Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Navickas: Kas parengs išgyvenimo vadovą mokytojams?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Andrius Navickas Nueinanti šešioliktoji Vyriausybė, dėl Socialdemokratų ir Darbo partijos pavadinimų vadintina kairiąja, pradėdama valdyti žadėjo daug ir gražiai: vyriausybės programa nublizginta, o jai vykdyti sukurta tiek darbo grupių, kurių turbūt ir pats vyriausybės galva nebesuskaičiuoja. Deja, darbo grupės stebuklų nepadarė (tiesą sakant, jos nepadarė iš viso nieko), tačiau šiai Vyriausybei pavyko net tai, ko neįstengė dešinioji – konservatorių-liberalų valdžia prieš tai.

Spjovę profesinėms sąjungoms ir net pačiai prezidentei į veidą „kairieji“ priėmė tokį liberalų Darbo kodeksą, apie kokį turbūt nesvajojo net pats liberaliausias liberalas.

Tačiau pažiūrėkime į švietimą, – visų laikų valdžių „svarbiausią prioritetą“. Tokį svarbų, kad programų ir strategijų kūrėjai verčiasi per galvas ieškodami pačių gražiausių žodžių apie švietimo pagrindų pagrindą – mokytoją, nuo kurių priklauso ugdymo kokybė, ir pan.

Tačiau gražiais žodžiais viskas ir pasibaigia. Žinybinėse, tarpžinybinėse, derybinėse darbo grupėse iššvaistyta daugybė energijos kuriant rekomendacijas, protokolinius susitarimus ir net sutarčių projektus, kurie tėra iliuzija, kad kažkas vyksta.

Ekonomika atsigavo, o finansavimas švietimui ne tik kad nedidėjo, bet net neatsigavo iki prieškrizinio lygio.

Socialiniai partneriai kurį laiką buvo patenkinti, tačiau neapsikentę visgi „užtaisė“ valdžiai pilietinių pamokų: per šios vyriausybės kadenciją švietime streikai nevyko tik pirmaisiais jos programos galiojimo metais. Tačiau išvadų politikos formuotojai vis tiek nepadarė: daugybėje profsąjungų atstovų susitikimų su premjeru pirmoje kadencijos pusėje buvo girdimi šūkčiojimai „nepasiduosime šantažui“ arba net grasinimai apšaukti priešiškos valstybės agentais (kurie, kaip žinoma, buvo realizuoti), o baigiantis kadencijai – tušti pažadai.

Atrodo, kad 2012 metų pabaigoje rašydami šios Vyriausybės programą jos autoriai, teigdami, jog „buvusi vyriausybė nesugebėjo tinkamai valdyti ūkio sektorių, teikiančių socialines paslaugas“, o „padėtis bendrojo ugdymo srityje yra bloga“, apibūdino būtent savo valdymo metus.

Padėtis švietime išties yra bloga nepaisant gerų norų Vyriausybės, kuri programoje įsipareigojo ekonomikai atsigaunant didinti ir švietimo bei mokslo finansavimą. Ekonomika atsigavo, o finansavimas švietimui ne tik kad nedidėjo, bet net neatsigavo iki prieškrizinio lygio. 2009 metais daugiau nei 130 eurų sumažintas mokinio krepšelis (finansavimas, skiriamas vienam mokiniui) iki šiol taip ir nebuvo atkurtas.

Beje, kalbant apie mokinio krepšelio metodiką, kurią Vyriausybės programoje valdantieji pavadino „laisvosios rinkos principais pagrįsta“ ir dėl to ydinga, bei pasižadėjo jos atsisakyti, tai ji tebegalioja. Tiesa, nuo 2016 m. pradžios pradėtas metus turėjęs trukti neva geresnio – klasės – krepšelio eksperimentas, atrodo, taip lengvai nesibaigs.

Eksperimentams išmetami biudžeto pinigai, imituojamas neva „pokytis“, o mokinio krepšelio metodika jau antrą dešimtmetį tebeardo visą švietimo sistemą. Beje, socdemų Vyriausybė garsėja pradėtais ir užmirštais eksperimentais, – kad ir etatinio pedagogų darbo apmokėjimo „bandymas“, keliose ugdymo įstaigose užsilikęs nuo 2007 m., bet taip ir nepradėtas įgyvendinti visuotinai.

Maža to, „kairioji“ Vyriausybė, prastumdama liberalųjį Darbo kodekso variantą, aiškiai parodė, jog prieš ketverius metus deklaruotas įsipareigojimas neva atsisakyti laisvosios rinkos principų švietime ir moksle, – tik pigus populizmas.

Kaip populizmas traktuotini ir pažadai „sudaryti tinkamas darbo, buities ir kitas sąlygas mokytojams, dirbantiems kaime“ (nesu girdėjęs nė vieno tokių sąlygų sudarymo atvejo), arba „ypač daug dėmesio“ skirti „mokinių užimtumui po pamokų, neformaliajam švietimui“.

Pastarasis „dėmesys“ popamokiniam ugdymui ypač jaučiamas šiemet: kai kuriose savivaldybėse būreliai iš mokinių gyvenimo „išbraukiami“ mažiausiai mėnesiui, tiksliau – finansavimas jiems. Bet vėl čia gi ta laisvė, tik ne rinkos, o savivaldybių: vyriausybės įsipareigojimas sudaryti savivaldybėms „daugiau galimybių laisviau disponuoti mokinio krepšelio lėšomis“, turbūt, vienintelis vykdomas nuosekliai.

Didžiųjų miestų savivaldybės ne tik mokinio krepšelio, bet ir kitomis lėšomis disponuoja taip laisvai, kad net pradėtas turtingesniųjų miestiečių šelpimas. „Kairiųjų“ vyriausybė iki šiol ramiai stebi, kaip liberalų valdomi miestai skiria po 100 ar daugiau eurų pašalpą (o kaip laisvosios rinkos apologetai nemėgsta to žodžio!) kas mėnesį šeimoms, vaikus leidžiančioms į privatų darželį. Bet negi prieštarausi, jeigu tokiu būdu vykdomas vyriausybės įsipareigojimas sudaryti „galimybę kiekvienam vaikui lankyti darželį“.

Nei prestižas atkurtas, nei statusas sustiprintas, nei atlyginimas aukštesnis. O smurto tik daugėja. Moralinio ypač.

Na, o prieš pat rinkimus švietimo srityje ši Vyriausybė susikompromitavo galutinai – ilgiau nei metus derintą švietimo ir mokslo šakos kolektyvinę sutartį grąžino taisyti rengėjams: t.y. Švietimo ir mokslo ministerijai bei profesinėms sąjungoms. Paliepta iš sutarties išmesti tai, kas susiję su papildomais pinigais.

Tai tiek štai liko iš Vyriausybės programoje įtvirtinto įsipareigojimo „gerinsime socialinį dialogą“, „skatinsime šakinių profesinių sutarčių pasirašymą“. Tiek teliko ir iš premjero parašu patvirtinto susitarimo dėl streiko nutraukimo, kuriame dokumentuoti įsipareigojimai (beje, įkelti į kolektyvinės sutarties projektą) paskui sėkmingai pamiršti.

Žiūrėkit, o pabaigai šitas: „atkursime mokytojo profesijos prestižą, stiprinsime mokytojų statusą visuomenėje, numatydami prevencines priemones, skirtas užkirsti kelią moraliniam ir fiziniam smurtui prieš mokytoją, užtikrinsime, kad vidutinis mokytojo darbo užmokestis būtų aukštesnis už šalies darbo užmokestį“.

Taip, šitą punktą iš Vyriausybės programos galima pasikabinti ant sienos ir mėtyti į jį strėlikes. Nei prestižas atkurtas, nei statusas sustiprintas, nei atlyginimas aukštesnis. O smurto tik daugėja. Moralinio ypač. Jeigu jau visuomenėje žinomi „autoritetai“ gali nebaudžiami siautėti viešumoje su pasiūlymais smurtauti prieš mokytoją ar net jį užmušti (valdžios institucijoms atkakliai tylint), tai nereikia stebėtis, kad ateityje mokytojais tiesiog NIEKAS nenorės būti, nekalbant jau apie gabiausius žmones (kaip numatyta Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje).

Ir nereikia tuomet vaidinti nuostabos dėl prastėjančių mokinių pasiekimų. Beje, artėja tarptautinio mokinių pasiekimų PISA tyrimo, atlikto 2015 m., rezultatų pristatymas. Tuo metu šios Vyriausybės partijos jau bus purvinais batais perėjusios per švietimą ir pasirengusios naujiems žygiams, o visokie ramanauskai galės rašyti naujus išgyvenimo vadovus mokiniams.

Andrius Navickas yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min