Vieni jas praleido be rūpesčių Lietuvoje, kiti grįžo iš tolimesnių kraštų. Valdžia tai gali sau leisti, o didžioji dalis Lietuvos žmonių per ekonomikos krizę – ne. Valdžia nesupranta, kad jai besvarstant, keliais šimtais ar tūkstančiu litų susimažinti parlamentines išlaidas, o prieš tai 10 ar 15 proc. susimažinti algą, ne vieno žmogaus pajamos, ypač privačiame sektoriuje, ištirpo per pusę ar net dviem trečdaliais, kiti neteks šimto litų ar daugiau nuo savo nedidelių pensijų. Daug žmonių liko be darbo ir pasijuto nebereikalingi savo krašte, todėl emigravo. O valdžia džiaugiasi, kad nedarbas Lietuvoje nebedidėja.
Kai švenčių dienomis didžiųjų prekybos centrų aikštelėse netilpo norinčiųjų apsipirkti automobiliai, ne vienas valdžios žmogus kalbėjo, kad kraštas lipa iš krizės, o artimas šiai Vyriausybei užsienio šalies bankas, kurio buvęs darbuotojas dabar eis aukštas pareigas ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo agentūroje, spręsiančioje milijardų litų likimą, įžvelgė Kalėdų stebuklą Lietuvoje ir pareiškė, kad bendrasis vidaus produktas paaugo 1 procentu. Bet prekybininkai sako, kad žmonės anksčiau mažai pirko, taupė, todėl prekybos centrai, išskyrus maisto produktų parduotuves, buvo tušti. Dabar, švenčių dienomis, jie suplūdo apsipirkti. Be to, per šventes žmonės vis dar turėjo už ką pirkti, nes daugelis pasitraukė į šešėlinę veiklą ir nebemoka visų mokesčių. Tai tik liudija valdžios nesupratimą, kaip tvarkyti savo politiką, kad žmonės galėtų gyventi skaidriai. Kaip įveikti valstybės ir žmonių susvetimėjimą, kai šie, valstybę sutapatinę su valdžia ir neprotingais, neretai korumpuotais sprendimais, nusivilia pačia valstybe. Ir jokios emigracijos stabdymo programos neišgelbės, jeigu nieko nepasikeis valstybėje.
Kai kas pokyčius mūsų krašte sieja su kėdžių perstumdymu valdžioje. Kalbama apie keleto ministrų pakeitimą, bet tai tik bandymas sustiprinti Vyriausybės pozicijas parlamente, skiriant „vienalietuviams“ ministrų vietų, kad ši partija taptų dalimi valdžios. Yra siūlymų keisti valdžią iš pagrindų kitomis politinėmis jėgomis. Opozicija jau pareiškė, kad būtų pasirengusi tai padaryti, jeigu pasiūlytų prezidentė.
Ar visa tai reiškia, kad ši valdžia nieko gero negali nuveikti? Ji iki šiol labiausiai pasižymėjo kalbomis apie sunkią padėtį, kurią paveldėjo iš pirmtakų. Todėl mechaniškai karpė algas ir pensijas, pasididžiuodama, kad gelbsti valstybę ir jos žmones nuo finansinio bankroto ir lito devalvavimo. Didžiausia dorybė ta, kad joks Vyriausybės narys ar kitas aukštas pareigūnas dar neįsivėlė į korupcijos skandalą. Tad ar opozicija gali tapti geresne valdžia?
Iš tikrųjų Gedimino Kirkilo socialdemokratai šiai valdžiai paliko tuščią valstybės kišenę ir tokį patį „Sodros“ biudžetą, o „Leo LT“ sandėris ir kiti anos valdžios darbai, viešieji pirkimai byloja, kad neskaidri veikla jai buvo nesvetima. Darbo partija murdosi savo tamsioje byloje, o ne vienas „Tvarkos ir teisingumo“ partijos politikas, gavęs valdžią savivaldybėje, parodė, ką reiškia jų skelbta kova su korupcija. Vilnius „tvarkiečių“ laikais, kaip byloja informacija iš teismo salės, kur nagrinėjama to meto byla, korupcijos mastais primena Artūro Zuoko laikus ir šių dienų mero Viliaus Navicko, konservatoriaus, veiklą, o kai kurie „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginiai ir kultūros projektai, globoti Abonento grupės, dvelkia korupcija ne mažiau nei nacionalinio stadiono statyba, kuria rūpinosi aukšto rango „tvarkiečiai“.
Žinoma, šiandien opozicinėse partijose valdžią ar didesnę įtaką įgijo kiti politikai, ne tie, kurie diktavo partijų sprendimus anksčiau. Šie galbūt vengtų tamsių darbų, kuriuos jų partijos darė. Bet gal ir dabartinė valdžia dar gali padaryti ką nors gera, pasitelkdama savo racionalų fizikinį mąstymą ir pradėdama būtinus pokyčius valstybėje. Priimti įstatymus, pažabojančius neteisingumą ir nebaudžiamumą, peržiūrėti neracionalias valdžios išlaidas ir viešuosius pirkimus. Iki šiol to nebuvo. Saulėlydžio komisijos veikla užstrigo. Svarstydama valstybės biudžetą Vyriausybė nepanoro atsižvelgti į Seimo Audito komiteto išvadas, atskleidusias vis dar per dideles valdžios išlaidas, o Vyriausybės vadovas net neišdrįso šiuo klausimu diskutuoti su opozicinių partijų frakcijų lyderiais. Kova su korupcija iki šiol yra tik Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Vyriausybės sudarytos Antikorupcinės komisijos narių bei keleto kitų sąžiningų pareigūnų rūpestis.
Jau šios Vyriausybės valdymo metu vėl užstrigo parengti siųsti į Seimą įstatymų projektai dėl senaties termino sustabdymo bylose, kai iššvaistytas stambiu mastu valstybės turtas, siūlymai dėl išplėstinio turto konfiskavimo. Seimą pasiekusiame įstatymo projekte, kuriuo remiantis būtų galima išieškoti visą padarytą žalą iš ją padariusių valdininkų kišenės, atsirado šiuos pareigūnus gelbėjantis žodelis „tyčia“. Jeigu su tokia formuluote šis labai svarbus įstatymas būtų priimtas, teismai beviltiškai bandytų įrodyti, jog pareigūnai žalą padarė tyčia, o pati įstatymo idėja būtų diskredituota. Iki šiol nesiryžta svarstyti antikorupcinių įstatymų, kurie jau pasiekė Seimą, nors 84 proc. Lietuvos žmonių tarp didžiausių priežasčių, skatinančių nusivylimą savo valstybe, įvardijo aukšto rango korupciją ir pareigūnų nebaudžiamumą.
Šis pusmetis iš tikrųjų parodys, ar ši valdžia dar gali pasitaisyti. Ar Seimas pasiryš pratęstoje rudens sesijoje pradėti svarstyti antikorupcinių priemonių paketą, turint omenyje, kad kai kurie ir šios valdžios partijų sprendimai, pavyzdžiui, Vilniaus ir Kauno savivaldybėje, jau balansuoja ties korupcijos riba. O ką kalbėti apie milijoninius, milijardinius interesus krašto energetikoje, ant kurios ranką uždėjo jau šios valdžios žmonės ir draugai. Ar Vyriausybė gali ištraukti iš atsakingų žinybų stalčių keletą metų ten dūlėjusius ir vėl sugrąžintus siūlymus dėl senaties termino sustabdymo ir išplėstinio turto konfiskavimo, kuriuos reikėtų pritaikyti neteisėtai pralobusiesiems anksčiau ir galintiesiems pralobti šioje valdžioje. Ar Vyriausybė per kelių mėnesių laikotarpį iki pavasario sesijos pasiūlys realiai sumažinti valdžios išlaidas, kad nereikėtų vėl mechaniškai kapoti mažai apsaugotų visuomenės sluoksnių algų ir kirsti jiems per pajamas. Ar Vyriausybė gali išjudinti verslo skatinimą ir pažaboti kai kurių užsienio bankų apetitą Lietuvoje. O gal vis dėlto reikėtų pagalvoti apie Nacionalinio komercinio banko įsteigimą, per kurį būtų galima leisti ir Europos Sąjungos lėšas? Visa tai galėtų būti tie geri šios valdžios darbai, jeigu ji tam dar turi valią. Bet ar ji šią valią dar turi?
