Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Janukonis: Koks likimas laukia nacionalinio biokuro sektoriaus?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Andrius Janukonis Nei pasaulinės reikšmės įvykiai Ukrainoje, nei įjautrintų lietuviškų rinkimų karštinė nesumenkina procesų, vykstančių Lietuvos energetikoje. Kiekvienam valstybės gyventojui aktualūs procesai privalo būti ne nutylimi, o vertinami ir analizuojami.

Štai pastaruoju metu konservatoriai bando gąsdinti (Konservatoriai gąsdina: po Artūro Zuoko reformų Vilnius bus priklausomas nuo Baltarusijos) visuomenę, kad Vilniaus šilumos ūkį išlaisvinus iš rusiškų gamtinių dujų įtakos, Lietuva imtų priklausyti nuo Baltarusijos. Esą iš kaimynų tektų įsivežti biokurą, nes mūsų šalyje jo pritrūktų. Tai – atviras melas ir dezinformacija, neturinti nieko bendro su realybe. Tam, kad liktų kaip buvę, naudojami bet kokie argumentai.

2013 metais Lietuvos energetikos konsultantų atlikta studija rodo, kad Lietuvos biokuro potencialas kasmet sudaro 2,2 mln. tne (tona naftos ekvivalento). Tai – gerokai daugiau nei 1,48 mln. tne. Skaičiuojama, kad būtent tokio kiekio prireiks 2020-2025 metais, kuomet biokuras taps pagrindiniu kuru šilumos gamyboje. Kitos šalies mokslininkų studijos taip pat įrodo, kad biokuro Lietuvoje – daugiau nei pakanka valstybės poreikiams.

Šalies mokslininkų studijos  įrodo, kad biokuro Lietuvoje – daugiau nei pakanka valstybės poreikiams.

Konservatorių motyvai gąsdinti žmones melagingais teiginiais yra suprantami. Partija sprendžia politines problemas ir rūpinasi dujų verslu.

Būtent konservatoriai 2010 metais sužlugdė Vilniaus perėjimą prie biokuro. Jei ne ši blokada, vilniečiai šiandien už šilumą mokėtų iki 30 procentų mažiau. Kodėl apie tai nepasakoja Mantas Adomėnas? Ekonominį išsilavinimą turintis politikas žino, kad biokuras yra prekė, kuria laisvai prekiaujama viso pasaulio rinkose. Tuo atveju, jei Lietuva jo pritrūktų ar vietos rinkoje biokuras pabrangtų, šilumos tiekėjai visada gali jo įsigyti ne tik Baltarusijoje, bet ir Latvijoje, Kanadoje, Amerikoje ar bet kurioje kitoje šalyje, kuri siūlo patraukliausias kainas. Štai pasaulio rinkų analitikai, Didžiosios Britanijos kompanija „Argus Media“, dar pernai pateikė biokuro kainas, galiojančias iki pat 2016 metų. Turi fobijų, bijai Baltarusijos? Užsisakyk trejiems metams į priekį iš JAV ir mokėk rinkos kainą.

M.Adomėnas žino, kad biokuras – tokia pat visame pasaulyje prieinama prekė kaip nafta, ryžiai ar anglis. Tad kam meluoti, viešai kalbėti nesąmones ir klaidinti žmones? Gal todėl, kad būtent konservatoriai atsakingi už valstybei nuostolingo ir šilumos vartotojams nenaudingo SGD terminalo projekto gimimą, o gal patys turi verslo interesų dujų prekyboje?

Tačiau susitaikykime su faktu. Terminalas jau beveik pastatytas, o neracionalų projektą visus praėjusius metus dengė šilumos vartotojai, gyvenantys miestuose, iki šiol vartojančiuose brangias dujas. To nebeįmanoma pakeisti, tačiau būtina ir toliau siekti mažinti Lietuvos priklausomybę nuo importuojamų gamtinių dujų. Terminalas neturi tapti biokuro rinkos plėtros stabdžiu. Pažvelkime realybei į akis. Dar prieš dešimtmetį neegzistavusią vietinio kuro rinką šiandien galime vadinti nacionalinės svarbos sektoriumi.

Galime didžiuotis industrija, sukūrusia apie 2 tūkstančius darbo vietų, taip reikalingų šalies regionuose. Iš viso biokuro biržoje yra užsiregistravusios 67 įmonės, prekiaujančios vietiniu kuru. Biokuro nauda neapsiriboja trečdaliu mažesnėmis šilumos kainomis jį vartojančiuose miestuose. Lietuvoje lieka ne tik mokesčiai biokuro rinkos darbuotojams, bet ir pinigai, kurie nebekeliauja už gamtines dujas Rusijai. Lėšos, šilumos tiekėjų sumokamos už biokurą, lieka vietos rinkoje, padeda šalies ekonomikai ir augina Lietuvos konkurencingumą.

Mano nuomone, iš biokuro turime gaminti 100 procentų šilumos. Tuomet biokuro industrijoje dirbtų apie 10 tūkstančių šalies gyventojų, o Lietuva galėtų mojuoti energetiškai nepriklausomos valstybės vėliava.

Maža to, rinkoje sėkmingai veikia net keturios bioenergetikos kompanijos, kurios biokuro katilinių įrangą diegia ne tik Lietuvoje. „Axis Industries“, „Enerstenos“, „E energijos“ ir „Kalvio“ produkcija ir paslaugos vertinamos ne tik Rytų Europos šalyse, bet ir Skandinavijoje. Specialistus bendrovėms ruošia Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetai, dirba mokslo žmonės.

Iš biokuro Lietuvoje pagaminama 40 procentų visos centralizuotai tiekiamos šilumos. Šis skaičius, jei bus įgyvendinti šiandien politikų deklaruojami planai, 2020 metais galėtų sudaryti 70-80 procentų. Mano nuomone, iš biokuro turime gaminti 100 procentų šilumos. Tuomet biokuro industrijoje dirbtų apie 10 tūkstančių šalies gyventojų, o Lietuva galėtų mojuoti energetiškai nepriklausomos valstybės vėliava.

Ar taip atsitiks? Nebūtinai, jei politinės jėgos ir toliau vadovausis siaurais interesais. Jei užuot naudingai dirbusios valstybės labui, meluos ir vers visuomenę baikščiai dairytis į Lietuvos verslininkus.

Andrius Janukonis yra Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos Tarybos pirmininkas, vienas koncerno „Icor“ savininkų
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min