai, o vyresniosios grupės darželinukai. Jie irgi dainavo, tūpčiojo ir deklamavo žemaitiškai... O kad visi lietuviškai nebemokantys lietuviai būtų matę, kokie jie buvo gražūs, tie žemaitišką išmintį ir žemaitišką humorą dėliojantys mokiniai bei darželinukai, jų mokytojos, auklėtojos, net suplukusios iš įtampos ir atsakomybės, kad viskas vyktų tiksliai ir teisingai... Ir neperdėtume, jei šventu laikytume jų darbą dėl to, kad dar ilgai šventoje Žemaitijos žemėje skambėtų žemaitiškas žodis, ypač šventas žodis šiandien, kai aukštai susodinti Vilniaus ponai ir ponios svajoja apie tai, kad Lietuvoje kuo greičiau nutiltų lietuvių kalba, lietuviškos dainos ir įsigalėtų visa, kas anglų bei angliška...
Dažnai pasakoma: vienas lauke – ne karys. Bet kai reikia ne kariauti, o sėti, net ir iš vieno sėjėjo saujos išauga daug duoną brandinančių varpų.
Kai sėjama pagarba ir meilė, nuoširdumas ir atminimas, pareiga ir iniciatyva, net karščiausiu sausmečiu, net pro lietaus jūras prasikala želmenėliai, sužaliuoja būsimas derlius. Nors negailestinga rinkos ekonomika raute rauna, skinte skina iš liberalios Lietuvos visas iniciatyvas, kurios nėra apmokamos eurais ar litais, altruistai, idealistai – lyg kokia neišravima visuomenės piktžolė – vis dar žaliuoja ir žydi. Ir dar vaisius brandina!
O jau tų vaisių saldumas! Ypač kai meilės ir atminties medis subrandina susitikimą su vaikyste.
Atsimenate, kadaise skambėjo daina „Kur išeina vaikystė?“ Metų metais bręsdami ir sendami žvalgomės, kur ji, kur toji vaikystė? O štai grupelė Darbėnų mokytojų – jiems vadovavo mokytoja metodininkė Justina Vaičikauskienė ir svariai talkino jos buvusi mokinė Darbėnų bibliotekos vedėja Danutė Paulikienė – sukūrė stebuklą: surado atsakymą į šį klausimą.
Pasirodo, vaikystė niekur neišeina. Pasirodo, iš vaikystės išeinam mes. O vaikystė lieka ten, kur buvusi: tėvų namuose ir mokykloje. Su ja taip paprasta susitikti. Tereikia sugrįžti. Tereikia pabūti su tais, su kuriais augome, mokėmės, išdykavome. Pabūti su tais, kurie mus mokė ir auklėjo. O jei prabėgę metai išsivedė amžinybėn tėvelius ar mokytojus, argi sunku aplankyti jų kapelius, padėti gėlių, kurių nespėjote įteikti gyviesiems, pasėdėti su buvusiais bendramoksliais, pasidalyti prisiminimais? Galvą dedu, ir atjaunėsite, ir net suvaikėsite...
Man, pavyzdžiui, visai neseniai tai pavyko – pavyko susitikti su vaikyste. Pavyko jau paminėtų Darbėnų šviesuolių dėka. Neužmirštant ir negausaus jų kolegų – bendraminčių būrelio, kuris adventišką gruodžio popietę pakvietė į Darbėnų vidurinę mokyklą paminėti jau senokai mirusio šios mokyklos piešimo, braižybos ir rusų kalbos mokytojo Fabijono Šulco, kuris, pasirodo, dar buvo ir dailininkas, 110 metų gimimo sukakties.
Klausydamiesi šviesios ir ryškios asmenybės gyvenimo bei darbų apžvalgos, buvusių bendramokslių ir kolegų-mokytojų prisiminimų su vaikyste susitiko ir buvę F.Šulco mokiniai, jo dukros bei anūkės, o su nelengva mūsų, pokario vaikų, vaikyste gavo progą susipažinti ir dabartiniai mokiniai, kuriems dailininkas ir mokytojas F.Šulcas – jau tik legenda, tik žiupsnelis nuotraukų bei dailės drobių...
Kokia rinka, kokie finansininkai galėtų apskaičiuoti ir piniginiais ženklais įvertinti tokio vakaro šypsenas ir ašaras, jaudulį ir graudulį, gėles ir padėkos žodžius, kuriais dosniai dalijosi ir susitikimo iniciatoriai, ir laimingi svečiai?!
Pasirodo, pasimėgauti laimės valanda, šilumos ir nuoširdumo prisodrinta popiete galima čia ir šiandien, o ne tik saulės nutviekstuose pietų šalių kurortuose, galima be ES paramos, be anglų kalbos ir angliškų dainuškų, brukamų pro visur, skambant vien gimtajai žemaitiškai-lietuviškai kalbai po pilkšvu adventiškai nurimusios Lietuvos dangumi...
Ačiū jiems, tiems Lietuvos žmonėms, kurie advento šviesą puoselėja ne tik savo širdyse, bet ir dalijasi ja su kitais!
