Senatvės pensijų dydis vidutiniškai sumažės apie 10 proc., mažiausios senatvės pensijos nemažės, didžiausios kris apie 20 procentų. Tačiau „Sodros“ išmokos vis dar yra didesnės nei pajamos, ir „Sodra“ kas mėnesį išleidžia 250 mln. litų daugiau nei gauna.
Neįmanoma nieko nedaryti, nes tuo atveju „Sodra“ bankrutuos, valstybės skolos taps nepakeliamos, vis didėjanti biudžeto dalis bus švaistoma skoloms apmokėti.
„Sodros“ padėtis yra nepaprastai sudėtinga ir nepalanki dėl trijų priežasčių. Pirma, Lietuvos demografinė situacija yra prasta ir prastėja. Mažėja Lietuvos gyventojų skaičius. Jungtinių Tautų tyrimo duomenimis, 2050 metais Lietuvoje gali likti apie 2 mln. gyventojų. Norint, kad gyventojai atsinaujintų, kiekviena moteris turi turėti 2,1 vaiko, o pastaraisiais metais kiekviena moteris gimdo vidutiniškai tik 1,3 vaiko. Gimstamumas šoktelėjo padidėjus motinystės išmokoms, bet tai veikiausiai vienkartinis reiškinys. Visuomenė senėja dėl mažėjančio gimstamumo, geresnės sveikatos apsaugos, jaunimo migracijos, kuri itin paspartėjo įsibėgėjus ūkio krizei. Ilgėja vidutinė gyvenimo trukmė. „Eurostat“ duomenimis, tikėtina, kad 2050 metais daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų bus vyresni nei 60 metų. Netrukus pensinio amžiaus sulauks gimusieji pokario metais, tad artėja laikas, kai vienam dirbančiajam teks vienas pensininkas.
Antra, be radikalesnių pertvarkų „Sodra“ liks nemoki, nes kai kuriais atžvilgiais ji yra neracionaliai dosni. Lietuvoje vyrų pensinis amžius yra nuo 62,5 metų, moterų – nuo 60. JAV vyrų ir moterų pensinis amžius yra nuo 66–erių, o gimusiųjų 1960 metais ar vėliau – nuo 67–erių. Europoje ilgiausias darbingas amžius yra Norvegijoje – iki 67–erių. Europos Sąjungos (ES) vidurkis – 65 metai. Norvegijos atvejis yra pamokomas. Ji yra turtingiausia Europos šalis, bet jau dabar ruošiasi ateičiai, kai pasikeis dirbančiųjų ir pensininkų proporcijos. Be to, Lietuvoje pensija mokoma net jei žmogus lieka dirbti savo pagrindiniame darbe. Tokiu atveju valstybė jam faktiškai moka 600–1000 litų priedą kas mėnesį. Sau šito neleidžia daugelis turtingų valstybių, o Europos standartais Lietuva yra varginga šalis.
Trečia, Lietuva turi beveik didžiausią socialinę atskirtį visoje ES. Tarp skurstančiųjų nemažai pensininkų. Vidutiniška pensija yra apie 800 litų, daugelis gauna gerokai mažiau. Iš 800 litų pragyventi sunku.
Lengvų sprendimų nėra. Pensininkų gretos didės, dirbančiųjų mažės. Negalima mažiausių pensijų mažinti nepadidinus skurdo. Neįmanoma nieko nedaryti, nes tuo atveju „Sodra“ bankrutuos, valstybės skolos taps nepakeliamos, vis didėjanti biudžeto dalis bus švaistoma skoloms apmokėti.
Kai kurie žingsniai turbūt yra neišvengiami. Reikės pratęsti pensinį amžių, veikiausiai iki 65 metų vyrams ir moterims. Priekaištas, esą pratęsimas reikštų, kad daugelis vyrų išvis nesulauktų pensijos, nėra pagrįstas. Taip, šiuo metu vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra 66,3 metų. Bet vyrai, kurie sulaukia 60–ies, vidutiniškai dar gyvena gerokai daugiau negu 10 metų. Veikiausiai bus nutarta radikaliai sumažinti, gal net nemokėti pensijų žmonėms, kurie toliau dirba savo pagrindinį darbą. Bus spaudimas panaikinti įvairias antrines pensijas ir rentas, kurias gauna mokslininkai, kai kurie tarnautojai, valstybei „nusipelnę“ asmenys. Kita vertus, reikėtų pagalvoti apie minimalios senatvės pensijos didinimą.
Tai bus skaudūs nutarimai, kurie turėtų būti priimami tik pasitarus su visais piliečiais, išklausius vietos ir užsienio ekspertų nuomonių. Reikės keisti žmonių požiūrį į pensiją. Daugelio nuomone, pensija turi būti tokia, kad iš jos būtų galima pragyventi. Idealiai taip gal ir turėtų būti, bet tikrovėje tai neįmanoma. JAV žmonėms aiškinama, kad valstybinė pensija padengs 33–40 proc. gyvenimo išlaidų, santaupos ir privačios pensijos – panašų nuošimtį. Be to, sveiki pensininkai turėtų papildyti savo pajamas dirbdami, pavyzdžiui, kad ir 10–15 valandų per savaitę. Europos šalių pensijos dosnesnės, bet didesnės ir gyventojų santaupos. Kiekvienu atveju aišku, kad ateityje žmogus, kuris bandys pragyventi vien iš valstybinės pensijos, gyvens labai skurdžiai.
Reikės keisti žmonių požiūrį į pensiją. Daugelio nuomone, pensija turi būti tokia, kad iš jos būtų galima pragyventi. Idealiai taip gal ir turėtų būti, bet tikrovėje tai neįmanoma.
Politikai turės tarti svarų žodį, bet kol kas jų įnašas yra apgailėtinas. Darbo partija balsavo prieš „Sodros“ biudžetą, aiškindama, kad krizės metu negalima mažinti pensijų bei kitų socialinių išmokų (kurių dydis ir taip yra juokingas) ir dar labiau sunkinti labiausiai pažeidžiamų socialinių sluoksnių padėties. Partija mano, kad priėmus jos ekonomikos gaivinimo programą atsirastų trūkstamų lėšų pensijoms mokėti. Vargu ar net prisiekę „darbiečiai“ mano, kad jų programa kaip nors stebuklingai išgelbės „Sodrą“.
Socdemai žadėjo siūlyti Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) ir išsiaiškinti, ar galima mažinti pensijas valdančiųjų pasiūlytu principu, ar būtina numatyti mechanizmą pensijoms vėliau kompensuoti bei koks jis turėtų būti. Bet KT nėra pajėgus spręsti ūkio problemų, o kalbos apie galimą kompensavimą yra visiškai neatsakingos. „Sodros“ biudžeto skylė nėra vienkartinė, be pertvarkymų deficitai tik didės, tikrai nebus lėšų pertekliaus, iš kurio būtų galima mokėti kompensacijas.
Dešinieji rinkos šalininkai, tokie kaip teisingumo ministras Remigijus Šimašius, siūlo ne gelbėti „Sodrą“, o ją „išmontuoti“. Esą žmogaus prigimčiai artimesnis šeimos, bendruomenės, o ne „Sodros“ solidarumas. Nerealu manyti, kad šeimos galės išlaikyti pensinio amžiaus sulaukusius narius, jei dažnai vaikas neturi nė vieno brolio ar sesers, bet turi du tėvus (dažnai išsiskyrusius) ir keturis senelius. Nedaug kuo vertingesni rinkos radikalų aiškinimai, kad sumažėjus įmokoms į valstybės pensijos fondus žmonės būtų skatinami patys apsirūpinti senatvei, protingai taupyti ir investuoti. Ne visi pakankamai uždirba, kad galėtų sutaupyti, o nesėkmingai ar neatsargiai investavusiam valstybė negali leisti badauti.
„Sodros“ likimas yra perdėm svarbus, kad taptų eilinių politinių ginčų objektu.
